2018 m. Lietuva, Latvija ir Estija minės valstybingumo šimtmečio metines. Latvija ir Estija – valstybės sukūrimo, Lietuva – atkūrimo.
Svarsto suteikti pilietybę „nepiliečiams“
LRT RADIJO korespondentas Rygoje Arūnas Vaikutis sako, kad renginiai, skirti valstybės šimtmečiui paminėti, vyksta jau dabar.
„Jei mes, lietuviai, ruošdamiesi nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo šimtmečiui, prisimename Lietuvos didžiąją kunigaikštystę, latviai to neturėjo ir viskas telpa į tarpukario metus. Taigi stengiamasi nagrinėti tą laikotarpį ir žmonėms priminti, kaip viskas buvo. Taip pat daug dėmesio skiriama istorijai – iki 2018-ųjų bus išleista daug knygų apie Latvijos istoriją; kalbama, kokių klaidų Latvija padarė, kad nesugebėjo išlaikyti savo nepriklausomybės“, – pasakoja A. Vaikutis.
Be to, pasak LRT RADIJO korespondento, artėjant 25-mečiui, kai pirmosios valstybės pripažino nepriklausomybę, kalbama, ką Latvija nuveikė, kad sustiprintų savo valstybę.
„Latvijoje yra daug kitataučių, kurie turi tik Latvijai būdingą „nepiliečio“ statusą. Tai yra maždaug 300 tūkst. gyventojų. Latvija ir iš europinių institucijų susilaukia dėl to priekaištų. Pasigirdo minčių, kad galbūt šimtmečio proga reikėtų jiems suteikti pilietybę. Tačiau kaip visa tai padaryti ir kaip tai gali pakeisti politinę padėtį šalyje?
Kita vertus, pabrėžiama, jog galbūt ne visi norėtų tapti Latvijos piliečiais, ypač vyresnio amžiaus žmonės, nes „nepiliečiai“ gali keliauti į buvusias sovietų sąjungos šalis be vizų. Jei žmogus turi artimųjų Rusijoje, kiekvieną kartą forminti viziją atsieitų bent 200 eurų. Pensininkui tai yra didelė suma. Taigi gali būti, kad nemažai žmonių nenorėtų Latvijos pilietybės ir liktų „nepiliečiais“, kad galėtų laisviau važinėti į Rusiją. Tačiau jaunimas vis dėlto linkęs gauti pilietybę. Po 1991 m. gegužės 4 d. Latvijoje gimę „nepiliečių“ vaikai gali automatiškai tapti piliečiais, jei paprašo tėvai“, – LRT.lt pasakoja A. Vaikutis.
Jo teigimu, artėjant šiemečiui, visuomenėje vyksta tokios diskusijos, nors kol kas nežengiama oficialių žingsnių, kurie įteisintų pilietybę visiems.
Kaip teigia LRT RADIJO korespondentas, artėjant valstybės šimtmečiui euforijoje yra valdžios pareigūnai, tuo metu žmonės esą galvoja apie kitus dalykus. „Žmonės masiškai išvyksta iš šalies. Sovietmečiu Rygoje gyventojų skaičius buvo pats didžiausias ir siekė 910 tūkst. Dabar jau nebesiekia net 700 tūkst. – sostinėje gyvena 648 tūkst. žmonių. Viena iš mažėjimo priežasčių yra ta, kad žmonės keliasi gyventi už miesto ribų. Tačiau nemažai ir emigruoja. Tiesa, gyventojų sumažėjo ir dėl to, kad sovietmečiu Rygoje gyveno labai daug rusų, o Latvijai tapus nepriklausoma, nemažai išvyko“, – sako A. Vaikutis.
Pavyzdys – saugumo ir ES politika
Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius L. Kojala mano, kad bendradarbiavimas tarp Latvijos ir Lietuvos yra vaisingas, nes abi valstybes jungia daug bendrų strateginio lygmens interesų.
„Pavyzdžiui, siekis gilinti integraciją į Europos Sąjungą ir NATO, gauti daugiau saugumo garantijų regionui geopolitinių iššūkių akivaizdoje, užtikrinti ilgalaikį, eurozonos stabilumu paremtą ekonomikos augimą. Tą pavyksta sėkmingai išnaudoti įvairiuose formatuose. Pavyzdžiui, prieš 2016 m. NATO Varšuvos viršūnių susitikimą Baltijos valstybės kalbėjo vienu balsu, siekdamos Aljanso pajėgų dislokavimo. Susitikimuose su JAV lyderiais Lietuva, Latvija ir Estija taip pat dalyvauja kartu, o prieš priimant sprendimus ES lygiu, siekiama bent minimaliai suderinti pozicijas bei apginti bendrus interesus. Be to, Latvija yra ketvirta svarbiausia Lietuvos prekybos partnerė“, – teigia L. Kojala.
Kita vertus, pasak politologo, nėra daug priežasčių manyti, jog santykiai yra kuo nors ypatingi ar itin broliški. Nors yra daug vienijančių interesų, tačiau vyksta normali konkurencija dėl tarptautinių investicijų ir pan. Ne visuomet pavyksta susitarti dėl svarbių projektų: ilgai kalbėta apie regioninį LNG terminalą, kuris galėjo būti statomas Latvijoje, bet galiausiai, pripažinus, jog latviai išlieka priklausomi nuo 2017 m. baigsiančio galioti ilgalaikio kontrakto su „Gazprom“, nuspręsta eiti kitu keliu. Lygiai tas pat, anot L. Kojalos, vyksta „Rail Baltica“ atžvilgiu, kai emocinis, kultūrinis ar istorinis artumas neatsveria pragmatinių interesų.
Nors yra daug vienijančių interesų, tačiau vyksta normali konkurencija dėl tarptautinių investicijų ir pan.
„Norėtųsi, kad bent tokie ilgalaikiai klausimai kaip jūros sienos pripažinimas pagaliau išsispręstų. Paradoksalu, kad būtent su Latvija vis dar yra teritorinių nesutarimų, kuriuos skatina galimai Baltijos jūroje plytintys išteklių klodai. Reikia pasidžiaugti, jog Latvija atnaujino darbo grupę deryboms, tad klausimas galbūt pajudės iš mirties taško. Bet tai – dar vienas įrodymas, kad praktiškose situacijose ypatingą valstybių artumą konstatuoti sunku“, – tęsia L. Kojala.
RESC vadovo teigimu, pavyzdinis bendradarbiavimas tarp šalių yra dvejose srityse.
„Galėčiau išskirti saugumo politiką, ypač po Ukrainos įvykių, kai buvo dar kartą prioritetizuotas siekis sustiprinti Baltijos šalių saugumą, mat jas teoriškai lengva atskirti nuo likusių partnerių Vakaruose per Suvalkų koridorių. Taip pat bendrą ES politiką, kuri turi potencialo ateičiai: šiandien ES viduje yra daug skepsio, stiprėja populistinės jėgos, bet parama Europos integracijai Baltijos valstybėse yra didžiulė. Tai galėtų būti pagrindas glaudesniam bendradarbiavimui siūlant ir visos Europos ateities viziją – kaip tą daro euroskeptiškai nusiteikusios Višegrado šalys“, – sako L. Kojala.
Kaip teigia VDU profesorius A. Butkus, lietuviai su latviais daugiau bendravo tarpukariu, ypač daugiau bendravo visuomenės: „Šiuo metu yra priešingai – valdžia lyg ir norėtų bendrauti, o tarp visuomenių nėra artimų ir glaudžių ryšių. Bendrauja atskiri cechai, tarkime, rašytojų, dailininkų, menininkų, muzikų. Bet tokio bendravimo, kokio norėtųsi, deja, nėra.“
A. Butkaus teigimu, ekonomikos srityje mes visada esame ir būsime konkurentai, tačiau kultūros srityje esą galima bendrauti glaudžiau. „Kelinti metai iš eilės mušame galvą į sieną, kad Lietuvoje būtų matoma Latvijos televizija, o Latvijoje – Lietuvos. Galima rengi bendras programas, Latvijoje gyvena apie 20 tūkst. lietuvių. Latvijoje yra tokių lietuvių, kuriems nebuvo leista grįžti iš tremties į Lietuvą, todėl pasirinko Latviją. Lygiai taip pat yra latvių Lietuvoje, kurie po tremties pasirinko mūsų šalį“, – pasakoja VDU profesorius.
Savo ruožtu RESC vadovas L. Kojala abejoja, ar visuomenių bendravimas galėtų būti inicijuotas valstybių lygiu – „ten, kur yra noro bendrauti, jis ir vyksta“.
„Pilietinės organizacijos, menų kolektyvai ar pan. patys geba bendradarbiauti tarpusavyje. Kur to nėra, dirbtinai sukurti nepavyks. Galbūt mums labiausiai trūksta bendro žinojimo, kas vyksta kaimyninėje šalyje, jos politikoje, kokios dilemos kyla šaliai, kurioje didelę dalį gyventojų sudaro tautinės mažumos, asmenys be pilietybės ir pan. Tai ypač aktualu dabartinės užsienio politikos kontekste. Jei tam skirtume didesnį dėmesį – ekspertų, akademikų, žiniasklaidos lygiu – tuomet geriau suprastume vienas kitą“, – įsitikinęs L. Kojala.
