Pasitarime dalyvavęs aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas priminė, kad Vyriausybės programoje numatyta pertvarkyti šalies miškų ūkį – iki 2010 metų pirmojo ketvirčio miškų ūkio institucijas reorganizuoti į vieną tarnybą, įgyvendinančią bendrą valstybės miškų ūkio politiką visų nuosavybės formų miškuose.
Valstybės įmones miškų urėdijas numatyta stambinti, taip pat planuojama 5-15 proc. apmokestinti miško išteklių naudojimą.
Ministrui buvo nelengva susirinkusiems miškininkams, medienos perdirbėjų, visuomeninių organizacijų atstovams paaiškinti, kodėl sumanytos šios permainos. Juo labiau kad, kaip sakydamas kalbą prisipažino G.Kazlauskas, „Lietuvos valstybiniai miškai tvarkomi gerai, o krizės akivaizdoje įgyvendinti reformas sudėtinga – jos padariniai gali paliesti daugelį žmonių“.
Valstybės įmones miškų urėdijas numatyta stambinti, taip pat planuojama 5-15 proc. apmokestinti miško išteklių naudojimą.
Vis dėlto, ministro nuomone, valstybės miškininkų darbo rezultatai prieštaringi – 2008 metai dviem urėdijoms buvo nuostolingi, dar keturios susidūrė su nemokumo problema.
G.Kazlauskas teigė suprantantis, kad tokia reforma gali turėti didelę įtaką ne tik ekonomikai bei žmonėms, bet ir miškams. „Tarkimės, diskutuokime. Galimus sprendimus paremkime ekonominiais argumentais ir logika. Neturėtų lemti grupiniai ar kiti interesai“, – siūlė aplinkos ministras.
Kirtimų nedaugėja
„Jeigu urėdijoms teks mokėti mokestį už išteklius, tada steigti medelynus ir užsiauginti sodmenų turės patys privačių miškų savininkai, nebus vykdomi rekreacijos darbai, tvarkomi keliai. Be to, miškų gaisrus turės gesinti ne miškininkai, o specialios tarnybos valstybės lėšomis, kaip daroma visoje Europos Sąjungoje“, – sakė generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas.
Jis abejojo, ar valstybės ugniagesiai spės atvykti į gaisrus taip greitai, kaip dabar tai pavyksta miškininkams. Todėl vidutinis miško gaisro plotas dabar – tik 0,4 hektaro. Tai vienas geriausių rodiklių Europoje.
Pasak B.Sakalausko, nors 2008 metai valstybės miškininkams nebuvo tokie pelningi kaip 2007-ieji, tačiau iš esmės neblogi: sėkmingai vykdoma Miškingumo didinimo programa, daug investuota į medelynų plėtrą, privačių miškų savininkams suteikta nemažai konsultacijų ir kitokios paramos. „Galėtume tą paramą didinti“, – siūlė B.Sakalauskas.
Šalies medynuose didėja prieaugis, o kirtimų plotai per pastaruosius porą metų tokie patys, gerokai sumažėjo plynų kirtimų. „Tai atsakymas tiems, kurie tvirtina, neva ateityje apie Lietuvos miškus žinosime tik iš knygų“, – sakė generalinis urėdas.
2008 metais miškų urėdijos gavo mažiau pajamų (2007 m. – 515,5 mln., 2008 m. – 477,5 mln. litų), tačiau miškams atkurti, tvarkyti ir saugoti lėšų skirta daugiau (2007 m. – 108,3 mln., 2008 m. – 117,5 mln. litų).
Kartais priekaištaujama, esą urėdijos daug medienos parduoda užsieniečiams. Tačiau medienos iš mūsų šalies valstybinių miškų eksportas – vienas mažiausių Baltijos šalyse, o ir kaina pernai buvo mažesnė nei Latvijoje ir Estijoje. Tik pastaraisiais mėnesiais Latvijos miškininkai gerokai padidino kirtimus ir sumažino medienos kainą. Lietuva, kaip ir Lenkija bei Estija, tuo keliu neina.
Vėl didėja medienos perdirbimo įmonių skolos urėdijoms. 2007 metais jos siekė 0,9 mln., o 2008 metais – jau 8 mln. litų. „Net pasigirsta siūlymų leisti parduoti medieną be bankų garantijų. Tačiau valstybė privalo savo turtą apdrausti ir apsaugoti“, – pareiškė šalies miškininkų vadovas B.Sakalauskas.
Praėjusiais metais urėdijos į šalies biudžetą sumokėjo 115 mln. litų mokesčių. „Valstybinių miškų valdytojai neslepia savo duomenų, tačiau neaišku, kiek mokesčių į valstybės iždą sumoka privačių miškų savininkai. Mūsų žiniomis, kur kas mažiau“, – pažymėjo B.Sakalauskas.
Per pastarąjį dešimtmetį urėdijose dirbančių specialistų sumažėjo daugiau nei perpus, dabar jų yra 2088. Valstybės miškininkai jau du kartus svarstė, kaip išvengti ekonominės krizės pasekmių. Urėdijų darbuotojų atlyginimai sumažinti 30-40 proc., netrukus jie bus nurėžti dar maždaug 10 procentų.
Dezinformacijos srautai
Svarbiausia miškininkystės pertvarkų priežastis – noras gauti daugiau pelno iš medienos. „Tačiau miškų ekologinė, socialinė, rekreacinė vertė keletą kartų pranoksta medienos kainą. Iškirsi mišką, ir tų turtų nebeliks. Todėl prieš pradedant vykdyti reformą reikėtų gerai pamąstyti“, – įspėjo Jurbarko miškų urėdas Faustas Bakys.
Jo nuomone, tiek šalies visuomenei, tiek jai atstovaujantiems politikams stinga objektyvios informacijos apie miškus. Daugelis žmonių nelabai supranta, kurie miškai priklauso valstybei, o kurie – privačiam savininkui, menkai nutuokia apie ūkininkavimo juose skirtumus.
Kartais priekaištaujama dėl kirtimų kurioje nors vietoje neišsiaiškinus, kad ten kertamas ne valstybinis, o privatus miškas. Privatininkai turi teisę dešimties metų normą iškirsti per vienus metus ir tai daro, be to, jie dažniausiai kerta prie kelių, nes iš ten patogiau išvežti medieną, o visuomenė dėl to dažniausiai kaltina urėdijas.
Telšių miškų urėdas Bronislovas Banys nerimauja, kad dezinformacija skleidžiama valdžios įstaigų kabinetuose – Vyriausybėje, vadinamojoje Saulėlydžio komisijoje, ministerijose.
„Asociacija „Lietuvos mediena“ tvirtina, neva dėl neefektyvios miškų urėdijų veiklos valstybė kasmet netenka apie 100 mln. litų. Esą Latvija du trečdalius medienos parduoda stačiu mišku, o mes to nedarome. Tačiau nepaaiškinama, kiek pinigų skiriama miškams atkurti, prižiūrėti“, – dėstė B.Banys.
Neperka, o diktuoti nori
Pasak Telšių miškų urėdo, daugelis „Lietuvos medienos“ valstybės urėdijoms metamų kaltinimų yra tendencingi, kai kurie net melagingi. „Lietuvos mediena“ iš urėdijų perka tik 10 proc. medienos, o siekia diktuoti savo valią taip, tarsi pirktų daugumą“, – piktinosi miškininkas.
Ko tuo siekiama? Atsakymas į šį klausimą, B.Banio nuomone, neseniai pateiktas viename šalies dienraščių, kur „Lietuvos medienos“ generalinis direktorius skundžiasi, kad „nesutarusi dėl medienos išteklių su Generaline miškų urėdija „Vakarų medienos grupė“ atsisakė su koncernu IKEA statyti naują gamyklų kompleksą Alytuje“.
„Konkursas turi vykti, o ne susitarimas. Tai jau nusikaltimas, kai siekiama visą miškų ūkį perduoti „Lietuvos medienai“. O paskui žodžiai apie pertvarką perkeliami ir į Vyriausybės programą“, – kritikavo B.Banys.
Jo nuomone, jei valstybės miškų ūkį valdytų viena įmonė, kaip siūlo reformos šalininkai, išnyktų konkurencija, kuri dabar vyksta tarp urėdijų. Stambiesiems pirkėjams susitarti dėl palankių kainų su viena įmone būtų lengviau, tačiau šimtai mažesnių medienos perdirbėjų nukentėtų. Jiems dabartinės urėdijos – stabilumo garantas.
Brangesni už auksą
Privačių miškų savininkų asociacijos direktorius Rytis Kuliešis pripažino, kad dauguma privačių miškų savininkų siekia kuo greičiau pasipelnyti iš savo turimų plotų, o miškų ateitis juos mažai domina. „Būsima reforma siekiama tokį valdymo modelį primesti ir valstybinių miškų valdytojams nemąstant, ar tai nepakenks miškams“, – svarstė R.Kuliešis.
Jis palygino miškininkystės politiką Lietuvoje ir Kinijoje. „Abiejose šalyse prikertama nemažai medienos. Tačiau Kinija pradėjo auginti našias miško plantacijas, o Lietuvoje einama kitu keliu – norima valstybės miškininkus nustumti į šalį, nes jie trukdo stambiesiems medienos perdirbėjams perimti miškus“, – sakė R.Kuliešis.
Vis dėlto, ministro nuomone, valstybės miškininkų darbo rezultatai prieštaringi – 2008 metai dviem urėdijoms buvo nuostolingi, dar keturios susidūrė su nemokumo problema.
Ar reikia privačiuose miškuose steigti juos prižiūrinčias girininkijas? R.Kuliešio nuomone, tai kainuotų apie 100-150 mln. litų – brangu, juo labiau per sunkmetį. „Geriau šį darbą patikėti valstybinių miškų girininkijoms“, – patarė R.Kuliešis.
Geriausia gamtosauga
„Išsaugoti valstybinius miškus yra geriausia gamtosauga. Pamėginkite įsteigti saugomą teritoriją privačiuose miškuose - jų savininkai iškart pradės protestuoti", - sakė Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas Rimantas Braziulis.
Jis prisiminė, kaip verslininkai siūlė šalies žaliesiems pradėti propagandinę puolimo kampaniją prieš valstybės miškininkus - esą jie naikina gamtą ir t.t.
"Mes nesutikome, tačiau Latvijoje būtent šiuo būdu švedų koncernui IKEA pavyko perimti valstybės miškus. To paties dabar siekiama Lietuvoje – norima likviduoti valstybinę miškininkystę kaip paskutinį reliktą ir privatizuoti valstybinius miškus“, – sakė R.Braziulis.
Jo nuomone, neatsitiktinai dabar Latvijoje iškertama medienos daugiau ir parduodama pigiau negu Lietuvoje – didžiąją dalį šalies kaimynės miškų valdančios IKEA ir kitos švedų kompanijos siekia privesti prie bankroto Lietuvos urėdijas, kad galėtų vykdyti planuotas reformas. R.Braziulis įtaria, kad įgyvendinti šį planą padeda ir skandinaviški bankai.
R.Braziulis priminė, kaip prieš kelioliką metų miškininkystės reformatoriai tikino, kad Miškų ūkio ministeriją reikia išskaidyti, esą ji ir valdo, ir ūkininkauja, ir kontroliuoja. „Taip ir buvo padaryta. Ministeriją likvidavo – įsteigė Generalinę miškų urėdiją, Aplinkos ministerijos Miškų departamentą ir Miškų kontrolę, o dabar vėl norima visas jas sujungti į vieną įmonę“, – stebėjosi žaliųjų lyderis.
Ne pirmas kartas
Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentas, Lietuvos žemės ūkio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas Edmundas Bartkevičius patvirtino, kad likviduoti urėdijas ir visą miškininkystės sistemą siekta ir anksčiau. „Tik tada ši iniciatyva kildavo iš valdžios institucijų, o dabar tai diktuoja privatus kapitalas ir kai kurios visuomeninės miškininkų organizacijos“, – sakė E.Bartkevičius.
Jis pacitavo Lietuvos miškininkų sąjungos 1998 metų kreipimąsi, kurį pasirašė tuometis šios sąjungos vadovas prof. Vaidotas Antanaitis: „Nuomonė, kad valstybinius miškus galėtų tvarkyti viena centrinė įmonė, mūsų sąlygomis nepriimtina.
Toks totalinis centralizavimas ir monopolistinės įmonės sukūrimas ne prisidėtų prie miškų plėtros, bet pažeistų susiformavusias Lietuvos valstybinio miškų ūkio tradicijas, paremtas savarankiškomis įmonėmis, sutrikdytų stabiliai funkcionuojantį miškų ūkį ir sukeltų ekonomines, socialines ir gamtosaugos problemas.“
E.Bartkevičiui pritarė akademikas Leonardas Kairiūkštis. Jo nuomone, būtų logiška ir patogu, kad miškų urėdijų būtų tiek pat, kiek ir administracinių rajonų.
„Kai tik pasikeičia valdžia, suskamba ir stambiųjų medienos perdirbėjų giesmės, kaip jie myli Lietuvą ir kiek prikurtų darbo vietų – tik duokite pinigų. Vos tik tų pinigų gauna – pastato įmonę, nutiesia į ją kelius ir parduoda užsieniečiams“, – kalbėjo Medienos perdirbėjų asociacijos direktorius Juozupas Zimnickas. Jis įsitikinęs, kad investuoti į miškus būtų kur kas protingiau.
„Aš nebūsiu tas ministras, kuriam vadovaujant bus tik viena miškų įmonė“, – pareiškė dalyvių kalbas išklausęs aplinkos ministras G.Kazlauskas ir pažadėjo perduoti miškininkų nuomonę apie reformą premjerui ir visiems Vyriausybės nariams.
