Sulaukė kvietimo į konferenciją JAV
Emocijų tyrėjos Eglės Vaičiukynaitės tyrimas, bandant išsiaiškinti garsių Lietuvos žmonių nuotraukose skleidžiamas emocijas baigėsi tuo, kad šį darbą jaunoji Kauno technologijos universiteto mokslininkė pakviesta pristatyti į tarptautinę konferenciją Amerikoje.
Šiemet Stanfordo universitete, kuriame veikia Baltijos studijų centras, bus minimas Baltijos šalių nepriklausomybės šimtmetis. Ta proga birželį rengiama didelė konferencija, kurią kartu su universitetu organizuoja jau 50 metų JAV veikianti Baltijos šalių studijų plėtojimo asociacija.
Viskas prasidėjo nuo to, kad Kauno technologijos universiteto neuromarketingo tyrėjai E.Vaičiukynaitei pasiūliau patyrinėti skirtingų laikotarpių garsiausių Lietuvos žmonių nuotraukas ir nustatyti jose skleidžiamas emocijas. Neuromarketingo tyrėja tai daro pasitelkdama specialią kompiuterinę emocijų matavimo programą, kuri identifikuoja septynias pagrindines emocijas veide: džiaugsmą, nuostabą, liūdesį, pyktį, baimę, panieką ir pasibjaurėjimą.
Per praėjusius Seimo rinkimus vienos partijos lyderio nuotraukos, kuriose buvo ryški baimės emocija, įpusėjus kampanijai buvo pakeistos daugelyje reklamų.
Anksčiau ji tyrė Algirdo Butkevičiaus, Valentino Mazuronio, Gabrieliaus Landsbergio, Eugenijaus Gentvilo ir Remigijaus Šimašiaus emocijas rinkiminėse reklamose. Tyrėja nustatė, kad ryški džiaugsmo emocija dominuoja R.Šimašiaus, A.Butkevičiaus, V.Mazuronio veiduose.
Partijos puikiai supranta, ką reiškia nuotraukomis perduodamos emocijos. Pavyzdžiui, per praėjusius Seimo rinkimus vienos partijos lyderio nuotraukos, kuriose buvo ryški baimės emocija, įpusėjus kampanijai buvo pakeistos daugelyje reklamų.
Šį kartą E.Vaičiukynaitė tyrinėjo įvairių laikotarpių istorines Lietuvos asmenybes. Ji aptiko, kad tarpukario Lietuvoje (1918-1940) įamžintų įžymiausių žmonių fotografijose nėra džiaugsmo emocijos. Nepriklausomos Lietuvos (1990-2017) garsiausių žmonių nuotraukos pasižymi džiaugsmo emocijomis arba neutralia veido išraiška. Tuo tarpu sovietmečiu labiausiai žinomų žmonių nuotraukose – vien šypsenos ir džiaugsmas.
Laikotarpių emocijos skiriasi
Tyrimui buvo pasirinktos tos nuotraukos, kurios buvo bene dažniausiai matomos viešoje erdvėje ir yra prieinamos ir šiandien.
E. Vaičiukynaitė tyrė, kokias emocijas skleidžia šių žmonių nuotraukos.
Tarpukaris
Rašytojas, kanauninkas Juozas Tumas – Vaižgantas (1869-1933). Neutrali išraiška.
Romantizmo poetas, Maironis – Jonas Mačiulis (1862-1932). Neutrali išraiška.
Pirmasis prezidentas, Antanas Smetona (1874 – 1944). Neutrali išraiška.
Karo lakūnas, sportinio sąjūdžio Kaune pradininkas, Steponas Darius (1896-1933). Neutrali išraiška.
Nacionalinės operos įkūrėjas Kipras Petrauskas (1885-1968). Neutrali išraiška.
Sovietmetis
Poetė Salomėja Neris (1904-1945), tikroji pavardė Bačinskaitė-Bučienė. Džiaugsmo emocija.
Gamtininkas, biologas Tadas Ivanauskas (1882-1970). Neutrali išraiška.
Rezistentas, paaukojęs savo gyvybę už Lietuvos laisvę Romas Kalanta (1953-1972). Neutrali išraiška.
Boksininkas Algirdas Šocikas (1928-2012). Džiaugsmo emocija.
Krepšininkas Modestas Paulauskas, (g. 1945). Džiaugsmo emocija.
Kauno arkivyskupas emeritas, Lietuvos kardinolas, Vincentas Sladkevičius (1920-2000). Džiaugsmo emocija.
Nepriklausomybė
Kauno arkivyskupijos metropolitas, Sigitas Tamkevičius. Neutrali išraiška.
Krepšininkas Arvydas Sabonis. Neutrali išraiška.
Krepšinio treneris Jonas Kazlauskas. Neutrali išraiška.
Žurnalistas Vidas Mačiulis. Džiaugsmo emocija.
Plaukikė Rūta Meilutytė. Džiaugsmo emocija.
Po šių asmenų nuotraukų įvertinimo E. Vaičiukynaitė tyrė ir Lietuvos prezidentų emocijas. „Vėlgi indikavau, kad 1918-1940 metais vyravo tik neutrali veido išraiška, o vėliau jau vyravo džiaugsmo emocijos demonstravimas“, – sakė ji.
Standartas – neutrali išraiška
Lietuvos fotografijos istorikė Margarita Matulytė sako, kad iš keliolikos nuotraukų tyrimo apibendrinančių išvadų apie atskirus laikotarpius negalima daryti. Anot jos, tam, kad vieši asmenys išvengtų pašalinių pranešimų, nuotraukose jų veido išraiška dažniausiai būna neutrali, pagarbi.
„Nesvarbu, kuriuo laikotarpiu reprezentacijai skirtos oficialios viešų asmenų fotografijos, jos visada yra su neutralia išraiška. Tai yra etiketas, orumo, statuso, pagarbos demonstravimas. Tai buvo žinoma visais laikais, tai praktikavo tiek patys personažai, tiek fotografai.
Tai lyg saugiklis, kad fotografija nereferuotų daugiau, negu norima ja pasakyti. Fizionomija gali skleisti tam tikrą ironiją arba kitus dalykus, kurie nereikalingi“, – teigė fotografijos istorikė.
M.Matulytė sovietmečio fotografijai skyrė visą savo monografiją apie fotografijos pranešimų konstravimą.
„Pranešimai buvo tikslingai surežisuoti ir nukreipti vieno siauro pranešimo sklaidai. Niekas nepaneigs, kad bet kuri ideologija taiko vizualinę kalbą aiškesniam pranešimo suformavimui“, – sakė ji.
M.Matulytė savo knygoje „Nihil obstat: Lietuvos fotografija sovietmečiu“ pasakoja, kad Josifo Stalino režimo propagandos mašiną aptarnaujanti fotografija visiškai neteko autonomijos ir kaip atskira kūrybinė meno sritis liovėsi egzistuoti. Jos vertė priklausė nuo gebėjimo įtaigiai ir paveikiai atspindėti naują socialistinę santvarką, jos kūrėjų žygdarbius ir kasdienybės herojus.
Tuomet didžiuliais tiražais spaudoje platintos nuotraukos žmonių galvose piršo mintis apie sovietinio žmogaus laimę, broliškų sovietinių respublikų draugystę, žemės ūkio ir pramonės klestėjimą, Vakarų šalių supuvimą.
Nepaneigčiau, kad dalis žmonių per rinkimus politikus renkasi tik pagal išvaizdą. Juk mes neturime vizualinės kalbos edukacijos, nežinome, ar žmogus yra pasirengęs suprasti tą pranešimą.
M.Matulytė pripažįsta didžiulę nuotraukų galią per rinkimų kampaniją. „Jos metu siekiama sukurti kuo palankesnį įvaizdį, į kurį visuomenė reaguotų pozityviai. Visi tai žino ir įsivaizduoja, kad žino, kaip save pateikti. Kitas dalykas – ar fotografas pajėgus suvaldyti ir sukurti gerą politiko įvaizdį.
Nuotraukų atrankos pagrindinis argumentas yra paties herojaus ir partijos pasirinkimas, kokią žinutę jie nori per tą portretą pasiųsti. Nepaneigčiau, kad dalis žmonių per rinkimus politikus renkasi tik pagal išvaizdą. Juk mes neturime vizualinės kalbos edukacijos, nežinome, ar žmogus yra pasirengęs suprasti tą pranešimą. Vieni tiki nuotraukoje esamu asmeniu iš pirmo įspūdžio, kitiems reikia papildomos informacijos“, – sakė M.Matulytė.
Šypsotis 5 minutes – neįmanoma
Yra dar vienas paaiškinimas, kodėl senose nuotraukose sunku rasti šypsenų. XIX a. fotografijos vadovėliuose buvo galima rasti patarimų jokiu būdų nefotografuoti besišypsančio žmogaus, nes tai atgrasu.
Kita vertus, dauguma žmonių senose nuotraukose nesišypso ir dėl techninių priežasčių. Kai fotografijos technika buvo netobula, žmonės turėdavo pozuoti kelias minutes ir ilgiau. Sujudėjus, nuotrauka atrodydavo neryški. Tuo būtų galima paaiškinti šypsenų nebuvimą senose nuotraukose – juk neįmanoma šypsotis penkias minutes.
Tačiau negalima teigti, kad prieš šimtą metų ar anksčiau žmonės fotografuojami niekada nesišypsojo. Galima rasti daugybę nuotraukų, kuriose žmonės šypsosi. Geri pavyzdžiai – šioje nuorodoje: https://www.flickr.com/groups/513477@N22/pool/with/3670110949/
Politikai su Monos Lizos šypsena
Fotografė Vytautė Stankevičienė sako, kad fotografuodama politikus dažnai laikosi Monos Lizos šypsenos principo.
„Ši šypsena – tai vos pakelti lūpų kampučiai, kad žmogus neatrodytų piktas, bet atrodytų ramus, savimi pasitikintis. Todėl stengiamės išgauti minimalią šypsenėlę. Žinomi politikai jau būna padirbėję, ir dažnai jiems nieko nereikia sakyti. Tačiau ne tiek šypsena, kiek akys daugiausia pasako. Akyse įžvelgiama, ar galima pasitikėti žmogumi“, – sakė fotografė.
V.Stankevičienė pažymi, kad nuotraukomis skleidžiama emocija.
„Politikai visada nori atrodyti savimi pasitikintys. Tačiau per daug nesišypsantys plačia šypsena, nes tai kelia dvejopas emocijas: atrodo, kad žmogus iš tavęs juokiasi, jam yra kažkas juokingo arba jis pats atrodo nerimtai.
Po fotosesijos vieni politikai prašo persiųsti nuotraukas, paskui patys atsirenka. „Kiti kartu su manimi peržiūri darbus ir kartu renkame labiausiai tinkamus kadrus. Taip atrenkame kadrus, kurie geriausiai perduoda reikalingas emocijas. Atrinkus kokias 10 nuotraukų, jas retušuoju ir išsiunčiu klientui. Tada jis, pasitaręs su šeimos nariais ar partijos bičiuliais, pasirenka tinkamus kadrus, o aš juos sutvarkau“, – darbo su politikais užkulisiais dalinosi V. Stankevičienė.
Kartais žmogus atrodo protingas, bet neskiria daug dėmesio nuotraukoms. Galiausiai baigiasi taip, kad iš atsainiai padarytų nuotraukų visi juokiasi.
Ji mano, kad didelė dalis rinkėjų renkasi pagal nuotraukas. „Ypač tie, kurie nesidomi politika, partijomis. Todėl politikams pabrėžiu, kad reikėtų investuoti į savo įvaizdį. Kartais žmogus atrodo protingas, bet neskiria daug dėmesio nuotraukoms. Galiausiai baigiasi taip, kad iš atsainiai padarytų nuotraukų visi juokiasi. Vertinimas toks: kiek žmogus skiria pastangų sau, greičiausiai jis tiek stengsis ir vardan mūsų bendro gyvenimo“, – sako fotografė.
Ji pripažįsta, kad per nuotraukas fotografas gali manipuliuoti žmonių pasirinkimu. „Manipuliacija galima, bet tai jau ne vien fotografo, bet visos įvaizdžio komandos nuopelnas. Fotografas dirba kartu su stilistu, kuris parenka rūbus, šukuoseną, makiažą. Fotografas uždeda paskutinį štrichą“, – pasakojo V.Stankevičienė.
Anot jos, blogiausias variantas yra, kai partijos lyderius fotografuoja skirtingi fotografai, esant skirtingam apšvietimui, jie iškerpami ir sudedami bet kaip į vieną nuotrauką. „Atrodo kaip pajacai. Tai nekelia pasitikėjimo. Negi jie, mano kad tai nėra svarbu? Netiesa, visi tai matome ir atskiriame, kada į nuotraukas įdėta daugiau darbo“, – teigė fotografė.
