1956 metais Poznanėje kilęs darbininkų sukilimas prieš tuometinę komunistų valdžią ir tais pačiais metais įsiplieskęs antisovietinis sukilimas Budapešte paskatino ir lietuvius mesti iššūkį įsisenėjusiam režimui. Istoriko Valdemaro Klumbio teigimu, 1953 metais mirus J.Stalinui, įsivyravo režimo sutrikimas.
Žmonės nebežinojo, ar jis sustiprės, ar tęsis tai, kas buvo J.Stalino laikais. Gal net ateis laisvė?
Po Stalino mirties atėjo lūžis
„Lenkijoje ir Vengrijoje valdantieji režimai buvo tarsi maži stalinizmai. Buvo susikaupę daug problemų: ekonominių, socialinių, tautinių. Po J.Stalino mirties Vengrijoje įvyko didelis lūžis. Visuomenė suprato, kad nebegalima laikytis tokios politikos, kokia buvo J.Stalino laikais, todėl laukė pokyčių. Minėjimai Kaune ir Vilniuje buvo jau Stalino laikais ir gana nemaži, kol buvo laisvas priėjimas prie Lietuvos karių kapų.
1956 m. Vėlinių minėjimams įtaką darė ne tik įvykiai Budapešte ir Poznanėje, bet ir tai, kad iš tremties pradėjo grįžti tremtiniai. Tai buvo ne kiek mažiau svarbus įvykis, o gal net ir svarbesnis už sukilimus Budapešte ir Poznanėje“, – sakė istorikas.
Vėlinių minėjimams buvo ruoštasi, tačiau saugumo struktūros nenumanė, kokio masto jie gali būti.
V.Klumbio teigimu, Vėlinių minėjimams buvo ruoštasi, tačiau saugumo struktūros nenumanė, kokio masto jie gali būti: „Buvo padidintas kareivių kiekis, stovėjo paruoštos mašinos, buvo civiliais drabužiais apsirengusių saugumiečių, komjaunimo patrulių.
1956 metais prieš Vėlinių minėjimus nebuvo tokio didelio pasiruošimo, tačiau 1957 metais saugumo tarnybos jau turėjo praėjusių metų minėjimo patirtį. Kadangi po 1957 metų buvo ieškoma nacionalistų, grįžusių iš lagerių ar įkalinimo įstaigų, jų susibūrimuose buvo infiltruojami agentai.
Kad žmonės būtų suimami iš anksto ir perspėjami, kad neitų į minėjimus, to neteko girdėti. Tik po 1957 metų minėjimų imtasi konkretesnių veiksmų: panaikintos Senosios kapinės Kaune. Po to Kaune buvo visiškai ramu. Vilniuje mažos žmonių grupelės dar susirinkdavo prie Basanavičiaus ir Čiurlionio kapų, bet tai nevirto masinėmis protesto demonstracijomis“.
Tik 1953 metais pasibaigusi pokario ginkluotoji rezistencija, taip pat 1956 metais vyravusi padėtis Poznanėje ir Budapešte verčia manyti, kad Vėlinių susibūrimų metu žmonės galėjo būti ginkluoti.
Ginklų turėjimas buvo įmanomas, kadangi pokario Lietuvoje jų buvo nemažai.
„Ginklų turėjimas buvo įmanomas, kadangi pokario Lietuvoje jų buvo nemažai. Tačiau partizaninės kovos buvo visai neseniai pasibaigusios ir visuomenė buvo pavargusi nuo ginkluoto pasipriešinimo.
Jėgos buvo per daug nelygios, kad žmonės ginkluotųsi. Kai kurie ėjo dėl to, kad „kažkas bus“, nors patys tiksliai nežinojo, ko iš šio protesto tikėtis. Protestuota taikiai. Iš šalikų buvo surišta trispalvė, dainuotos dainos, giedotas himnas, skanduojami šūkiai „Tegyvuoja Vengrija!“, „Paleiskite politinius kalinius!“ – teigė V.Klumbys.
1956 – 1957 metais Vėlinių įvykiuose dalyvavę aktyvistai rizikavo pakliūti į sovietų saugumo struktūrų akiratį, o susibūrimuose dalyvavę ir sučiupti asmenys – būti persekiojami ateityje.
Uždarė Kauno senąsias kapines
„Daugiausiai nukentėjo Dailės instituto studentai, keli buvo išmesti iš studijų. Vienas žymesnių – Arūnas Tarabilda, kuris buvo išmestas ir paimtas į kariuomenę, kur tarnavo radiacija užterštoje zonoje, dėl ko anksti mirė. Galima išskirti tai, kad buvo išformuota komjaunimo organizacija Dailės institute, nes būtent šios organizacijos dalyviai buvo vieni pagrindinių Vėlinių minėjimų iniciatorių.
Buvo grasinimų išmesti apie 100 studentų iš Vilniaus universiteto, bet rektorius pasirūpino, kad to nebūtų. Kaune buvo keli šimtai suimtųjų, ir nedidelė dalis, galbūt apie 10, nuteistųjų. Vėlinių minėjimuose dalyvavę asmenys vėliau buvo stebimi, nors jie jau buvo „pasižymėję“ kur nors kitur, pavyzdžiui, bendraudavo su grįžusiais iš tremties, politiniais kaliniais.
Kitos priemonės: sekti žmones, juos stebėti, o kurie pernelyg aktyvūs – izoliuoti.
Vėliau buvo patvirtintas priemonių planas, ką reiktų daryti, kad tai nepasikartotų. Vienas iš pagrindinių dalykų buvo panaikinti traukos centrą: Kauno senąsias kapines. Jos buvo uždarytos, paminklas skirtas Lietuvos kariams – nugriautas. Kitos priemonės: sekti žmones, juos stebėti, o kurie pernelyg aktyvūs – izoliuoti. Toks priemonių planas buvo pakankamai sėkmingas, kadangi po 1957 metų didesnių susibūrimų nebebuvo“, – sakė istorikas.
Z.J.Tamakauskas: tardė tris paras
Vienas iš Vėlinių minėjimų dalyvių bei organizatorių, visuomenininkas Zigmas Juozas Tamakauskas ryškiai prisimena 1955-1957 metais vykusias taikias protesto akcijas Vilniuje ir Kaune. Z.J.Tamakauskas teigia, kad šie minėjimai buvo nors ir labai trapi, tačiau lyg savotiška mūsų pergalė prieš sovietinę despotiją.
– Ar sekėte 1956 metų sukilimus Budapešte ir Poznanėje? Ar būtent šie sujudimai minėtuose miestuose paskatino sambrūzdžius Kaune ir Vilniuje?
– Daugiau sekėme įvykius Vengrijoje, sveikindami vengrų tautą, pasiryžusią nusimesti sovietinės diktatūros ranką. Jie įkvėpė kilti Lietuvoje naujai patriotinės rezistencijos bangai.
– Kaip buvo organizuojami Vėlinių minėjimai, kaip jiems buvo ruoštasi? Ar jie turėjo organizacinį pagrindą?
– Vėlinių minėjimai, kuriuose teko dalyvauti ir man, beveik kasmet vienokiu ar kitokiu būdu vykdavo Kauno Senosiose kapinėse. Centrinio susirinkimo vieta būdavo prie paminklo „Žuvome dėl Tėvynės“. Ypač ryškią antisovietinę išraišką turėjo 1955 ir 1956 metų Vėlinių minėjimai tose pačiose Kauno senosiose kapinėse. Daugiausiai žmonių čia ateidavo jau pagal virtusią tradiciją, gal iš patriotizmo, pavieniui, o dalis – organizuotai.
Per 1956 metų Vėlines buvau Vilniaus Rasų kapinėse. Prieš savaitę iš anksto paslėpę šių kapinių krūmuose įrankius, su mūsų lituanistų kurso studentų grupe sutvarkėme Rasose palaidotų mūsų karių kapus, kurie žuvo kovose su lenkais. Tuo pačiu, nors ir nelegaliai, lyg padarėme pirmąjį pokario metais Rasų kapinių tvarkymo darbą.
Ta vakaronė lyg simboliškai pasveikino Vengrijoje vykusią antisovietinę revoliuciją.
Paskatinti Vengrijoje vykusios revoliucijos, tuometiniame Istorijos filologijos fakultete surengėme studentišką vakaronę, prieš tai numatę jos patriotinį scenarijų. Jos metu sklido lietuviška daina, jos intarpuose – kalbos.
Baigiantis vakarui, mūsų kurso studentas Adolfas Gurskis raiškiai padeklamavo Maironio poemos „Jaunoji Lietuva“ šeštosios giesmės ištrauką „Jau slavai sukilo“. Ta vakaronė lyg simboliškai pasveikino Vengrijoje vykusią antisovietinę revoliuciją, stiprinusią viltį siekti ir Lietuvos laisvės. „Žodiniu telefonu“ raginome Visų Šventųjų dienos vakarą, nurodę valandą, rinktis į Rasų kapines prie dr. Jono Basanavičiaus kapo.
Tuo tarpu tuometinio Dailės instituto komjaunimo organizacijos sekretorius Arūnas Tarabilda lyg viešai paragino instituto studentus tą vakarą rinktis į Rasų kapines. Vėliau už tai bene pirmą kartą Sovietijoje Lietuvoje kurį laiką buvo panaikinta komjaunimo organizacija.
– Kokių tikslų vedini į Vėlinių minėjimus rinkosi dalyviai?
– Dalyviai rinkosi vedini patriotinių jausmų. Daugybė jaunimo susirinko 1956 metų lapkričio pirmos dienos vakarą prie laisvos Lietuvos simbolio – dr. Jono Basanavičiaus kapo. Jis pasipuošė mūsų atneštomis gėlėmis, ant jo sumirgėjo daugybė žvakučių. Aš ant šio kapo iš akmenų sudėjau Gedimino stulpus.
Žvakutes uždegėme ir ant kitų mūsų tautai nusipelniusių žmonių kapų. Prie J.Basanavičiaus kapo vienas kitas pasakė patriotinio turinio kalbas. Sveikinome ir Vengrijos revoliuciją. Sklido patriotinės dainos, Lietuvos himnas.
– Ar įmanoma, kad tam tikra dalis protesto akcijos dalyvių galėjo būti ginkluoti?
– Mūsų kova nebuvo ginkluota. Nemanyčiau, kad kas nors iš dvasinio pasipriešinimo dalyvių turėjo ginklą, nebent koks provokatorius. Tačiau to savo veikloje nepastebėjau.
– Kokių priemonių prieš Vėlinių minėjimų dalyvius ėmėsi saugumo tarnybos? Koks buvo jų pasiruošimas prieš tokias masines protesto akcijas?
Jiems vadovavęs kažkoks generolas net buvo išmokęs tarti du lietuviškus žodžius: eikite namo.
– Išeinant iš kapų mus sutiko didžiulis būrys sovietinių kareivių, reikalaudami išsiskirstyti. Jiems vadovavęs kažkoks generolas net buvo išmokęs tarti du lietuviškus žodžius: eikite namo.
Nekreipdami į tai dėmesio žengėme link Aušros Vartų. Į rusiškus keiksmažodžius atsakydavome lietuviška daina ir šūkiais „Laisvę Lietuvai, laisvę Vengrijai!“. Prie Aušros Vartų mus sutiko dideli milicijos būriai. Pirmuosius sugriebę rankomis nutempė į čia pat stovėjusias dengtas mašinas. Užsimezgė derybos.
Pareikalavome, kad atvyktų valdžios atstovai. Su atvykusiais, kaip jie sakėsi iš Vykdomojo komiteto, sutarėme, kad jei bus paleisti nutempti į sunkvežimius jaunuoliai – išsiskirstysime. Mūsų prašymas buvo įvykdytas, o mes būreliais išsiskirstėme.
– Kokio likimo sulaukė minėjimuose dalyvavę aktyvistai? Ar tai davė stimulą saugumo tarnyboms ateityje atidžiau stebėti Vėlinių minėjimuose dalyvavusius asmenis?
– Žinoma, po Vėlinių minėjimų buvome žymiai atidžiau stebimi. Kiekvienoje grupėje būdavo bent vienas šnipas, kuris nugirdęs ką nors įdomaus, iškart pranešdavo saugumui. Taip pat turėdavo ir pasiklausymo aparatų.
Netrukus kompartijos vadovai įvykį Rasų kapinėse viešai įvardijo kaip antisovietinį susibūrimą. A.Sniečkus su savo sėbrais pareikalavo dalyvavusius Rasose studentus pašalinti iš aukštųjų mokyklų.
Tačiau šiam reikalavimui Vilniaus universiteto rektorius J.Bulavas išdrįso nepaklusti, duodamas lyg tokį pat toną ir kitų aukštųjų mokyklų vadovams. Vietos partokratai Bielinis, Zaksas, Kuzmickas mane apkaltino kontrrevoliucine veikla, pašiepdami karikatūra fakulteto sienlaikraštyje ir pareikalavę vadovybės pašalinti iš universiteto. Tačiau mane, kaip ir kitus studentus, tuomet apgynė prorektorius E.Meškauskas. Man buvo pareikštas tik griežtas papeikimas nutraukiant stipendijos mokėjimą.
Tokia „švelni“ bausmė partokratams nepatiko. Baigiantis vadinamam „chruščioviškam atšilimui“, 1957 metų Vasario 16-tosios naktį įsiveržę į mano bendrabučio kambarį čekistai padarė kratą ir rado tremtyje buvusių poetų parašytų eilėraščių sąsiuvinį. Atsidūriau KGB rūsiuose.
Kratos kambaryje čekistai privertė nusirengti iki apatinių, plėšte nuplėšė ir apatinius drabužius, brutaliai palenkė rankomis sprandą, apžiūrėjo kiekvieną kūno skylutę, kad ten nebūčiau ką nors paslėpęs.
Kratos kambaryje čekistai privertė nusirengti iki apatinių, plėšte nuplėšė ir apatinius drabužius, brutaliai palenkė rankomis sprandą, apžiūrėjo kiekvieną kūno skylutę, kad ten nebūčiau ką nors paslėpęs. Paskui buvo apžiūrėta kiekviena drabužių siūlelė.
Po šios žeminančios „procedūros“, vos apsirengusį, įstūmė į šaltą kamerą. Joje sutikau jau minėtą Arūną Tarabildą. Prasidėjo tris paras trukęs naktinis tardymas. Tardė ir dienomis. Norėjo, kad pasakyčiau, iš ko gavau tą eilėraščių sąsiuvinį.
Atsakymas buvo vienas – radau auditorijoje, susidomėjau eilėraščių forma ir parsinešiau. Nieko iš manęs neišgavo nei brutaliais keiksmažodžiais, nei veidmainišku įkalbinėjimu, nei paskutinę naktį galvos daužymu į sieną.
Minėtas partokratas Imrė Zaksas net nesidrovėjo rašyti mano tėvams veidmainiško rašto, kad „norys jis padėti, bet sūnus Zigmas nuo saugumo organų atkakliai slepia nuo ko gavo sąsiuvinį su antitarybiniais eilėraščiais“. Grasino, jei sūnus ir toliau tylės, bus pašalintas iš universiteto.
Paskutinis, kuris mane gundė pasakyti, iš ko gavau tą sąsiuvinį, buvo tuometinis fakulteto dekanas Jonas Palionis, pasikvietęs į savo kabinetą. Aš jam patariau nors truputį žvilgterėti į savo sąžinę. Tik ištarė – tada mesim iš universiteto. Pasakiau – meskite, juodo darbo niekad nedarysiu. Jei kiek būčiau prasitaręs – būtų nukentėjęs ne vienas žmogus, dalyvavęs vienokiu ar kitokiu būdu rezistencinėje veikloje. Dievas davė stiprybės.
Po valandėlės pasirodė rektoriaus įsakymas: „Už elgesį nesuderinamą su tarybinio studento vardu išbraukti iš studentų sąrašų“. Kurso draugai Algis Vaitkus ir Valentinas Ardžiūnas buvo perkelti į neakivaizdinį skyrių. Jau kitą dieną mes su Algiu Vaitkumi buvome pašaukti vykti į sovietinius rekrūtus. Nugrūsti buvome prie Uralo į radiacijos užterštą zoną. Panašaus likimo sulaukė ir kiti Vilniuje studijavę studentai, pašalinti iš aukštųjų mokyklų.
Nauja antisovietinės kovos forma
Daugiau tokių atvirų protesto formų kaip 1956-1957 m. Vėlinių minėjimai nebebuvo iki 1972 metų. Vien dėl to jie išskirtiniai. Visuomenė jautė, kad galų gale santvarka turi pasikeisti, o bet koks valdžios išmušimas iš vėžių liudija jos silpnumą. Tačiau po kilusių sambrūzdžių valdžia norėjo parodyti, kad visuomenė yra valdoma tvirtai ir galų gale tai buvo pasiekta.
Tačiau šiuos 6-ajame dešimtmetyje prasidėjusius bruzdėjimus galima vadinti nauja antisovietinės kovos forma ir tam tikru įnašu į tolimesnius kelius link Lietuvos laisvės atkūrimo.
