Visas geriamasis vanduo Lietuvoje požeminis, jis daug geriau apsaugotas nuo aplinkos teršalų nei tas, kuris išgaunamas žemės paviršiuje. Tokiu kokybišku vandeniu Europoje gali pasigirti tik kelios šalys. Anot Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistės Vilijos Galdikienės, gyventojams tiekiamas vanduo nuolat tikrinamas ir galima atsakingai pasakyti, kad Vilniaus mieste jis yra saugus ir kokybiškas.
Tačiau gerti vandenį iš čiaupo Lietuvoje drįsta ne kiekvienas. O viešose vietose jo gauti dažnai kur kas sunkiau nei nusipirkti vandens plastikiniame buteliuke.
Prieš porą savaičių Lietuvoje prasidėjo akcija „Nepirkime vandens plastikiniuose buteliuose“. Jos iniciatorės Indrė Kleinaitė ir Jolanta Miškinytė pasakojo, kad specialistams atlikus lyginamąją analizę tarp vandens iš čiaupo bei pirktinio buteliuose nustatyta, jog jų kokybė – analogiška. Kai kuriais atvejais vanduo iš čiaupo pasirodė esąs netgi kokybiškesnis.
UAB „Vilniaus vandenys“ Geriamojo vandens laboratorijos vadovė Gražina Jurgelevičiūtė patarė pagalvoti, iš kur imamas tas vanduo, kuris vėliau išpilstomas į plastikinius butelius: „Vanduo buteliuose yra iš tų pačių giluminių gręžinių, tačiau stovintis vanduo turi savo galiojimo laiką, tad prieš geriant reikėtų įsitikinti, kiek laiko jis jau stovi parduotuvių lentynose, o atidarius butelį vandenį būtina išgerti per šešias valandas.“
Tiesa, vandenį buteliuose parduodančios bendrovės „Šaltinėlio vandenys“ vadovas Sigitas Šležas pabrėžė, kad kiekvienas iš mūsų turi teisę pasirinkti, kokį vandenį gerti. Jo teigimu, vieni renkasi minkštą, švaresnį, skaidresnį vandenį buteliuose, kiti – iš čiaupo. „Kad ir kokie geri būtų filtrai, vandenvalos įrengimai vandenvietėse, kol vanduo atkeliauja iki buto, jo kokybė pasikeičia“, – įsitikinęs S.Šležas.
Skundžiasi tik dėl geležies
Vilniečiams tiekiamas vanduo nuolat tiriamas, o duomenys analizuojami Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje (VMVT). „Stebėdami šiuos duomenis galime teigti, kad vanduo Vilniaus mieste yra saugus ir kokybiškas, tik kai kur randamas didesnis geležies, mangano kiekis. 2009 metais Vilniaus miesto MVT pareigūnai gavo tris skundus dėl vandens Vilniaus mieste, šiemet – vieną. Visi jie buvo pagrįsti, tačiau skundžiamasi buvo tik dėl per didelio geležies kiekio“, – teigė VMVT atstovė V.Galdikienė.
Pasak specialistės, sostinėje yra kelios vandenvietės, kuriose išgaunamas vanduo turi kiek didesnį geležies ir mangano kiekį. Dėl to gali pakisti vandens spalva, skonis ir kvapas, tačiau žmogaus sveikatai jis nekenkia.
Dar vilniečiai skundžiasi dėl kalcio ir magnio, kurie kalkių pavidalu kaupiasi arbatinukuose. „Jeigu kaupiasi kalkės arbatinuke, reikia jį išsiplauti. Žmogaus organizmui kalcis ir magnis, esantys šaltame vandenyje, yra labai naudingi, tad nereiktų piktnaudžiauti ir gerti specialiai suminkštintą vandenį“, – patarė G.Jurgelevičiūtė.
Anot G.Jurgelevičiūtės, žmonėms itin kenksmingų toksinių medžiagų – nitritų, nitratų – centralizuotai teikiamame Vilniaus vandenyje nerandama. Bet šulinių, kurių ypač daug užmiestyje, vandenį būtina tirti būtent dėl šių medžiagų. „Jeigu vanduo turi daug geležies, mes matome, kad jis rudas. O kai vandenyje yra tokių pavojingų medžiagų kaip nitratai ar nitritai, galima sužinoti tik atlikus tyrimus. Ypač šios medžiagos pavojingos kūdikiams. Kai kurios firmos siūlo valyti nitratus, bet specialistai teigia, kad to padaryti praktiškai neįmanoma. Nepadeda ir virinimas, atvirkščiai – vanduo garuoja, o nitratų lieka dar daugiau. Tokiu vandeniu galima praustis, bet ne jį gerti“, – perspėjo „Vilniaus vandenų“ atstovė.
Rūpintis – kaip maisto produktu
Specialistai nerekomenduoja itin žavėtis vandens filtrais. „Kiekvienas turi teisę rinktis, bet naudojant filtrus reikėtų išsiaiškinti, ką jie valo, kada reikia keisti filtrų kasetes. Taip pat svarbu, kur filtras laikomas. Jeigu virtuvėje ant stalo, ten tikrai veisis mikrobai. Vandenį reikia saugoti kaip maisto produktus – laikyti šaldytuve“, – teigė G.Jurgelevičiūtė.
Akcijos „Nepirkime vandens plastikiniuose buteliuose“ iniciatorės pasakojo, kad raginti žmones gerti vandenį iš čiaupo jas uždegė ne tik įsitikinimas, kad šis vanduo yra tinkamas gerti. Rinktis jį turėtų skatinti ir tai, kad jis yra daugiau nei 1 000 kartų pigesnis nei parduodamas buteliuose. „Pasaulyje kiekvieną sekundę apie 1 500 plastikinių butelių atsiduria sąvartynuose. Tik apie 10 proc. plastiko perdirbama, tad galime įsivaizduoti, kiek plastiko jau yra susikaupę – juk jis nesuyra daugiau nei 1 000 metų“, – pridūrė I.Kleinaitė.
Didžiulis turtas
Jungtinės Tautos XXI amžių vadina ne naftos ar atominės energetikos, o vandens amžiumi. Anot Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus Juozo Mockevičiaus, šalis suvartoja tik penktadalį turimo geriamojo vandens kiekio. Triskart tiek, esant palankioms sąlygoms, būtų galima parduoti. J.Mockevičius neatmeta ir galimybės, kad ateityje iš požeminio vandens bus galima išgauti įvairius cheminius elementus, kurie galėtų būti naudojami net kuriant įvairias mikroschemas.
