„Labai dažnai žmones, kurie eina į metalo koncertus, gali sutikti ir repo arba regio koncertuose. Žinoma, yra 5, 10 ar 15 proc. ortodoksinių tam tikros subkultūros atstovų. Visi kiti domisi įvairiais dalykais, nes pati kultūra dabar yra labai sukryžminta. Nėra išreikštas vienas stilius“, – akcentuoja K. Sarnickas, tačiau prideda, kad tai ne visada taikoma paaugliams, kurie priklausymą subkultūrai išreiškia griežčiau.
V. Ambrozaitis: seniau priklausymas subkultūrai reikalavo pastangų
Gyvename tokiame laikotarpyje, kai subkultūros prarado savo prasmę, įsitikinęs alternatyvių renginių organizatorius Vaidotas Ambrozaitis. Jo teigimu, tai kilo dėl kelių priežasčių. Pirmoji – Lietuvos visuomenė tampa liberalesnė, todėl atstovavimas subkultūrai nebeturi reikšmės.
Priklausymas subkultūrai neteko kažkokios prasmės
„9-aje dešimtmetyje priklausymas subkultūrai reikalavo pastangų. Turėjai aktyviai domėtis, ieškoti tos muzikos, ieškoti renginių, bendraminčių. Dabar socialinės medijos tokią komunikaciją padarė daug paprastesne. Priklausymas subkultūrai neteko kažkokios prasmės“, – įsitikinęs V. Ambrozaitis.
Pasak jo, internetas taip pat iš dalies ištrynė ribas tarp populiariosios ir alternatyviosios kultūros. Esą seniau populiariąją kultūrą atstovavo radijo stotys ir televizija, tačiau dabar internete galima rasti įvairių stilių kūrinių ir jie pateikiami lygiaverčiai.
„Turime internetą, muzikos klausymo paslaugas kaip „Youtube“, „Spotify“, „Souncloud“, kuriose populiarioji muzika sudėta beveik tose pačiose lentynose, kaip ir alternatyvioji. Toks suartėjimas galbūt atima dalį prasmės iš subkultūrų ir priklausymo subkultūroms“, – sako V. Ambrozaitis.
Jis priduria, kad šiuo metu vyrauja individualizmo laikotarpis, kai kiekvienas nori pabrėžti, jog jis yra išskirtinis. Pašnekovas svarsto, kad tai gali lemti, kodėl priklausymas subkultūroms tapo ne toks patrauklus.
K. Sarnickas: subkultūra nyksta, nes jai trūksta šviežio kraujo
V. Ambrozaičiui antrina grupės „G&G Sindikatas” narys Kastytis Sarnickas-Kastetas, teigiantis, kad internetas suniveliavo subkultūras. Jo tvirtinimu, labai didelės įtakos tam turėjo socialiniai tinklai ir jų populiarumo didėjimas.
„Jeigu anksčiau bendraminčiai norėdavo būti atskirai, susikurdavo grupelės, tai dabar visi su savo asmenukėmis nori surinkti kuo daugiau tų „like`ų“. Tai turbūt verčia labiau sekti visokiomis Justino Bieberio madomis“, – svarsto K. Sarnickas.
K. Sarnicko nuomone, gotų subkultūra nyksta, nes kultūroje, ypač muzikoje, nėra šios subkultūros atstovų. Jo teigimu, per pastarąjį dešimtmetį neiškilo nei vienas atlikėjas ar grupė, kurie paskatintų gotikinės subkultūros populiarumą ir plitimą.
Bandos jausmas veda link susiniveliavimo, kai nebesinori būti išskirtiniu, nes, jeigu išsiskirsi, „Facebooke“ surinksi mažiau „like`ų“
„Kiekviena subkultūra gali gyvuoti tik tuo atveju, jeigu į ją įliejamas šviežias kraujas. Jeigu dabar paaugliai, vaikai nori būti populiarūs, sekti madomis, tai jie seka dabartinėmis žvaigždėmis, o žvaigždės yra tos, kurios surenka daugiausia „like`ų“ arba kurių „Youtube“ kanalas dažniausiai peržiūrimas. Bandos jausmas veda link susiniveliavimo, kai nebesinori būti išskirtiniu, nes, jeigu išsiskirsi, „Facebooke“ surinksi mažiau „like`ų“, – pastebi K. Sarnickas.
Mokslininkė: subkultūra neegzistuotų be populiariosios kultūros
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) daktarė Rasa Pranskevičiūtė, parašiusi knygą apie subkultūras, sutinka, kad empiriniu požiūriu kitų LRT Radijo pašnekovų išsakytos mintys teisingos, bet pabrėžia – tyrėjai neteigia, kad subkultūra dingo. Mokslininkė svarsto, kad galbūt naudojamos kitokios subkultūros išraiškos, kitaip reiškiama veikla ir vertybės.
R. Pranskevičiūtė nurodo, jog kultūros studijos subkultūrą supranta kaip viso gyvenimo kelią arba reikšmių žemėlapį, kuris jos nariams pasaulį padaro suprantamą. Dalelė „sub“, anot VDU dėstytojos, nurodo, kad tai kultūra, kuri išskiriama iš neautentiškos, visuomenėje dominuojančios kultūros.
„Subkultūra iš esmės neegzistuoja kaip vakuuminis darinys. Ji visada yra kultūroje. Ji netgi labai susijusi – turi daug elementų, paimtų iš pačios kultūros. Jos egzistavimas – kompleksinis. Subkultūros išskyrimas kaip atskiro nepriklausomo darinio nėra prasmingas, nes viskas labai sudėtingai, kompleksiškai susiję“, – aiškina R. Pranskevičiūtė.
Jos teigimu, tyrėjai subkultūros sąvoką linkę vartoti plačiąja prasme: subkultūra suprantama kaip didesnėje aplinkoje, didesnėje kultūroje. Mokslininkė taip pat prideda, kad V. Ambrozaičio minėtas individualizmas neturėtų turėti didelės įtakos subkultūroms, nes jos žmogaus išskirtinumo nepanaikina.
„Subkultūra – nuostabus sociokultūrinis reiškinys, kuriame įmanoma derinti kiekvieno atstovo ir kiekvieno nario individualumą ir poreikį priklausyti tam tikrai bendruomenei, bendraminčių grupei, savo pasirinktai ar formuojamai šeimai arba netgi genčiai. Tai – neotraibalizmo atvejis“, – tvirtina R. Pranskevičiūtė.
Subkultūros – ne protesto išraiška
LRT Radijo pašnekovai nesutiko su klausytojo išsakyta mintimi, kad visuomenė priprato prie subkultūrų, todėl subkultūrų atstovams nebeliko prieš ką protestuoti ir jie po truputį pasitraukė.
Manau, nemažai subkultūrų yra savo identiteto ieškojimo išraiška
„Nesutikčiau su tuo, kad subkultūra yra maišto forma prieš visuomenę, – sako V. Ambrozaitis. – Manau, nemažai subkultūrų yra savo identiteto ieškojimo išraiška. Nejauti priešiškumo visuomenei, jauti, kad turi kitą skonį, supratimą ir atitinkamai nori bendrauti su kitokiais žmonėmis. Nemanau, kad pagrindinė subkultūrų varomoji jėga – maištas.“
Jam pritaria ir K. Sarnickas, atkreipiantis dėmesį, kad vienai subkultūrai priklausantys žmonės dažnai neapsiriboja tik tai subkultūrai būdinga veikla ar pomėgiais. Anot jo, buvo madinga ir vis dar yra mėgstama kryžminti muzikinius stilius: metalą sujungti su repu, roką – su elektronika. Todėl tai šiek tiek sujungė publiką.
„Labai dažnai žmones, kurie eina į metalo koncertus, gali sutikti ir repo arba regio koncertuose. Žinoma, yra 5, 10 ar 15 proc. ortodoksinių tam tikros subkultūros atstovų. Visi kiti domisi įvairiais dalykais, nes pati kultūra dabar yra labai sukryžminta. Nėra išreikštas vienas stilius“, – akcentuoja K. Sarnickas, tačiau prideda, kad tai ne visada taikoma paaugliams, kurie priklausymą subkultūrai išreiškia griežčiau.
LRT Radijo pašnekovai taip pat pastebi, kad Lietuvoje naujos subkultūros ateina taip pat greitai, kaip ir kitur. Jų nuomone, atsiliekame tik nuo subkultūrų centrų, kuriuose kyla pirminės idėjos. „Žiūrint iš Europos perspektyvos, nesame kažkoks užribis. Galbūt pas mus nėra tokių muzikinių projektų, bet, vertinant, kokio dydžio esame šalis, su Lietuva viskas gerai. Mados tikrai neatsilieka ir sėkmingai vystosi“, – tikina V. Ambrozaitis.
