Šokių aikštelę iškeitė į avių pieno sūrį
Dzūkijoje ūkį turintis ir karvės bei avies pieno sūrius gaminantis Audrius Jokubauskas sako, kad šiandieną savo veiklos neiškeistų į nieką kitą, nors dar prieš keletą metų laimingas jautėsi būdamas šokių mokytoju. Darbu vyras buvo patenkintas, tačiau tuometinėje jo veikloje ir miesto gyvenime jis įžvelgė spragų, kurias tikėjosi užpildyti visiškai nauja veikla ir nauju gyvenimo būdu.
„Mieste žmonės yra labai priklausomi nuo pinigų. Nesakau, kad čia jie neturi įtakos, tačiau išgyvenimo minimumas kaime yra mažesnis. Mieste man jis pasirodė neadekvačiai didelis: turi daug ir sunkiai dirbti, tam, kad tiesiog išgyventum. Nuo to išsilaisvinti aš tikrai labai norėjau. Ir man tai pavyko“ – džiaugiasi A. Jokubauskas.
Paklaustas, kodėl pasirinko sūrių gamybą, A. Jokubauskas, atsako, jog ši – naudinga ekonomiškai ir kūrybiškai. Anot, ūkininko, sūris sukuria gerą pridėtinę vertę, tad iš sąlyginai nedidelio kiekio žemės ir gyvulių galima pragyventi: „Jei parduotume pieną į pieninę, tam, kad padarytume tą pačią apyvartą, kaip dabar, mums reikėtų turėti septynis kartus daugiau gyvulių, o taip pat daugiau ir žemės bei pastatų. Be to, gaminant sūrius, tenka derinti žinias ir fantaziją. Čia pasireiškia kūryba“.
A. Jakubauskas pažymi, kad prekybos vietas teko susikurti pačiam, palaipsniui augo paklausa, o dabar klientų kiekis auga kur kas greičiau, nei produkcijos kiekiai. Tačiau ūkininkas sako neturintis siekiamybės patenkinti visų valgytojų poreikius: „Gaminame tiek, kad užtektų mūsų pragyvenimui, ūkis būtų rentabilus. O tam, kad būtų patenkinti visų valgytojų poreikiai, stengiamės įtraukti daugiau žmonių, rengiame mokymus, organizuojame renginius ir bandome burti bei pildyti sūrininkų bendruomenę“.
Verslas kaime be verslo plano
Kaune gimusi ir augusi Regina Glebavičienė, kaip ir daugelis lietuvaičių, sodybą buvo įsigijusi poilsiui, tačiau neplanuotai ši tapo avių ūkiu ir kaimo turizmo verslu. Prieš imdamasi ūkininkavimo R. Glebavičienė dirbo medicinos seserimi, gamyklos sekretore. Netekusi darbo moteris išvyko į Vokietiją, ten ėmėsi senelių slaugos, tačiau visuomet norėjo grįžti į Lietuvą.
„Nebuvo laiko spręsti, skaičiuoti, sudarinėti verslo planus. Kadangi buvome nemažai investavę į savo sodybos namo rekonstrukciją, pradėjome užsiimti kaimo turizmu. Tačiau man visuomet atrodė, kad šiame kraštovaizdyje labai tiktų avys. Pirmiausiai nusipirkome vieną iš kaimynės, netrukus – dešimt Šeduvos ūkyje. Vėliau ėmėme paskolas, plėtėmės, pirkome dar daugiau avių, statėme antrą namą. Bet man tai yra labiau gyvenimo būdas, nei verslas“, – tikina pašnekovė.
Pagrindines pajamas moteris gauna iš avių ūkio, kurių dabar – beveik du šimtai. Avis R. Glebavičienė augina mėsai, mat lietuviškų juodgalvių avių vilnos niekam nereikia: įmones ir vartotojus daug labiau masina egzotiškų avių vilna.
Tačiau moteris prisipažįsta, jog yra priversta pagalvoti apie tai, kaip trauktis iš ūkio: „Norint užsiimti ūkininkavimu, reikia, kad tai darytų visa šeima. Du mano sūnūs gyvena Vilniuje, jiems tai nėra įdomu. Viliuosi, kad darbų norės imtis ir juos tęsti mažoji dukra. Kol kas turiu darbuotis viena, samdyti žmones iš šalies. O žmonės šiandieną ūkiuose dirbti nenori, jiems užtenka bedarbio pašalpų. Dėl to pardaviau dalį avių, planuoju dalį savo žemės apsodinti mišku“, – apgailestauja pašnekovė.
Paklausta, ar turėdama galimybę atsukti laiką atgal, ji pakeistų sprendimą imtis ūkininkavimo, moteris atsako, kad jokiu būdu to nedarytų: „Čia man labai patinka, nebeįsivaizduoju savęs mieste, kas kartą atsidūrus jame, norisi kuo greičiau pabėgti į gamtą“.
Vilioja parama ūkiui
Nors kaimo darbų imasi retas miestietis, kontorą į darbus kaime ateityje išmainyti gali daugiau žmonių. Žemės ūkio ministerijos Maisto saugos ir kokybės departamento direktoriaus pavaduotojo Sauliaus Jasiaus manymu, miesto žmogus į kaimą dirbti patraukia dėl dviejų priežasčių, kurių pagrindinė – Europos Sąjungos parama ūkiui: „Verslas kaime, mano suvokimu, yra kiek lengviau pradedamas, nes jo pradžiai egzistuoja nemažai įvairių finansinių instrumentų. Norint sukurti verslą mieste, paramą gauti sunkiau arba jos intensyvumas žymiai mažesnis, negu ūkiui per Žemės ūkio ir kaimo plėtros fondą“.
Specialistas sako neatmetantis ir galimybės, jog žmonės tokiuose pokyčiuose ieško vidinės ramybės, galimybės per langą matyti ne kaimyno balkoną, o gražų kraštovaizdį. Tačiau viršų čia ima išgyvenimo ir verslo efektyvumo klausimas.
S. Jasiaus manymu, ateityje ūkių skaičius Lietuvoje po truputėlį mažės, o sustambėję ir išsiplėtę ūkiai taps ekonomiškai efektyvesni. Tačiau specialistas neatmeta naujų ūkių kūrimosi galimybių, mat ES iniciatyvos pritraukti jaunus žmones į kaimą bus ganėtinai aktyvios, o tai gali paskatinti naujų ūkių atsiradimą.
