Apie Ričardo Savicko drąsą ir pasiaukojimą savo „Facebook“ paskyroje rašo tinklaraštininkas Žilvinas Svitojus. Pateikiame jo įrašą:
„Kai pirmą kartą sutikau Ričardą Savicką, aš nesupratau, kodėl jis padeda Ukrainai: turi vaikų, verslą, tačiau rizikuoja savo sveikata ir, potencialiai, gyvybe. Tuo metu neklausiau, nes nežinojau, jog susitiksime vėl. Galų gale kiekvieno reikalas, kaip jis gyvena savo gyvenimą.
Vėliau sužinojau jo gyvenimo istoriją. Be galo skaudžią, tačiau ji ne vienintelė tokia – šimtai tūkstančių mūsų piliečių turi ką papasakoti apie sovietų padarytas skriaudas. Ir kiekviena verta būti papasakota bei išgirsta.
Alvydo Šlepiko romane „Mano vardas – Marytė“ aprašomas Rytprūsių vokietės mergaitės likimas, kuri pateko į Lietuvą ir visą gyvenimą nugyveno nežinodama, kas jos tėvai. Jai buvo duotas vardas Marytė, tačiau tokius, bedalius ir benamius buvo įprasta vadinti vilko vaikais. Visgi jai pasisekė, jog išgyveno. Daugybė tokių kaip ji, nespėję patekti pas lietuvių šeimas – tiesiog mirė iš bado.
Tai Ričardo mamos istorija.
Jis pats vėliau gins televizijos bokštą ir akis į akį stovės prieš Pskovo desantininkus. Po kelių dešimtmečių prasidėjus invazijai į Ukrainą, jis įkurs pirmą pabėgėlių centrą Alytuje, kur per parą kartais tekdavo padėti net penkiems šimtams moterų ir vaikų.
„Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai pralaimi visada.“ – Ričardas cituoja man Alvydo Šlepiko mintį iš knygos apie savo mamą.
„Vėliau, kai pabėgėlių situacija pasidarė stabili pradėjau vežti paramą kariams.“
Praeitoje savo misijoje į Ukrainą Ričardas neteko kojos. Raketos „Iskander“ skeveldros padaryti pažeidimai buvo tokie, jog Pokrovsko miesto ligoninės chirurgui teko atlikti amputaciją.
„Pasisekė. Galėjome visi žūti.“ – sako man Ričardas prisimindamas, jog per tos dienos atakas Pokrovske žuvo penki ukrainiečiai, o sužeisti buvo keturiasdešimt du.
Iš Pokrovsko į Dnipro ligoninę perkeltas Ričardas, prikaustytas prie lovos, išgyveno dar vieną sprogimą, kai į šalia ligoninės esantį namą pataikė aviacinė bomba.
Po savaitės, Kyjivo ligoninėje, vis dar pakeliui į Lietuvą, vos už šimto metrų nuo jo, aviacinėmis bombomis okupantai susprogdino vaikų ligoninę.
Nors savanorio sesuo ir mama gyvena Vokietijoje, Ričardas pasirinko likti Lietuvoje. „Aš myliu tik šitą kraštą“: sako Ričardas ir aš juo tikiu. Jis nuoširdus ir – vienas tvirčiausių žmonių, kuriuos man teko sutikti.
„Kai per Sausio 13-osios įvykius atsisakiau prie televizijos bokšto paklusti rusų kareivių vado įsakymui pasitraukti ir kulkos ėmė lėkti virš galvos, tas vaizdas įsiminė tarsi sulėtintas filmas su visomis smulkmenomis. Lygiai tą patį dabar išgyvenau Pokrovske, kai milisekundę pastebėjau į mus skriejančią bombą ir suspėjau surikti „raketa“ bei iš visų jėgų pastumti mūro tvoros link Ričką, o po to pats kritau ant žemės“
Herojai niekuo nesiskiria nuo paprastų žmonių. Jie taip pat bijo mirties ir skausmo, tačiau tai, ką žmonės daro pavojaus akivaizdoje, atskiria vienus nuo kitų.
„Mes turime padaryti viską, jog sustabdytume juos ten. Aš grįšiu į Ukrainą.“
Jis manęs pagalbos neprašė, bet jis dirbti dar negalės ilgai, o protezo jam niekas nekompensuos. Padėkime jam, nes tai vienas iš žmonių, kurie dėl mūsų ir mūsų vaikų ramios ateities rizikuoja viskuo:
Ričardas Savickas
LT957180300437724155