„Valstybė nieko nedaro, kad ten gyvenantys žmonės išmoktų lietuvių kalbą, geriau pažintų Lietuvos istoriją, integruotųsi. Tik Vilniuje, Tautinių bendrijų namuose, šiuo metu galima mokytis lietuvių kalbos nemokamai. Vidurinė ir vyresnė karta neturi galimybių išmokti lietuvių kalbos, jei jie gyvena provincijoje. Todėl dažnai jiems daro įtaką nedraugiškų šalių informacija bei propaganda jiems suprantama kalba, sukuriamos priešiškos nuostatos. O taip neturėtų būti valstybėje, kuri deramai rūpinasi savo nacionaliniu saugumu“, – sako Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas.
– Viešoje erdvėje dažnai girdime, kad lietuviai nemėgsta kitataučių, kitataučiai patiria diskriminaciją ar bent jau yra ignoruojami. Minimi romai, žydai, lenkai ar kiti, bet negirdžiu apie Lietuvos totorius. Neturite problemų ar apie jas nekalbate?
– Problemų, kaip ir kiekvienoj bendruomenėj, yra daug. Pagrindinė – kad iki šiol neišspręstas žemės sklypo maldos namams paskyrimo klausimas. Vilniuje, priešais Geležinio Vilko tiltą, kur dabar yra Goštauto gatvės kampas, nuo XV a. pradžios buvo totorių kaimas. Ten buvo kapinės, stovėjo mečetė, šalia totorių namų driekėsi daržai.
1968 m. sovietų valdžia sunaikino kapines, nugriovė mečetę, namus ir pastatė Puslaidininkių fizikos ir Chemijos institutus. Mes, suvokdami, kad nebegalime pretenduoti į tą pačią vietą, 1992 m. kreipėmės ir iki šiol laukiame, kada bus atstatytas istorinis teisingumas ir bus skirtas žemės sklypas mečetės statybai.
1968 m. sovietų valdžia sunaikino kapines, nugriovė mečetę, namus ir pastatė Puslaidininkių fizikos ir Chemijos institutus. Mes 1992 m. kreipėmės ir iki šiol laukiame, kada bus atstatytas istorinis teisingumas ir bus skirtas žemės sklypas mečetės statybai.
Buvusių kapinių ir mečetės vietoje norime įrengti memorialinį ženklą, kuris įprasmintų čia gyvenusius ir amžino atilsio atgulusius totorius. Šios mūsų bendruomenei svarbios vietos įamžinimo dokumentai jau keletą metų guli Vilniaus miesto savivaldybėje.
Tikimės, kad naujoji miesto administracija padės išspręsti ir šią opią mums problemą. Labai norėtume, kad prie šios vietos įamžinimo ir tinkamo sutvarkymo prisidėtų ir Vilniaus miesto gyventojai, ragindami valdininkus nebūti abejingais Lietuvos sostinės istorijai.
– Ir vis dėlto, kodėl negirdime apie jūsų problemas viešoje erdvėje, kodėl jūs netriukšmaujate, juk turime kitokių pavyzdžių?
0 Mes, totoriai, esame ori, kukli, sąžininga tauta, turinti daug nuopelnų Lietuvos valstybei, todėl viliamės, kad istorinis teisingumas bus atstatytas.
Pažvelgus į Lietuvos istoriją, matyti, kad nė viena kova už Lietuvos laisvę neapsiėjo be totorių dalyvavimo ir jų paramos. Nuo lemtingojo Žalgirio mūšio, visuose karuose, kuriuose dalyvavo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, vėliau ir Abiejų Tautų Respublika, visuose sukilimuose šalia lietuvių ir kitų tautų atstovų, kovojo ir totoriai. Mūsų protėviai, ne vienas, galvas paguldė dėl šitos žemės, kuri yra mūsų Tėvynė jau per šešis šimtus metų.
Kiek totorių aukštų karininkų dalyvavo ir žuvo T.Kosciuškos sukilime, ypač gindami Vilniuje Basanavičiaus gatvę (tada Didžiąją Pohulianką) ir Rodūnės kelią… Kaip pavyzdį pateiksiu generolo Juzefo Beliako ir pulkininko Mustafos Achmatovičiaus, 1794 m. T.Kosciuškos sukilimo didvyrių, pavardes. Apie tai istorijos specialistai daug kalba. Ir 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės kovose aktyviai dalyvavo totoriai.
Aš pats 1991 m. sausio 13-ąją stovėjau prie Seimo su Lietuvos totorių vėliava, buvau tarp jo gynėjų. Tai savaime suprantama, nes mes, Lietuvos totoriai, esame visiškai integravęsi į Lietuvos visuomenę ir jaučiamės savo valstybės piliečiais. Kažkas šmaikščiai pasakė, kad totoriai – tie patys lietuviai, tik musulmonų tikėjimo. Ko gero, tai tiesa, mes meldžiamės tam pačiam Dievui kaip ir jūs, tik kitaip.
