Žala ir valstybei, ir bedarbiui
Darbo birža rekomenduoja darbo ieškantiems asmenims profesinį mokymą įgyti vienos iš šimtų siūlomų kvalifikacijų. Darbo centrai pagal įstatyme numatytus kriterijus apskaičiuoja, kiek valstybei atsieis piliečio profesinės kvalifikacijos kėlimas. Oficiali profesinių kursų kaina dažnu atveju nėra žinoma, internetinėse svetainėse neskelbiama, tačiau asmeniui pasiteiravus mokymo centro paaiškėja, kad kur kas mažesnė, nei pasiūloma valstybei. Dažnu atveju netgi perpus. Kyla klausimas, kaip galima motyvuoti tokį skirtumą? Ar valstybė nėra priversta gerokai permokėti už tokius mokymus?
Šis klausimas liečia ne tik valstybines lėšas, bet ir pačius besimokančius. Įsivaizduokime, kad į Darbo biržą atėjęs Petras yra siunčiamas į profesinius mokymus. Valstybė informuoja Petrą, kad už jį moka, sakykime, 1 678,04 Eur, kuriuos jis išimtiniais atvejais turės grąžinti. Pavyzdžiui, jei kursų nebaigs ar neatidirbs pagal specialybę bent pusmečio. Petras taisykles žino ir su tuo sutinka, tik kiek nustemba pasikalbėjęs su „suolo“ draugu, besimokančiu tos pačios profesijos. Į mokymus savarankiškai atėjęs Antanas sumokėjo 1 043 Eur. Vadinasi, tuo išimties atveju Petras turėtų už kursus sumokėti gerokai daugiau už Antaną, nors jiems suteikta paslauga niekuo nesiskyrė. Kur gi pakastas šuo?
Oficiali profesinių kursų kaina dažnu atveju nėra žinoma, internetinėse svetainėse neskelbiama, tačiau asmeniui pasiteiravus mokymo centro paaiškėja – kad kur kas mažesnė, nei pasiūloma valstybei.
Problema pastebėta seniai
Rekomenduodama bedarbiams profesinį mokymą, Darbo birža leidžia bedarbiui pasirinkti iš nemažo sąrašo profesijų ir mokymo centrų. Pastarųjų sąrašo pati Darbo birža neformuoja. Valstybinės ir privačios formalaus suaugusiųjų mokymo paslaugą teikiančios įmonės tiesiog privalo atitikti tam tikrus kriterijus ir gauti licenciją. Taigi, kaip tikina Lietuvos darbo biržos vadovė Ligita Valalytė, pati Darbo birža nėra atsakinga už mokymo centrų pasiūlą, o juolab kainą.
„Pradėjus vadovauti Darbo biržai, man kilo abejonė dėl profesinio mokymo kainų, kadangi įstatymuose yra nustatytos maksimalios sumos, kokios gali būti finansuojamos. Analizuojant apmokamas sumas buvo pastebėta tendencija, kad būtent maksimalios kainos ir taikomos dažnu atveju. Darbo biržai efektyvus skiriamų lėšų panaudojimas yra prioritetas. Mes turime tiek lėšų, kiek turime, o mūsų tikslas – į darbo rinką integruoti kuo daugiau žmonių. Jei iš tiesų permokame, prarandame lėšas, kurias galėtume investuoti į didesnio skaičiaus žmonių kvalifikacijos kėlimą.
Taigi dėl šių priežasčių pavasarį atlikome prevencinį patikrinimą – inicijavome slapto kliento tyrimą. Norėjome įsitikinti, kokios kainos iš tiesų yra siūlomos. Patikrinome populiariausias programas, kurias renkasi darbo ieškantys asmenys, ir pastebėjome, kad netolygumų tikrai yra – kreipiantis privačiai jos iki kelių kartų pigesnės“, – kalbėjo Lietuvos Darbo biržos vadovė L. Valalytė.
Pavyzdžiui, Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centrui 2017-ųjų gegužę Darbo birža už bedarbį, kuris nori mokytis apdailininko profesijos, turėjo mokėti 1 678,04 Eur, o privačiai pasiteiravusiam kursai buvo siūlomi už 1 043 Eur. Tame pačiame centre už plataus profilio kirpėjos rengimą Darbo birža turėjo mokėti 1 798,54 Eur, o privatus asmuo – 812 Eur.
Nesiskiria padėtis ir kituose miestuose. Kauno Petrašiūnų darbo rinkos mokymo centras iš valstybės šių metų gegužę už floristų-gėlių pardavėjų rengimą prašė 1450 Eur, o privatų asmenį galėjo mokyti už 580 Eur. Tai tik keli pavyzdžiai, tačiau Darbo biržos atstovai tikina tokią tendenciją įžvelgę visoje šalyje ir ji paliečia kone visas dažniausiai bedarbių pasirenkamas profesijas.
Prielaidą, kad valstybė galimai permoka už profesinius mokymus Ligita Valalytė kėlė jau pavasarį. Vadovė tikina, kad, siekdama išsiaiškinti, gegužės mėnesį kreipėsi į Švietimo ir mokslo ministeriją, kuriai pavaldūs profesinio mokymo teikėjai. „Buvo inicijuotas susitikimas, tačiau situacija kol kas nesikeičia“, – tikino pašnekovė.
Tame pačiame centre už plataus profilio kirpėjos rengimą Darbo birža turėjo mokėti 1 798,54 Eur, o privatus asmuo – 812 Eur.
L.Valalytė tikino, kad kol kas – tai tik prielaida, galbūt ir būtų galima motyvuoti šią kainą, tačiau būtent aiškių kainodaros principų ir norėtųsi. „Galbūt profesiniai centrai tiems, kurie ateina patys, daro labai dideles nuolaidas? Šito aš nežinau, bet mes prašėme tiesiog kuo aiškesnės kainodaros. Šiuo metu kaina skaičiuojama pagal patvirtintą tam tikrą formulę, tačiau ji yra labai abstrakti, pagal ją gali skaičiuoti, kokią nori kainą. Mums paprasčiausiai nėra aišku, kodėl Darbo biržos klientams kaina yra kur kas didesnė“, – savo poziciją dėstė Darbo biržos vadovė.
Paslauga ta pati, bet kitoks įgyvendinimas
Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro vadovas Mindaugas Černius tikino, kad situacija jam puikiai žinoma ir argumentų tam paaiškinti yra. „Ta kaina skiriasi iš tiesų, o tai nulemia kelios priežastys. Pirmiausia, žmogus, kuris ateina tiesiai į mokymo centrą, būna motyvuotas, tvirtai apsisprendęs, ką nori daryti – tai labai svarbu. Antra, šis žmogus taikosi prie įstaigos keliamų sąlygų, pavyzdžiui, gali laukti, kol bus surinkta visa grupė, kokiu laiku bus mokymai ir pan.“, – kalbėjo pašnekovas.
Kai rengiami Darbo biržos finansuojami kursai, pasak M.Černiaus, situacija atvirkštinė – yra taisyklės, prie kurių turi prisitaikyti Darbo birža. „Į kursus ateinantis žmogus ne visą laiką yra motyvuotas, taigi įstaigai tenka didelis darbas jį motyvuoti. Antra vertus, reikia vesti ir apskaitą, pagal valstybės nustatytą formą teikti ataskaitas, žiniaraščius, kartais ir ne vienu egzemplioriu – visa tai, suprantama, kainuoja pinigus. Juk tam, kad dirbtume su valstybės finansuojamais žmonėmis, reikalingi papildomi etatai, o kai su privačiais – ne. Galiausiai, valstybės, Darbo biržos ar kitų projektų rengiami mokymai būna vedami ir tada, kai nesusirenka visos grupės, o tai juk irgi atsiremia į kaštus“, – savo argumentus dėstė darbo rinkos mokymo centro vadovas.
M.Černius atkreipė dėmesį, kad kartais skiriasi ir valstybinių bei privačių mokymų programos, tačiau esminiu skirtumu jis įvardijo būtent įgyvendinimą bei prisitaikymą. Dar vienas dalykas, kurį pabrėžė pašnekovas – kad pagal nuostatas valstybei teikiamos kainos nėra perskaičiuojamos kas kartą, atsižvelgiant į padėtį, jos numatomos tam tikram periodui, todėl vertinama pagal tai, kiek vidutiniškai tose mokymuose būna žmonių.
Neskaidri sistema
Švietimo ir mokslo viceministras Giedrius Viliūnas patvirtino, kad į ministeriją šiuo klausimu buvo kreiptasi. Pašnekovas pritarė, kad tokių skirtumų, ypač kai valstybė perka pati iš savęs, neturėtų susidaryti, tačiau buvo įsitikinęs, kad kiekvieną tokį atvejį reikėtų nagrinėti atskirai ir žiūrėti, kaip ten yra iš tikrųjų. Pasak jo, tikrai gali būti, kad tam tikrais atvejais tai – nemotyvuota kaina, tačiau galbūt kai kur yra ir pagrįstumo.
Tai yra vienas iš epizodų, įrodančių sistemos neskaidrumą.
Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko pavaduotojas Mantas Adomėnas susiklosčiusią situaciją pavadino įrodymu, kad dabartinė sistema veikia neskaidriai. „Tai yra vienas iš epizodų, įrodančių sistemos neskaidrumą. Net jei yra administracinis ir teisinis pateisinimas, kodėl taip galima padaryti, sveikas protas sako, kad paslauga kainuoja tiek, kiek ji kainuoja. Jeigu privatūs asmenys gali nusipirkti pigiau, vadinasi, valstybė permoka arba privatūs neprimoka“, – svarstė pašnekovas.
„Tai tikrai rodo sistemos neskaidrumą, nepakankamą racionalumą. Vadinasi, ją reikėtų keisti, kad paslaugą būtų galima pirkti už konkrečius ir aiškiai matomus įkainius. Tada juk ir nekiltų įtarimų, kad sistema naudojamasi valstybės nenaudai“, – teigė Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko pavaduotojas. Konkrečiu atveju spręsti, kuris iš atvejų – permokos ar nepriemokos – yra profesinių mokymų klausimas, M.Adomėnas nesiėmė, tačiau atkreipė dėmesį, kad pokyčiai yra būtini.
