Viešoji kalba reikalauja nuoširdumo
I.Vasiliauskas pabrėžia, kad šalies vadovas turėtų itin atsakingai ruoštis kiekvienai viešai kalbai prieš auditoriją, o G.Nausėdai pasiruošimo gana dažnai pritrūksta. Specialistas sako, kad dėl šios priežasties prezidentas savo kalbose padaro nemažai klaidų, kurios ilgainiui gali pakenkti jo įvaizdžiui.
„G.Nausėda patenka į tokį nesibaigiantį darbų srautą ir tikrai neturi laiko ruoštis. Aš suprantu, kad užimtumas yra, darbai yra, bet kažkas rašo tą kalbą, o jo darbas yra paimti tekstą ir jį adaptuoti sau. Pagal mąstymą, skaitymo greitį, pagal tai, kaip sugeba atsiminti tekstą, pagal artikuliaciją. Kalbą reikia derinti prie savęs, o ne save prie kalbos – neturi atrodyti, kad tą kalbą skaitai pirmą kartą“, – dėsto I.Vasiliauskas.
Pasak jo, prezidentas dėl galimo streso ir nepasiruošimo sakydamas kalbas jaučiasi neatsipalaidavęs. Galbūt didelė dalis klausančiųjų tarimo ar gramatinių klaidų nepastebi, bet norėtųsi, kad šalies lyderis iš tikrųjų atrodytų kaip tikras lyderis.
G.Nausėda, apsilankęs Saločiuose ir sakydamas kalbą 30-ųjų Baltijos kelio metinių proga, padarė ne tik kalbos klaidų, bet kai kuriais savo veiksmais netgi parodė nepagarbą auditorijai. Pavyzdžiui, neužmezgė su ja akių kontakto.
„Prezidentas atvyksta į Saločius, užsideda akinius ir nusišypso, kas yra labai gerai. Vadinasi, kad jis duoda toną, kaip jis emociškai pakiliai jaučiasi. Kas vyksta toliau: jis paima popieriaus lapą ir perskaito žodžius „Jūsų ekscelencija Latvijos prezidente, mieli Lietuvos žmonės“.
Negali sveikintis su žmonėmis skaitydamas tekstą – tai yra elementari nepagarba.
Norėčiau pasakyti, kad tokius sveikinimo žodžius, kurie yra nukreipti į personaliją arba į žmonių grupę, reikia sakyti tariant ir žiūrint žmogui į akis arba į tą žmonių grupę. Negali sveikintis su žmonėmis skaitydamas tekstą – tai yra elementari nepagarba. Prezidentui reikėtų labai greitai išmokti pirmuosius sakinius sakyti iš atminties. Pasisveikinti, nužvelgti, o tada jau drąsiai žiūrėti į savo tekstus.
Kai yra tokie žodžiai kaip „aš nuoširdžiai džiaugiuosi“, „jaučiu palaimą“, tą nuoširdumą reikia ir parodyti. Toks jausmas, kad biurokratiškai reikia tai pasakyti, nes veidas tada buvo bejausmis, o nuoširdumas yra labai gilus jausmas. Akių kontaktas reiškia, kad aš jums drąsiai parodau save, ir taip mes pradedame komunikuoti“, – pasakoja viešojo kalbėjimo ekspertas.
Jis priduria, kad G.Nausėdai reikėtų „pagauti“ tą šiltumo jausmą, su kuriuo jis ateina kalbėti, ir mažiau galvoti apie tai, kaip žmonės jį mato. „Tai yra psichologiniai dalykai, kuriuos jis lengvai galėtų išmokti“, – tikina I.Vasiliauskas.
Viešojo kalbėjimo lektorius pastebi ir prezidento artikuliacijos problemą. Čia, pasak jo, vėl kaltas prastas pasiruošimas, nes parašytą kalbą vertėtų kruopščiai patikrinti ir garsiai perskaityti kelis kartus.
„Reikia mokytis ne tik užsienio kalbų, bet ir artikuliuotai kalbėti savo kalba, nes prezidentas tiesiog neartikuliuoja priebalsių. Palinkėčiau tam žmogui, kuris rašo prezidentui kalbas, ją parašius tyliai sau ją perskaityti. Tai yra kardinaliai skirtingi dalykai. Aš radau vieną sakinį, kuriame yra 33 žodžiai – tai yra velniškai sudėtingas sakinys.
Mintyse gali sustoti, kur nori, bet kai įgarsini, turi aiškiai žinoti, kurioje vietoje padaryti pauzę. Žmonės dažniausiai išgirsta pirmus žodžius ir pabaigą, o vidurį sukonstruoja pagal save. Prezidentui tiesiog sunku skaityti, ypač kai kalbai nesiruošiama“, – sako I.Vasiliauskas.
Buvusi šalies vadovė D.Grybauskaitė, pasak specialisto, ypač antroje kadencijoje, puikiai valdė tekstą ir jį sau pati pritaikydavo. Todėl reikia aiškiai žinoti, kiek žodžių parašyti, koks šriftas turi būti, kokie tarpai bus tarp žodžių ir eilučių, tekstą reikia kirčiuoti.
Prezidentas turėtų mokytis kalbėti, o ne skaityti, tik tada žodis turi galios ir įtakos.
„Neformalioje aplinkoje galima šnekėti laisviau, bet persona grata, prezidentas, sakydamas kalbą, turėtų kalbėti taisyklingai. Apskritai prezidentas turėtų mokytis kalbėti, o ne skaityti, tik tada žodis turi galios ir įtakos. Mums reikia matyti ir girdėti“, – sako lektorius.
Per daug dėmesio žmonai
Prezidentas nevengia savo kalbose dažnai paminėti ir pirmąją šalies ponią – Dianą Nausėdienę. Išnagrinėjęs kelis G.Nausėdos viešus pasisakymus, I.Vasiliauskas pastebi, kad šalies vadovas savo antrąją pusę akcentuoja per daug, ir žmonos vaidmuo tampa per svarbus.
„Pagrindinis kalbos Saločiuose akcentas yra istorinis įvykis, kuris yra reikšmingas tautai, valstybei, o tauta ir valstybė yra žmonės. Vadinasi, jie turi būti pagrindinis kalbos akcentas. Pažiūrėkime, ką šioje kalboje daro prezidentas. Jis jau ketvirtame sakinyje mini, kad „stovėjo su tėveliais ir žmona Diana“. Kodėl ketvirtame sakinyje, kai renginys liečia to laiko žmones, jis kalba apie žmoną Dianą?
Galima daryti prielaidą, kad čia suveikė kažkokia emocija, bet žiūrėkime į šeštą sakinį: „daugiau nei trisdešimtį metų esame susikibę rankomis su žmona Diana.“ Jei turi medalį, nebūtina jo visiems rodyti. Leiskite pirmajai poniai pačiai pasireikšti, nes dabar susidaro toks įspūdis, kad kažkas jam rašo kalbas, ir pirmoji ponia nuolat prašo įdėti ir jos pavardę. Reikia jausti, kiek ir ko eksploatuoti į išorę“, – aiškina I.Vasiliauskas.
I.Vasiliauskas pripažįsta, kad šiandien prezidentas nėra pasiruošęs kalbėti ekspromtu, nes dėl patiriamo streso atsiranda tikimybė leptelėti ką nors netinkamo. Taip, pasak jo, nutiko ir Baltijos keliui skirto koncerto „Vienybės banga“ metu, kai G.Nausėda, pasakodamas savo prisiminimus apie Baltijos kelio dieną, klaidingai apibūdino savo ir žmonos Dianos sužadėtuves.
Jei turi medalį, nebūtina jo visiems rodyti.
Prezidentas renginio metu kalbėjo, kad 1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją automobilyje jis sėdėjo kartu su būsimąja savo žmona, su ja apsikeitė žiedais, susikabino rankomis ir laikėsi visus 30 metų. Renginio vedėja, išgirdusi šią istoriją, pradėjo šokinėti iš džiaugsmo, sakydama, kad tai – tikrų tikriausia sužadėtuvių istorija. Nors tai nebuvo tiesa, prezidentas savo žodžių nepataisė ir dėl to nukentėjo.
„Galbūt jis norėjo pasakyti „buvome jau apsikeitę žiedais“, bet jis leptelėjo tą, ką leptelėjo, o žmonės pažodžiui tai „suvalgė“. Aš visada tikiu, kad kūnas reakciją apibūdina geriausiai, todėl tą akimirką, kai renginio vedėja pradėjo krykštauti, prezidentas iškišo liežuvį, lyžtelėjo lūpas ir, greičiausiai, buvo pasiruošęs pasakyti, kad buvo ne visai taip, kaip žmonės suprato.
Jis nutilo, nes galvojo, kad tai pasimirš. Bet žmonės nepamiršta. Kai pirmoji ponia atėjo į sceną, jis jos ranką suspaudė taip, kad jo krumpliai tapo balti. Jis norėjo, kad ji nieko nekalbėtų šita tema, ir ji tylėjo. Štai kiek daug reiškia, kai esi nepasiruošęs eiti į sceną ir esi nesusipažinęs su esminiais viešojo kalbėjimo principais“, – sako I.Vasiliauskas.
Stresas lydi ir prezidentą
Šventinis koncertas Baltijos kelio dieną nebuvo vienintelis atvejis, kai stresas šalies vadovui pakišo koją. Lankydamasis Saločiuose, prezidentas kalbos metu keliose vietose praleido žodžius. I.Vasiliauskas aiškina, kad jo sumišimą išdavė kūno kalba – prezidentas pajudino pečių liniją, o dar didesnis netikėtumas buvo tas, kad šalies vadovas pradėjo kalbėti su nežymiu amerikietišku akcentu.
„Vėliau kažkas nutinka, kad prezidentas netikėtai pereina į amerikietišką tartį. Aš pirmą kartą susiduriu su tokia situacija, kai dėl patiriamo streso žmogus pereina į kitos kalbos kalbėjimo kultūrą“, – pripažįsta specialistas.
I.Vasiliauskas sako, kad prezidentui paprasčiausiai reikėtų atsipalaiduoti. Tuomet, kai jis atsipalaidavęs, pasak lektoriaus, jis adekvačiai reaguoja į žurnalistų replikas, kalba logiškai ir sklandžiai, o žmonės kur kas labiau vertina nuoširdų savo lyderį.
Jeigu kažkoks socialinis arba politinis darinys susitapatins su G.Nausėdos „gerovės valstybe“, 2020-aisiais jie laimės balsus.
„Kai pradėsi sau sakyti, kad esi tvirtas ir vertas savo vietos, tai ir neši tą vėliavą toliau. Žmonėms kur kas labiau patinka natūralūs dalykai, o ne tai, kaip pranešėjas iš šalies atrodo. Reikia būti tikruoju, o ne šiek tiek dirbtinu, ką aš dabar ir matau. Užkelti minios emociją yra labai sudėtinga, tam reikia mažų mažiausiai žinoti, kaip veikia masių psichologija“, – dėsto I.Vasiliauskas.
Žino savo rinkėją
Lankydamasis Saločiuose G.Nausėda nuolat savo kalboje tapatinosi su valstybe ir akcentavo savo šeimą – tėvelius ir žmoną. I.Vasiliauskas įsitikinęs, kad tai prezidentas daro labai tikslingai ir taip kuria ryšį su savo rinkėjais.
„Loginė seka yra tokia: Baltijos kelias yra istorinis įvykis, tai iki šiol mena žmonės, kurie jame dalyvavo. Vadinasi, tie žmonės, kurie pamena viso to reikšmę, šiandien yra maždaug 45-erių ir vyresni. Daugelis jų, pagal tradicinį suvokimą, yra šeimos. Klausimas: į kurią amžiaus grupę prezidentas apeliuoja, minėdamas savo šeimą? Tai yra jo rinkėjas.
„Tėveliai“, tarp kitko, nėra tik tėtis ir mama, tai yra ir senoliai, kurie mena dar prieškarį arba pokario Lietuvą. Didelė dalis jų irgi balsavo už G.Nausėdą. Fantastika – jis turi ryšį su savo elektoratu, nesvarbu, kad jau yra išrinktas.
Čia tik mano įžvalgos, bet jeigu kažkoks socialinis arba politinis darinys, kuris savo pavadinimu ar deklaruojama veikla susitapatins su G.Nausėdos „gerovės valstybe“, 2020-aisiais jie laimės balsus, su sąlyga, kad prezidentas ir toliau ars dirvą. Čia ir prasideda rinkimai“, – akcentuoja I.Vasiliauskas.
Retorika skiriasi
Dar viena kalba, kurią apžvelgė viešojo kalbėjimo specialistas, yra G.Nausėdos pasisakymas prezidento Valdo Adamkaus konferencijoje. Lektorius pastebi, kad čia, priešingai nei kitose kalbose, šalies lyderis atsiskiria nuo visos valstybės.
„Čia jau atsiranda „mes“ ir „jie“. Ankstesnėje kalboje jis susitapatino su valstybe, o dabar yra atvirkščiai. Dėl citatos „grandinėje stovėjo jie, Baltijos šalių gyventojai“ man kyla klausimas – o kas tada tu? Čia kaip tik reikėjo sakyti mes, tada dar labiau per save viską būtų galima sujungti.
Čia atsiranda tam tikras „trept trept kojele“ principas – reikalavimas, nukreiptas į partnerius, t.y. Europos Sąjungą. Citatos „Europos Sąjunga privalo remti“, „Vakarai privalo sutelkti visas pastangas“ sukuria takoskyrą. Jei ES yra „jie“, kas tada esame mes?“ – klausia I.Vasiliauskas.
Pasak jo, šioje kalboje prezidentas pakankamai tvirtai pasisakė kaip vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Ten galima aiškiai pamatyti jo esamą poziciją – Nausėda labai atsargiai vertina ginkluotųjų pajėgų darinį Europos Sąjungoje.
„Jeigu paimtume techninę dalį, ji buvo parašyta labai taisyklingai. Tai vadinama vienos kilpos principu. Aš pradedu kalbą kažkokiu įvykiu, tada pasakoju, o gale atkartoju tą įvykį, kurį pasakojau pradžioje. Tai jis šią kalbą pradėjo Baltijos kelio gyva grandine, ir baigė prisiminimu apie Baltijos kelio grandinę. Čia yra labai puiku. Kai žmonės atsimena pradžią ir pabaigą, jie iš esmės įsimena ir visą kalbą“, – aiškina specialistas.
Prezidentas – jausmo žmogus
I.Vasiliauskas pabrėžia, kad šalies lyderis yra kinestetikas, kitaip – jausmo žmogus, ir jo kalbose tai ryškiai matyti. Tačiau lyriškumas kai kuriose kalbose kiša prezidentui koją, ypač jų pabaigoje. Pasak specialisto, vadovo kalba turi pakylėti, o Nausėdos retorikoje to dažnai nėra.
Vienos prezidento kalbos pabaigoje nuskambėjo sakinys „Telieka palinkėti mums visiems tos pačios vidinės tvirtybės“. I.Vasiliauskas teigia, kad tokiais žodžiais baigti kalbos nereikėtų.
„Šventose mišiose jau į pabaigą kunigas sako: palinkėkime vieni kitiems ramybės. Ir tada nėra jokio pakylėjimo, yra tik ta ramybė, toks išplauktumas. To negalima sakyti pabaigoje, nes pabaiga turi būti motyvuojanti, kupina vilties, rezultatų siekimo – kviečianti klausytoją veikti. O tas „palinkėkime ramybės, ir bus tvirtybė“ yra jausminiai dalykai. Štai dar vienas pabaigos sakinys: „sklaidykime tamsą“.
Mes jau prieš trisdešimt metų Baltijos kelyje pradėjome tą tamsą sklaidyti. Logika sako, kad laikas pereiti prie kitų veiksmų. Ekonomika auga, procesai keičiasi, mes jau esame šviesiame kambaryje.
Jis turi kalbėti apie tai, kad stiprintume šviesą. Kartais ta kinestetika turi šiek tiek pesimizmo, tas pesimizmas čia atsiranda, ir to neturėtų būti. Juolab, kad prezidentas išreiškė norą, kad Lietuva būtų Europos Sąjungos ir pasaulio lyderė. Tai kokie mes galime būti lyderiai? Kalba turi pasibaigti šviesiais, pozityviais žodžiais.
Baltijos kelio jubiliejui skirto koncerto metu G.Nausėda savo kalbą taip pat baigė negatyviais žodžiais – „todėl, kad jie (priešai) mums jos (laisvės) pavydi“.
„Taip negalima – tai yra negatyvios formos. Koncerte buvo daug žmonių, pakili nuotaika, muzikantai, ritmas, o pavydas yra bjaurus bruožas. Buvo galima tiesiog pasidžiaugti, o kalba užbaigta negražiai“, – sako I.Vasiliauskas.
Jo komanda dar turi viską susidėlioti, o bet koks konkretumas reiškia įsipareigojimus ir atsakomybę.
Viešojo kalbėjimo lektorius pastebi ir tai, kad savo kalbose prezidentas neretai lyg „išplaukia“, kalba abstrakčiai, net populistiškai, tačiau ekspertas tiki, kad tai laikina. Pasak I.Vasiliausko, reikėtų G.Nausėdai tiesiog leisti įgyti daugiau patirties ir drąsos.
„Jo komanda dar turi viską susidėlioti, o bet koks konkretumas reiškia įsipareigojimus ir atsakomybę. Dabar tai, kas dar nėra išgryninta, užspaustų jį į kampą. Šioks toks populistiškumas gali atsirasti dėl to, kad jis išvengtų klaidų, kad tik ko nors kam nors neleptelėtų.
Kol kas šis kelias geras, bet klausimas, ar prezidentas „neužsižais“. Gal dar kol kas nespauskime jo už gerklės, duokime jo komandai susivokti, ir ateityje lauksime kažko naujo. Jei komanda gerai dirbs, bus viskas gerai“, – įsitikinęs I.Vasiliauskas.
