XIX amžiaus pradžioje Kuršių nerijos kraštovaizdyje dominavo kopos, vėliau buvo užsodinta kalnapušėmis. XX amžiaus septintajame dešimtmetyje miškai jau užėmė apie 60 procentų visos Kuršių nerijos teritorijos, o 2012 m. jų buvo beveik 73 procentai.
Pasak Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorės Aušros Feser, nereiktų baimintis, kad kertami senų kalnapušių didesni plotai. Per ateinantį dešimtmetį planuojama atkurti 300 ha kalnapušių paprastąja pušimi. 173 ha iškirstų plotų vėl bus atsodinama kalnapušėmis. Tačiau, tai daroma ne anksčiau, kaip po metų laiko tarpo, kuomet pailsi dirva. Specialistai jau turi paruošę tūkstančius kalnapušių sodinukų daigų.
Miškas atkuriamas nebus tik pamario ir kopų palvėse, siekiant palaikyti atvirų erdvių kraštovaizdį. Čia Kuršių nerijai bus sugrąžintas pirmykštis kraštovaizdis, kuris taip žavėjo rašytoją Thomą Manną. Miškas bus retinamas ir Bulvikio, Pervalkos, Preilos raguose. Tai daroma norint išryškinti šių teritorijų unikalų reljefą.
Šiuo metu rekreacinėse vietose šalia gyvenviečių yra vykdomi kraštovaizdžio formavimo kirtimai, kurių rezultatas – šviesūs, parkus primenantys miškai.
Naujajame Kuršių nerijos nacionalinio parko vidinės miškotvarkos projekte į miškininkystės klausimus buvo žiūrėta kiek plačiau, juos siejant su visa gamtine aplinka, biologine įvairove bei kultūros paveldu.
Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija užtikrino, kad miško kirtimo darbai bus vykdomi lėtai, atsakingai, fiksuojant pasikeitimus, stebint ir po penkerių metų tikslinant numatytus darbus.
Pagrįstai keliamas uždavinys, kad Pasaulio paveldo vertybių sąraše įrašyta Kuršių nerija, kaip kultūrinio kraštovaizdžio pavyzdys, toks išliktų ir ateityje.
