Tačiau 2004-ųjų gegužę Vilnių ištiko tam tikras „misija įvykdyta“ sindromas: pasiekę ilgai trokštamą tikslą mes pamatėme, jog šis tebuvo ilgų darbų pradžia – darbų, kuriems nepasiruošėme, per daug dėmesio skyrę pirminiam tikslui.
Toliau sekė ambicijos tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų, nenusisekęs siekis išmokyti senąsias ES pažinti Rusijos grėsmę, aistringas Jungtinių Amerikos Valstijų politikos palaikymas kur reikia ir kur nereikia, „one-issuestate“ etiketė. Pasikeitus prezidentams matėme kryptingą, tačiau pusiaukelėje įstrigusį poslinkį Vokietijos ir Skandinavijos kryptimi ir, galiausiai, grįžome į pažįstamą Rusijos kritikės Europos Sąjungoje vaidmenį.
Lietuva nebuvo ir vargiai galėjo būti suinteresuota tuo, ką ES gali duoti ir ką Lietuva gali duoti ES.
Iš dalies, kryptingos europietiškos politikos tikėtis turbūt ir nebuvo galima. Sovietų okupacijos trauma ir kebli geopolitinė padėtis pirmiausia Lietuvą vertė ieškoti tradicinio saugumo garantijų, be išimties sietų su JAV, o ne ES. Menka vakarietiškos politikos patirtis, silpna vidurinė klasė ir tvirtų ekonominių ir kultūrinių saitų su vakarų Europa trūkumas, savo ruožtu, ribojo galimybes ir norą įsilieti į išvystytas ES politikos sritis. Tad, nepaisant didelio apetito struktūrinių ES fondųlėšoms, Lietuva nebuvo ir vargiai galėjo būti suinteresuota tuo, ką ES gali duoti ir ką Lietuva gali duoti ES.
Tačiau tai, kas buvo, jei ne pateisinama, tai bent suprantama praeityje, yra ir nepateisinama ir nesuprantama dabar. Šiandien Lietuva privalo išvystyti kryptingą politiką ES atžvilgiu – ir jos ašis turi būti gilesnė Europos politinė, ekonominė ir saugumointegracija.To reikalauja tie patys fundamentalūs Lietuvos interesai, kurie penkiolika metų vedė mus į ES: saugumas ir demokratijos stabilumas. Greitai ir drastiškai besikeičiančiame pasaulyje šie tikslai įgavo naują aktualumą ir stipri, vieninga ir efektyvi ES yra mūsų geriausias šansas juos pasiekti.
Kadangi šis tekstas yra bent dešimt puslapių per trumpas aptarti visus pokyčius, kurie perrašinėja po Šaltojo karo pabaigos nusistovėjusias globalias normas, galiu pasidžiaugti jog mano tikslais pakaks apsvarstyti du. Pirmasis – sąlyginis JAV nuosmukis ir prioritetų permąstymas. Antrasis – Vakarų visuomenes paralyžavęs nusivylimas šių dienų globalia ekonomine santvarka ir su tuo susijęs radikalių ir dažnai populistinių politinių lyderių atgimimas. Nesunku matyti, kodėl šios tendencijos turėtųneraminti tuos, kuriems rūpi Lietuvos ir Vakarų saugumo ir demokratijos tvarumas.
Diskusijos apie JAV nuosmukį beveik neatsiejamos nuo kalbų apie Kinijos galias, tačiau globalios JAV įtakos mažėjimas neturi būti suprastas kaip grįžimas į dvipolį pasaulį. Pekinas yra pakankamai stiprus mesti iššūkį Vašingtonui tam tikrose tarptautinio bendradarbiavimo srityse ir tam tikruose regionuose, tačiau Kinija dar negali pasiūlyti globalios alternatyvos JAV dominavimui. Tačiau to ir nereikia: regioninių lyderių su globaliomis ambicijomis jau yra tiek (ES, Rusija, Iranas, Nigerija, Saudo Arabija), jog Vašingtonas nebegali – ir, atrodo, nebesitiki – suvaldyti šių dienų pasaulio dinamizmo. Negalime pamiršti ir to, jog kai kurios privačios kompanijos šiandien jau turi daugiau įtakos ir resursų negu didelė dalis pasaulio valstybių. Kadangi dauguma šių kompanijų (Apple, Google) veikia pačioje JAV, jos kuria vis daugiau spaudimo Vašingtonui iš vidaus. Kartu, šie du poslinkiai neša itin svarbią žinią: senoji pasaulio santvarka baigėsi – tačiau naujosios taisyklės dar tik rašomos.
Grįžkime į Lietuvą. Nors ilgą laiką sąmoningai ir nesąmoningai ignoravome faktą, jog transatlantinis bendradarbiavimas nėra apsaugotas nuo globalių pokyčių poveikio, realybė pasibeldė ir į mūsų duris. Lietuvos gynybos politika stojasi piestu prieš „ES saugumo politikos dubliavimą“ NATO (supraskite, JAV) atžvilgiu – tačiau, dėl smarkiai sumenkusio Vašingtono dėmesio Europai, rizikuojame nebeturėti ką dubliuoti. Nekalbu apie Donaldo Trumpo ar Bernie Sanders tipo skeptiškumą NATO atžvilgiu, nors tai taipogi yra rimtas pavojaus signalas Aljansui. Daugiau nerimo kelia paprasti skaičiai. Šiuo metu Europoje tėra 30 tūkstančių JAV armijos darbuotojų, o karių skaičius kontinente siekia vos penkis tūkstančius. Rusija turi 15 tūkstančių tankų.
Tačiau, net jei tai ir būtų įmanoma, daugiau JAV ar NATO karių Europoje problemos neišspręstų. NATO plėtra Rusijoje tampa pretekstu stiprinti savo karinę parengtį Europos rytuose – pirmiausia dėl to, jog NATO Maskvai yra JAV įtakos sinonimas. Kritęs JAV prestižas NATO plėtrą daro nepopuliaria ir pačioje Europoje. Laukti, kol ši situacija pasikeis, yra naivu ir pavojinga. Nacionalinės Europos šalių kariuomenės, savo ruožtu, yra chroniškai nekoordinuotos ir smarkiai apribotos politinių kiekvienos sostinės realijų. Galiausiai, Lietuva neturi saugumo klausimais jokių realių galios svertų nei JAV, nei atskirų Europos šalių atžvilgiu. ES armija, tuo tarpu, išvengia simbolinės asociacijos su JAV, reikalauja Europos armijų vieningumo ir duoda Lietuvai institucinės ir politinės kontrolės įrankių. Europos integracija gynybos klausimais visada buvo būtina – tačiau dabar ji yra ir geriausias įmanomas Lietuvos saugumo problemų sprendimas.
Lietuvai ir, svarbiausia, lietuviams, didesnis pavojus kyla dėl to, jog Vakarai, kurių dalimi stengėmės ir stengiamės būti, išgyvena egzistencinę krizę.
Visgi, ne tradicinio saugumo trūkumas yra didžiausia grėsmė Lietuvai ir svarbiausia priežastis siekti gilesnės Europos integracijos. Lietuvai ir, svarbiausia, lietuviams, didesnis pavojus kyla dėl to, jog Vakarai, kurių dalimi stengėmės ir stengiamės būti, išgyvena egzistencinę krizę. JAV Prezidento rinkimai tapo kova tarp „paprastų žmonių“ ir „sistemos elitų“, Britaniją šis susiskaldymas padėjo išvesti iš ES. Daugybėje Europos šalių stiprėja nacionalistinės dešinės politiniai judėjimai, kai kuriose valstybėse jiems oponuoja ir socialistinės kairės partijos. Vakarų šalyse didėja turtinė nelygybė ir milijonai žmonių jaučiasi pasmerkti stagnacijai ir izoliacijai, kai tiek materialiai, tiek kultūriškai, globaliame pasaulyje sėkmingesni piliečiai ir toliau klestės. Turtinė nelygybė ir politinės bendruomenės irimas Europoje destabilizuos Lietuvą ir pakenks valstybės savarankiškumui ir žmonių gėrovei.
Deja, bet ši problema vargiai išsprendžiama su dabartiniais politiniais resursais. Europos šalių valdžios nebesugeba koordinuoti tūkstančių įvairių tarpusavio priklausomumo ryšių tarp ES narių ir dėl šios priežasties, dažnai patiria sunkumų ir spręsdamos vidaus politikos problemas. Tačiau nutraukti ekonominę integraciją reiškia sustabdyti stipriausią Europos šalių augimo variklį; tai įmanoma tik dar labiau destabilizuojant Europos visuomenes.
Tačiau plika ekonominė integracija taip pat nėra galima – ji ir yra Vakarų susiskaldymo priežastis, sukūrusi milijonus dabartine sistema nusivylusių piliečių. Todėl reikalingas politinis aparatas, galintis koordinuoti Europą veikiančius procesus, turintis pakankamą atstumą nuo izoliuotų ir trumpalaikių interesų ir turintis stiprią socialinės rinkos politikos tradiciją. Suinteresuoti europiečių gėrove Europos šalių politikai turi suprasti, jog jų piliečių klestėjimui būtina klestinti Europa. Klestinčiai Europai reikia įgalios valdžios, kuri yra daugiau nei visų Europos valstybių visuma. Lietuvos atveju siekis išlaikyti Europos projektą, kuris yra mūsų demokratinės ir civilinės visuomenės pagrindas, yra ir turėtų būti fundamentalus nacionalinis interesas.
Taigi, koks turėti būti Lietuvos požiūris į „Briuselį“ ir visos Europos Sąjungos ateitį? Šie klausimai liečia ne tik Lietuvos geopolitinę ateitį, bet ir šalies pagrindinį įstatymą bei santvarką. Todėl kviečiame rugsėjo 16 d. ateiti į festivalį „Be saugiklių: radikalios idėjos“, kuriame bus aptariama būtinybė (ne)keisti Lietuvos Konstituciją ir kiti su Lietuvos santvarka bei jos ateitimi susiję klausimai, ir pasidalinti savo idėjomis bei įsitraukti į šią diskusiją. Festivalis rugsėjo 16 d. nuo 10 val. vyks Vilniaus Universiteto TSPMI, esančiame Vokiečių g. 10, 402-ojoje auditorijoje.
