Per patį Vilniaus centrą tekanti Neris galėtų tapti puikiu traukos objektu, ja plauktų laivai, pakrantėse netrūktų kavinių ir tiesiog suolelių pasisėdėti.
Pagal naująjį krantinių sutvarkymo projektą, kuris kol kas dar nėra galutinai paruoštas, prie upės atsiras vidurinė terasa.
Pagal naująjį krantinių sutvarkymo projektą, kuris kol kas dar nėra galutinai paruoštas, prie upės atsiras vidurinė terasa – aukščiau nei dabar įrengti krantai, bet žemiau nei viršuje esanti gatvė.
Vidurinė terasa pramogoms
Vidurinę terasą siūloma įrengti įvertinus potvynių galimybes, joje būtų vietos apšvietimui, mažajai architektūrai.
Žaidžiant su šios terasos pločiais galima bus įrengti kavines, terasas, kai kur – nusileidimus prie vandens pabraidyti.
Vidurinioji terasa atsiras žaidžiant nuolydžiais, kilstelint dabartines terasas, įrengtas prie pat vandens.
Kol kas dėl Neries pakrančių dar tik diskutuojama, tad dalintis savo mintimis kviečiami įvairių sričių specialistai. Ar į jų idėjas bus atsižvelgta, paaiškės parengus galutinį projektą, kol kas tai tik pasikalbėjimai.
Kam turėtų atsirasti vietos Neries pakrantėse? Ar užteks vien kavinių ir suolelių, ar reikėtų ir meno kūrinių? Kaip atnaujintos erdvės įsilies į bendrą miesto visumą?
Tokius klausimus po edukacinės paskaitos „Neries krantinių atnaujinimas: Vilniaus miesto atgimimas ar žlugti pasmerktas projektas?“, įvykusios Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje, kėlė architektas Matas Šiupšinskas.
Vilnius gręžiasi į Nerį
„Iki šiol Neries pakrantės buvo lyg našlaitės, – pastebi architektas. – Vilnius nors ir atsirado prie upių, bet urbanistinė jo plėtra nebuvo orientuota į upes ir visą laiką miestas buvo šiek tiek pasisukęs nugara, upė buvo tarsi galinis kiemas.
Pastarųjų dešimtmečių pokyčiai yra gana drastiški, visame pasaulyje tendencijos yra priešingos, upes bandoma versti turizmo, rekreacijos traktais, traukos taškais. Kiekvienas miestas bando turėti savo unikalų projektą ir konkuruoti tarpusavyje.“
Tai, bent jau Vilniuje, turėtų įtakos ir Senamiesčiui, kuris tampa turistų oaze, iš kurios po truputį traukiasi kasdienis įprastas gyvenimas, nors kaip tik tuo galbūt iki šiol turistus ir traukė ši miesto dalis.
„Pakrantės irgi komercizuojamos, puošiamos tokiais savotiškais blizgučiais. Tai nėra blogai, dėmesys visada yra gerai. O kadangi dabar situacija yra liūdna, bet kokia iniciatyva yra labai sveikintina“, – sakė M.Šiupšinskas, primindamas, kad savo viziją, kaip tvarkyti Neries krantus, turi ir dabartinė miesto valdžia, ir būsimasis meras Remigijus Šimašius.
Pakrantės irgi komercizuojamos, puošiamos tokiais savotiškais blizgučiais. Tai nėra blogai, dėmesys visada yra gerai. O kadangi dabar situacija yra liūdna, bet kokia iniciatyva yra labai sveikintina“, – sakė M.Šiupšinskas
Tačiau architektas neslepia, kad pristatinėjamas projektas kelia nemažai klausimų.
Savivaldybė yra apgalvojusi, kaip galėtų atrodyti pakrantės išilginiai takai, dviračių keliai, kaip pagerinti laivybą Neryje, bet dar trūksta įsivaizdavimo, kaip upė ir jos pakrantės taps šalia išsidėsčiusių miesto kvartalų dalimi.
„Dabar tai vertinama atskirai, tarsi būtų upės vaga, pakrantės, gatvės šalia ir nieko daugiau.
Reikėtų sutelkti dėmesį į tai, kaip kiekviena sutvarkyta atkarpa gali paveikti užstatymą, priversti pasitempti, atsinaujinti teritorijas šalia“, – svarstė M.Šiupšinskas.
Ką pasakos Neris?
Dar vienas dalykas – estetinis pakrančių vaizdas. Anot architekto, tai bus didelė vieša erdvė, o kiekviena tokia vieta mieste paprastai pasakoja savo istoriją.
„Upė, įsiliedama į šitą darinį, irgi turi svarų žodį. Lieka tik klausimas, kas formuos šitos vietos estetinę pusę, kas turi teisę, visuomenės pasitikėjimą ar tam tikrą statusą, kas gali priimti tokius kultūrinius, meninius ir techninius sprendimus“, – kalbėjo architektas.
Kol kas nėra žinoma, ar Neries pakrantes puoš kokios nors skulptūros ar paminklai. Padarytose vizualizacijose nebėra vamzdžiu vadinamos „Krantinės arkos“, bet ar ji bus išmontuota, savivaldybės atstovai nelinkę tvirtinti. Ar bus kitokių meno kūrinių, ar bus įtraukti menininkai, tam skirta dėmesio, taip pat kol nėra aišku.
„Vilnius turi patirties su tokiais procesais. 1924 metais buvo paupy pastatyta Adomo Mickevičiaus kubistinė medinė skulptūra. Miesto valdžia pamačiusi skulptūrą, atsisakė ją statyti numatytoje vietoje ir tik susitarus su kariškiais paupyje, prie kareivinių, buvo pastatytas A.Mickevičiaus paminklas. Visa Lenkijos spauda apie tai rašė, buvo didelis ažiotažas, žmonės diskutavo, ar gali iš viso toks menas atsirasti pakrantėje. Galų gale gamta viską išsprendė – skulptūra tiesiog išplaukė su ledonešiu. Bet pačios diskusijos, koks menas galėtų būti pakrantėje, yra jau senos“, – istorine Vilniaus patirtimi dalijosi M.Šiupšinskas.
Pavyzdys – Ryga
Svarstoma, galbūt reikėtų skelbti konkursą, kurio metu ir paaiškėtų geriausi galimi sprendimai.
Kol kas Vilniaus miesto savivaldybė tokios alternatyvos nesiūlo, projektu rūpinasi Miesto plėtros departamento ir savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ darbuotojai.
Upė, įsiliedama į šitą darinį, irgi turi svarų žodį. Lieka tik klausimas, kas formuos šitos vietos estetinę pusę, kas turi teisę, visuomenės pasitikėjimą ar tam tikrą statusą, kas gali priimti tokius kultūrinius, meninius ir techninius sprendimus, – kalbėjo architektas.
„Dėl įtraukimo į miesto aplinką turime pavyzdį – Rygą, kuri sutvarkė nedidelę pakrantės atkarpą.Ten apie 10 metų vyko įvairūs konkursai, diskusijos. Ir tik praėjus tokį ilgą kelią jie galų gale sutvarkė nedidelę pirmąją atkarpą.
Nuo Vilniaus procesas skiriasi pirmiausia tuo, kad jie teritoriją analizavo kartu su regeneruojamu kvartalu, esančiu šalia pakrantės ir į tą kvartalą pritraukė kultūros įstaigas“, – pavyzdį pateikė M.Šiupšinskas.
10 metų – ilgas laikas diskusijoms, tačiau M.Šiupšinskas primena, kad ir Vilniuje apie Nerį ir jos krantines kalbama jau daug metų. Tik idėjos iki šiol nebuvo realizuotos.
Vis dėlto sutvarkius bent pirmąją atkarpą nuo Karaliaus Mindaugo iki Žaliojo tilto, įsitikinęs architektas, tolesnių teritorijų atnaujinimas jau vyks sklandžiau.
Greitkelis prie upės?
Seimo narys Stasys Brundza pateikė dar vieną Neries pakrančių panaudojimo kasdieniame gyvenime idėją: Neries krantinę nuo Valakampių iki Lazdynų paversti magistraline gatve ir tokiu būdu sumažinti spūstis sostinėje.
Tačiau išrinktasis meras R.Šimašius šios idėjos bent kol kas nelaimina. Kaip jis sakė „Laisvajai bangai“, iš pirmo žvilgsnio ši idėja yra nepriimtina.
„Dėl Neries krantinės turime kitų planų. Visuose miestuose žmonės mėgsta ateiti prie vandens, sostinėje taip pat. Krantinė galėtų tapti pėsčiųjų ir dviračių tranzito juosta, ir ne tik iki Vingio parko, bet Karoliniškių ir tolimesnės Lazdynų dalies, kalbėjo R.Šimašius. – Jeigu kalbėtume apie transporto juostą, tai būtų krantinės atėmimas iš kitomis transporto priemonėmis keliaujančiųjų, o toks projektas pareikalautų ir ne mažų investicijų. Aš matau kitų būdų gerinti eismo sąlygas ir pravažiavimą per miestą.“
