Daugeliui žinomas tik draudimas advento laikotarpiu linksmintis, kuris yra visuotinai ignoruojamas, kai kas dar prisimena, kad pasninkas yra ilgesnis, nei viena diena prieš Kalėdas. Faktai yra tokie, kad nyksta ne tik krikščioniškosios tradicijos, bet ir patys krikščionys. Arba gal teisingiau — nykstant tradicijoms, nyksta ir krikščionys: apskaičiuota, kad pasaulyje kas 53 sekundes tampa vienu krikščionimi mažiau ir kas 37 sekundes — vienu musulmonu daugiau, kad ir kokios jos atrodytų krikščioniškos kultūros žmogui, jų tradicijos daug gajesnės, gyvybingesnės.
Ir tai natūralu — Vakarų žmonės vis mažiau nori girdėti rūstų, pamokantį Bažnyčios balsą, kuris kalba apie pareigą, priesaikos vertę, atsižadėjimą, primena, kad žmogus yra mirtingas. Kam visos tos kalbos — juk žmogus gimęs linksmintis ir pramogauti, o čia kažkas lenda su savo niūriomis kalbomis? Lengviausia, žinoma, būtų viskuo apkaltinti prekybininkus, kurie, norėdami daugiau parduoti, kelia pirkimo isteriją kone nuo rudens vidurio. Tačiau juk negyvename parduotuvėse, gyvenimas dažniausiai būna sudėtingesnis, nei mums atrodo, o atsakymai į klausimus nebūna vienareikšmiai.
Juk Katalikų bažnyčiai nuolatos primenama, kad jau nedera kištis į jokias žmogaus gyvenimo sferas ir vykdyti tik savo tiesiogines pareigas — teikti dvasines paslaugas. Gal taip tiesiogiai dar ir nesakome, tačiau to, matyt, dažniausiai tikimės. Savotiškas gyvenimo supaprastinimas, „įžeminimas“ — šių laikų ženklas, juk nė nepajutome, kad gydytojai ne gydo vadovaudamiesi Hipokrato priesaikai, o teikia paslaugas. Tiesa, šią formuluotę pasiūlė pats medicinos pasaulis, laimė, Katalikų bažnyčia vis dar bando vykdyti savo misiją ir vargiai sutiktų paprasčiausiai teikti paslaugas.
Tiesą sakant, kiekvienas, šių laikų mūsų kasdienybėje viešai prakalbęs apie rimtus gyvenimo klausimus, šiek tiek rizikuoja tapti keistuoliu, tačiau vis dėlto rizikuojame pakalbėti advento tema, o tiksliau — ar pramogų nebuvimas tikrai reiškia malonumų nebuvimą? Ar tikrai tam tikrą laiką savanoriškai save apriboję, kažko atsisakę, jaustumėmės labai nuskriausti? Juo labiau kad gyvenimas turi natūralų ritmą, ir iškart karštligiškai, dar likus beveik mėnesiui iki Kalėdų pradėję galvoti vien apie materialius dalykus bei linksmybes, patys savęs neapiplėšiame?
Klausimų ir atsakymų laikas
Iš tikrųjų adventas — krikščionių liturginių metų laikotarpis, kurio apytikrė pradžia — šv. Andriejaus diena (lapkričio 30-oji). Jis prasideda nuo šiai dienai artimiausio sekmadienio. Trukmė — apie 4 savaites. Adventas visada baigiasi gruodžio 25 dieną, per Kalėdas.
Lotyniškas žodis „adventus“ reiškia „atėjimą, pradžią“. Šių laikų adventas — kiek kitoks, nei buvo anksčiau. Iki IV a. vidurio jis buvo ilgesnis — truko septynias savaites, t.y. tiek pat, kiek dabartinė Gavėnia (laikas nuo Užgavėnių iki Velykų).
354 metais Bažnyčia galutinai nustatė Kalėdas, kaip Kristaus gimimo dieną, švęsti gruodžio 25-ąją. Kartu sutrumpėjo ir advento laikotarpis. Vis dėlto ir dabar krikščionims per metus numatytas apie dešimties savaičių laikas, skirtas dvasinei higienai, meditacijai ir apsivalymui.
Tačiau didieji liturginiai Katalikų bažnyčios laikotarpiai — adventas ir gavėnia — kalba yra visiškai skirtingus dalykus. Adventas nėra atgailavimo metas, jis ateina ne provokuoti sąžinės, bet ją uždegti, užduoti ir bandyti atsakyti į sudėtingus būties klausimus.
Susilaikymas – visais laikais
Tautosaka leidžia spėti, kad ir mūsų protėviams iki krikščionybės buvo būdingas ritualinis susilaikymas, primenantis krikščionišką adventą. Tokius laikotarpius turi ir kitų tikėjimų atstovai, nes tai universalus žmogaus poreikis skirti laiko dvasinei higienai.
Lietuvoje senais laikais toks laikotarpis galėjo prasidėti spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje. Šiuo laiku gausu draudimų, apribojančių ne tik ūkinę žmogaus veiklą, bet ir dvasinį gyvenimą. To meto tautosakoje ir etnografiniuose aprašymuose dažniau minimi numirėliai, vaiduokliai, velniai, padaugėja tikėjimų ir burtų. Buvo sakoma, kad per adventą negalima kirsti miško.
Šio draudimo nepaklausiusieji pasakojo matę tarp medžių aukštą žilą moterį — miškų dvasią, kuri, užsimojus kirviu, imdavo garsiai raudoti. Šiuo laikotarpiu medžių negalima kirsti ir dėl to, kad ateinančią vasarą miškas pradeda prastai augti, medžiai pasidaro gumbuoti.
Tamsusis prieškalėdinis laikotarpis — tai ir žmonių fizinio bei dvasinio apsivalymo, stebuklingos ramybės ir taikos metas, kai nevalia nieko skriausti, kai reikia susitaikyti su tais, su kuriais kivirčijaisi.
Pagal senuosius lietuvių tikėjimus, po mirties žmogaus vėlė gyvena gyvuliukuose ir žvėreliuose — su tuo galėjo būti susiję ir draudimai advente nekirpti avių, nes jų vilna silpnai augs, bus šiurkšti.
Per adventą nepylė pagalvių, vengė medžioti. Nuo medžioklės susilaikoma dėl savo gyvulių gerovės. Taip pat negalima būdavo ilgai dirbti vakarais, ypač sulaukus 12 valandos, nes piktosios dvasios žmones persekioja — jos pasibeldžia į langus ir, kas pasižiūri, tas neišvengia mirties.
Vadinasi, ir senaisiais laikais lietuviai tarsi sumažindavo savo „gyvenimo garsą“ ir įsiklausydavo į aplinką bei save — būdavo tyrinėjami dangaus ženklai, nagrinėjami ir išprovokuojami pranašingi sapnai — reikėdavo sulaukti ypatingos dienos, iš vakaro su niekuo nesikalbėti ir atlikti kitus ritualus.
Jei advento apeigų šių laikų Lietuvoje būtų laikomasi bent formaliai ir pasinertume į gaivinančią tylą, po kurios nepalyginamai gražiau skambėtų šventinės fanfaros...
