Praėjusią savaitę Ukmergėje vykusiame renginyje netradicinėmis gyvenimo istorijomis pasidalino du į Lietuvą grįžę emigrantai: architektė, urbanistė Elena Archipovaitė, šešerius metus paskyrusi Afrikos ir Pietų Amerikos lūšnynų integracijai į miestus, ir „Skautų slėnio“ stovyklavietės vadovas, jūrų skautas Jonas Dragūnas, po ketverių Didžiojoje Britanijoje praleistų metų pasistatęs ekologišką šiaudinį namą Lietuvos kaime.
Visur jaustis kaip namie
E.Archipovaitės didžioji kelionė po pasaulį prasidėjo 2005 m., nuo išvykimo į tolimiausią Europos tašką, Portugaliją, pagal studentų mainų programą „Erasmus“. Visą Europą su skautais išmaišiusios merginos neišgąsdino faktas, kad paskaitos ir egzaminai vyks portugalų kalba, kurios tuo metu nemokėjo. Po metų svečioje šalyje studentė ja kalbėjo laisvai, o architektūra jai atsivėrė gerokai plačiau, nei studijuojant Lietuvoje. E. Archipovaitė pradėjo domėtis miestų raida, infrastruktūros įtaka gyventojams. Architektė gavo pasiūlymų dirbti Portugalijoje, kuri tuo metu atrodė atradimų šalis, tačiau grįžo į Lietuvą baigti studijų. „Žinokite, bent vieno diplomo gyvenime reikia“, – su šypsena pabrėžė „Pokalbiuose apie emigraciją“ dalyvaujantiems Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos mokiniams.
Į Lietuvą grįžau pasitikrinti, ar architektūra yra man. Supratau, kad noriu ieškoti toliau, – prisiminė E.Archipovaitė.
„Į Lietuvą grįžau pasitikrinti, ar architektūra yra man. Supratau, kad noriu ieškoti toliau“, – prisiminė E.Archipovaitė. Taip prasidėjo paieškos, kas yra urbanistika plačiąja prasme: mergina susidomėjo, kaip į miestą integruojami žmonės, kurie, jos žodžiais, yra pamiršti – pabėgėliai, emigrantai, iš įkalinimo įstaigų išėję žmonės... Merginos dėmesį patraukė magistrantūros programa Norvegijoje: šios programos studentai ne sėdi auditorijoje, o važiuoja į Afrikos, Azijos, Pietų Amerikos šalis, kur dirba savivaldybėse, ministerijose, vietinėse organizacijose. „Taip prasidėjo mano kelias, kuriame esu jau šeštus metus. Pastaruoju metu mano namai buvo tarp Ugandos ir Norvegijos. Ugandą vadinu namais, nes jai atidaviau labai daug laiko ir širdies, kad pajudėtų lūšnynų integracija į miestus: kad lūšnynų gyventojai turėtų dokumentus, ten atsirastų gatvių užrašai, namai būtų registruoti... O Norvegijoje aš dėsčiau tai, ką praktikavau“, – pasakojo E.Archipovaitė.
Kelionės po pasaulį išmokė labai greitai prisitaikyti: „Ar tave nuskraidina į Ugandą dviem mėnesiams, ar tave nuskraidina į Braziliją dviem mėnesiams, turi labai greitai integruotis: pamatyti, kokia kultūra, koks etiketas, kaip priimtina elgtis. Per pastaruosius 6 metus išmokau labai greitai prisitaikyti prie aplinkos ir jaustis kaip namuose. Kai aš jaučiuosi kaip namuose, su manimi elgiasi taip pat.“ Pasak jos, kiekvieną kartą išvykdama ji ne tik leisdavosi į nežinomybę, bet ir rizikuodavo savo gyvybe – kariniuose taškuose, Brazilijos favelose. „Yra daug klausimų, į kuriuos negali atsakyti didžiosios pasaulio organizacijos. Labai mažai žmonių turi galimybę išvykti į lūšnynus dviem mėnesiams, neturėti asmeninio gyvenimo. Šiandien veikiausiai to nedaryčiau, bet visai nesigailiu, kad padariau“, – aiškino E. Archipovaitė.
Anot jos, labai pasikeitė santykiai su tėvais, besąlygiškai palaikiusiais net beprotiškiausius jos sprendimus: „Tėvai tapo partneriais, mentoriais, o ne tais, kurie liepia „Daryk taip arba taip“. Be to, išvykusi ji suprato močiutės pasakojimus apie ryšį su žeme Lietuvoje: „Džiaugiausi, kad pamenu Sausio 13-ąją. Tai stipriai išryškėja, kai vakarieniaujant Ugandoje reikia apie Lietuvą papasakoti žmonėms, kurie neįsivaizduoja, kur ta Lietuva yra.“
Pasak E.Archipovaitės, keliaudama ji jautė pareigą grįžti namo ir pasidalinti sukaupta patirtimi: „Mane daug kas atkalbinėjo, sakė: „Tu gali daryti tarptautinę karjerą.“ Tačiau vienintelis tokios karjeros kelias buvo eiti su Norvegijos vėliava. Sulaukus brandos metų, manęs tai nebedžiugino. Norėjau stovėti po Lietuvos vėliava.“
Urbanistė grįžti į Lietuvą ruošėsi dvejus metus, intensyviai domėjosi Lietuvos aktualijomis. Draugai, kurie grįžo į Lietuvą iš užsienio, įkūrė savo verslus, o ji planavo eiti dirbti į valstybinį sektorių. Be to, buvo išsiilgusi stabilumo: „Kadangi intensyviai skraidžiau, mano namai buvo oro uostas. Lėktuvų stiuardesės buvo vieninteliai stabilūs žmonės mano gyvenime. Man jau reikėjo ir fizinių namų, dėl kurių išmaišiau visą Vilnių. Po dvejų metų teko apsispręsti: dirbti Norvegijai ir norvegų kalba arba surizikuoti ir važiuoti į Lietuvą. Taip ir grįžau šių metų balandžio 5 d.“ Pasak jos, aplinkiniai tik po trečio mėnesio pradėjo suvokti, kad ji ne pajuokavo, o grįžo iš tiesų. Parsisiuntusi slides, pasakė: „Žinokite, jeigu į Lietuvą grįžo slidės, tai reiškia, kad aš grįžau namo.“
Netapti vovere rate
2006 m., baigęs studijas Lietuvoje, Jonas Dragūnas savo ateitį siejo su edukologija. „Tik buvau toks nestandartinis, kampuotas. Mokykloje netilpdavau, nes neformalusis ugdymas nepataikydavo į mokyklines gaidas“, – prisiminė J. Dragūnas. Anot jo, nusprendė braukti brūkšnį ir pasidėti prieš save baltą popieriaus lapą, išvykdamas į Didžiąją Britaniją – šalį, kurioje atsirado jam svarbus skautų judėjimas. Kur galėtų važiuoti, mąstė nuo 2004 m., dar studijuojamas magistrantūroje: „Nebuvo taip, kad op – ir išlėkiau per mėnesį.“
Nors tikėjosi, kad išvykęs gaus darbą mokymo arba socialinėje srityje, to teko palaukti pusmetį: „Ir indus ploviau, ir kepykloje dirbau, ir namus dažiau...“ Emigrantą palaikė mintis, kad gali bet kada išeiti: „Man didžiausią nuostabą sukėlė, kaip aš sakau, voveraitės. Dirbti į tas pačias vietas ateina seneliai, tėvai, vaikai. Klausiu penkiolikmečio: „Kokie tavo planai?“. O jis man atsako: „Kokie planai? Pub'as penktadienį.“ Tada suvokiu, kad tuo ir skiriuosi: keliu sau tikslus ir iššūkius. Tada gyvenimas turi skonį.“ Kai pagaliau buvo pripažintas jo Lietuvoje įgytas išsilavinimas ir stažas, standartinėje mokykloje J.Dragūnas dirbo du su puse mėnesio. Po to J.Dragūnas pradėjo dirbti privačiame koledže su jaunimu ir vaikais autistais. „Lietuvoje tai dar buvo tamsus miškas. Ir dabar universitetai nesiūlo tokių studijų“, – prisiminė J.Dragūnas.
Dėl darbo baigiau su autizmu susijusias magistrantūros studijas. Nuolat mokiausi. Jeigu nesimokiau, ieškojau, kur dar galėčiau save realizuoti, – pasakojo J.Dragūnas.
„Išvykęs įsivaizdavau, kad esu stažuotėje. Kadangi grįžęs į Lietuvą planavau gyventi ne mieste, baigiau šiaudinių namų statybos kursus, įgijau staliaus specialybę. Dėl darbo baigiau su autizmu susijusias magistrantūros studijas. Nuolat mokiausi. Jeigu nesimokiau, ieškojau, kur dar galėčiau save realizuoti“, – pasakojo J.Dragūnas. Jis buvo suplanavęs Didžiojoje Britanijoje gyventi penkerius metus – anot jo, tokia yra psichologinė riba, vėliau emigrantai įsilieja šalies visuomenę.
J.Dragūnas stengdavosi į Lietuvą grįžti bent kartą per metus, kad jaustų, kuo šalis kvėpuoja, o ne susidarytų nuomonę iš žiniasklaidos. Kiekvieną kartą pasitikrindavo, ar eina teisingu keliu, ar daro tai, kas bus naudinga grįžus. Per ketverius metus, kai buvo išvykęs, su būsima žmona Lietuvoje įsigijo žemės, ėmėsi žygių dėl būsimos ekologinės bendruomenės, nes norėjo, kad šalia gyventų bendraminčių.
J.Dragūno teigimu, koledžas buvo nemažai į jį investavęs, tad vadovybė stengėsi, kad darbuotojas liktų. „Teko pabaigti darbus ir vėl brėžti liniją. Į Didžiąją Britaniją atvažiavome lengvuoju automobiliu, o grįžome autobusiuku. Prie to automobilio dar prisikabinome namelį ant ratų.'“ Kaip ir E.Archipovaitė, jis puikiai pamena grįžimo datą: „Aš grįžau 2010 m. balandžio 22 d. Mūsų su žmona planas buvo toks: nusileidžiame ant savo pievos ir pradedame gyvenimą čia ir dabar.
Važiavome, neprivažiavome – teko kviesti traktorių, nes kelio nebuvo. Pievoje augo 2 metrų aukščio žolės, nes niekas nešienavo kokius 3 metus. Draugai atvažiuodavo pasižiūrėti, kaip mes „atostogaujame'“, paklausti, kada skrisim atgal.“
Dar gyvendamas emigracijoje, J.Dragūnas konsultavo šeimas, susiduriančias su autizmu ir Aspergerio sindromu. 3 metus, kai dirbo Kauno Valdorfo mokykloje, vadina neįkainojamais: „Tai buvo tramplynas, padėjęs integruotis į Lietuvos rinką su savo patirtimi ir savo matymu. Dabar patys turime lauko darželį ir stovyklavietę, kur atvyksta mokiniai iš tos ir kitų mokyklų.“
Kitaip matyti Lietuvą ir save
Dvejus metus Italijoje gyvenęs ir studijavęs M.Lepeška pasidalino ir savo atradimais: „Italijoje praleistas laikas man buvo labai geras šaltas dušas. Jos politikas Silvio Berlusconi labai spalvinga asmenybė. Nuolat kildavo visokių skandalų ir skandaliukų. Supratau, kad visur būna audrų vandens stiklinėje, o žmonės visose šalyse vienodi, gal tik kai kurios savybės išryškėja stipriau ar silpniau.
Bėkit, vaikai, ten, kur liepia širdis, o ne kur liepia tėvai, – sakė M.Lepeška.
Taip pat pastebėjau, kad kampelio, kuriame gyvename, nepasiekia daug nelaimių: čia neateina taifūnai, nedreba žemė“. Visi diskusijos kalbėtojai gimnazistams patarė ne skubėti įstoti į aukštąsias mokyklas, o pakeliauti po pasaulį ir įsigilinti į savo norus. „Bėkit, vaikai, ten, kur liepia širdis, o ne kur liepia tėvai“, – sakė M.Lepeška, prisiminęs poetą Marcelijų Martinaitį.
Gruodžio mėnesį M.Lepeška ves Seime vyksiančius viešus mokinių debatus (už ar prieš emigraciją), užbaigsiančius „Pokalbių apie emigraciją“ ciklą. Rugsėjį prasidėjusiame cikle jau pristatytos interaktyvios paskaitos apie lietuvių emigracijos bangas ir lietuvius pasaulyje. Dabar „Pokalbiuose apie emigraciją“ dalyvaujantys mokiniai kalbina gyvenimą užsienyje patyrusius ar svetur tebegyvenančiais Ukmergės krašto žmones, vėliau analizuos surinktą informaciją.
Nacionalinės bibliotekos Lituanikos skyriaus, kurio svarbi veiklos dalis siejasi su lietuvių diasporos kultūrinio paveldo rinkimu ir saugojimu, tyrėjų atlikta analizė rodo, kad mokinių ugdymo procese XIX a. pabaigos ir XX a. pirmosios pusės lietuvių emigracijai beveik neskiriama dėmesio, o vėlesnė emigracija aptariama itin fragmentiškai. Formuojama vienpusiška, dažnai – neigiama, nuomonė apie emigraciją ir emigrantus. Renginių ciklo uždavinys – emigraciją mokiniams parodyti kaip Lietuvos istorijos ir dabarties procesą, padėti kiekvienam susidaryti argumentuotą požiūrį į emigraciją ir emigrantus.
Diskusijos „Šiuolaikiniai Lietuvos piliečių (e)migracijos bruožai“ galite paklausyti čia.
