A.Macaitis teigia, kad komjaunimui buvo „amen“ dar 1989-aisiais. Paklaustas, ar ne jo parašas suraitytas po komjaunimo centro komiteto veikalu, pagal kurį valstybės turto pagrindu buvo kuriami komjaunuoliški UAB'ai, vienas turtingiausių iš komjaunuolių elito kilusių Lietuvos politikų A.Macaitis išjungia telefoną, lovelasiškai mestelėjęs: „Čiau, mergaite!“
Reideriai – tai didelės vertės turto perėmimo specialistai.
Tikriausiai girdėjote: kad ir kiek ieškota Lietuvą valdžiusios vienintelės partijos ir jos rezervo – komjaunimo – turto, niekas jo pėdsakų taip ir neaptiko. Buvo turtas, bet kažkur pradingo. 20 metų niekas jo neieškojo, kol vieną dieną „Paskutinės instancijos“ telefono ragelyje pasigirdęs balsas maldavo: „Atvažiuokite, jie tuoj sunaikins mūsų gyvenimą, mūsų šulinį, mūsų namus.“ Kas tie jie? „Komjaunuoliai!“ – šaukė moteriškė. Absurdas – praėjus 20 metų po Sovietų Sąjungos žlugimo komjaunuoliai buldozeriais naikina svetimą turtą? Stveriame filmavimo kamerą ir lekiame. Vaizdas prastas. Statybininkai išties užvertė šulinį. Žmonės liko be vandens.
42 hektarai priemiesčio žemės
Liucina Semaškevič pasakoja: „O, apsaugininkai prie jo stovėjo. Ir šviesa buvo įjungta. Dieną ir naktį ji tvieskė į mūsų langus. Na, vadinasi, spaudimas, psichologiškai spaudžia, kad neišgyventume.“ Žmonių, kurių turtas sostinės pakraštyje, Pilaitėje, niokojamas įžūliausiu būdu, yra ne vienas. Pikčiausia dėl to, kad čia – jų tėvų ir senelių kurtas gyvenimas. Čia jie augo, čia norėjo likti, todėl, prasidėjus teisių į sovietų nusavintą turtą atkūrimui, vieni pirmųjų parašė prašymus grąžinti žemę. Ir būtų šie vargetos dabar turtingi žmonės, jei ne komjaunuolių ir pirmosios Lietuvos Vyriausybės susitarimas.
Teisėtų paveldėtojų žemė tuometės premjerės Kazimieros Prunskienės parašu buvo atiduota 7 asmenų bendrovei „JGK statyba“, įsteigtai vietoj komjaunimo įkurto „Jaunimo gyvenamojo kvartalo“ – fikcijos, virtusios tikrųjų savininkų nesibaigiančiu košmaru.
Galutinai reikalas buvo sutvarkytas tik po 2000 metų, kai valdžią susigrąžino socialdemokratai. Jų paskirtas Vilniaus apskrities viršininkas, nors ir žinojo, kad veja iš tos žemės tikruosius savininkus, išnuomojo svetimus hektarus "JGK statybai" 99 metams.
„Iš anos pusės mūsų sodai buvo, tai namus ant jų pastatė“, – pasakoja Juzefa Vaicechovska. L.Semaškevič apsiašaroja prisiminusi, kaip „komsomolcai“ pjovė jos senelio sodintą sodą: „Sodas čia buvo didžiausias – išpjovė viską, nugriovė viską.“ Kodėl leidote? „O ką galėjome padaryti, jeigu atvažiuoja ginkluoti žmonės?“ – stebisi mūsų klausimu ponia Liucina. Jos vyras pasakoja: „Viskas vyko taip: buvo keturi apsaugos ekipažai, nuėmė mūsų tvoras, apsauga nieko neprileido – viskas daryta staigiai, operatyviai. Daržai buvo apie pusės hektaro. Šiltnamis. Viskas – po buldozeriu. Viskas sunaikinta per dieną.“
O ką jūs darėte? „Verkėme. O kai atvažiavo iš policijos komisariato, pasakė apie mus: „Jeigu tik jie kliudys, paskambinkite, mes juos surišime ir nuvešime ten, kur reikia.“ Gal padrąsinti tokio pareigūnų pastiprinimo, apsaugininkai esą vieną priešintis mėginusį žmogų surakino antrankiais. „Jie sakė, kad netinkame šitoje vietoje gyventi, kad turime išeiti iš čia, nes jie ras būdą, ir mes vis tiek čia negyvensime“, – braukdama ašaras pasakoja ponia.
„Reideriai“ puola
„Iš kur jūs? Iš LNK televizijos. Prievartauja mane. Bet aš sakau, kad nenoriu bendrauti“, – mėgina nuo savęs nukreipti dėmesį „JGK statybos“ būstinėje netikėtai užkluptas šios bendrovės generalinis direktorius Anatolijus Kruglikovas. Jis siunčia kalbėtis su įmonės steigėju J.Guselnikovu. Šis iškart pasisiūlo viską paaiškinti: „Manau, kad čia yra reiderių gerai organizuotas užmaskuotas turto prievartavimas.“
Pamatęs nieko nesuprantančias žurnalistės akis, J.Guselnikovas dėsto toliau: „Reideriai – tai didelės vertės turto perėmimo specialistai. Jie finansuoja, kad būtų puolama mūsų bendrovė, ir taip siekia perimti tą žemę su pastatytais namais. Jeigu nesutinkame jiems atiduoti geruoju, paprastai paprašo iš manęs 200 tūkst. litų vadinamosios išpirkos.“ Supratote ką nors? Ponas teigia, kad tie suvargę žmonės, kurių turtą, jiems teisėtai priklausančią žemę, jis dabar valdo be jų sutikimo, yra turto prievartautojai.
Vilniaus apskrities viršininkas A.Macaitis, buvęs komjaunimo šulas, kurio parašai mirga ant komjaunimo turtą dalijančių dokumentų, dabar skelbiasi esąs didelis buvusių žemės savininkų užtarėjas.
„Susitarimas slaptas pasirašytas. Turime savo kaip čia... informatorius ar žinių iš savo patikimų operatyvinių šaltinių“, – toliau aiškina J.Guselnikovas. Kokie dar čia operatyviniai šaltiniai? „Aš neatskleisiu, nes gali tie žmonės nukentėti nuo „reiderių“, – pasakoja žmogus, kurio pavardė mirga paskutiniuose sovietinio komjaunimo dokumentuose, tapusiuose pagrindu nuvaryti nuo itin brangios Vilniaus pakraščių žemės vietos žmones.
Supratome, jog J.Guselnikovas mėgina mums įteigti, kad jis su kolegomis, kaip nukentėjusioji šalis, siautėja su buldozeriais ir motoriniais pjūklais, o užpuolikai mėgina juos įveikti ašaromis... Nukentėjusieji turi kažkokios operatyvinės informacijos, t. y. slapto sekimo duomenų, o agresoriai nesėkmingai gina savo teises teismuose... Užpuolikai, šitie senukai, turi įrodymų, kad ši žemė yra jų tėvų, o ką turi komjaunimo turto perėmėjas J.Guselnikovas?
„Tai komjaunimas jus įsteigė?“ – tikslinamės. „Nu, neįsteigė. Kaip čia pasakyt... Įsteigtas buvo kaip čia... Tų žmonių, kurie norėjo statyti tuos namus ir butus“, – pina pašnekovas. Tačiau mes turime dokumentus, kad tų žmonių, kuriems atiduoti 42 hektarai svetimos žemės, buvo net 7: pats Guselnikovas, dar Šišlovas, Nipočirenka, Novičichinas, Muchinas... Visi jie išvardyti komjaunuoliškuose dokumentuose, kurių tęstinumą garantavo nepriklausomos Lietuvos valdžia.
Janina ir Virgilijus Jonaičiai, kurių žemėje neršia komjaunuoliškas UAB'as, pasakoja: „Kadangi mano tėveliai, mano protėviai visi iš čia, tai vos prasidėjus žemės grąžinimui, labai greitai viską surinkome. Tada dar buvo labai mažai užstatyta. Mes tada buvome Zujūnų seniūnijoje, jie pasakė važiuoti į Pilaitę, ir ten matininkas suras žemę. Tačiau žemėtvarkininkas pasakė, kad viskas jau yra išdalyta.“
„Kodėl turėčiau žinoti?“
Vilniaus apskrities viršininkas A.Macaitis, buvęs komjaunimo šulas, kurio parašai mirga ant komjaunimo turtą dalijančių dokumentų, dabar skelbiasi esąs didelis buvusių žemės savininkų užtarėjas. Klausiame apie „JGK statybą“. „Kodėl turėčiau ją žinoti?“ – perklausia A.Macaitis. Paaiškiname, kad UAB'as buvo įsteigtas komjaunimo organizacijos. „Nu, aš nežinau, kas ten įsteigė. Aš neatsimenu tokios... Guselnikovo nežinau“, – skuba baigti pokalbį apskrities viršininkas.
„Buvome pas A.Macaitį. Jis sakė mums, ko jūs čia vaikščiojat? Teismas yra – eikit į teismą. Negi aš duosiu jums žemės?“ – pasakoja iš namų vejami bėdžiai. Pasitiksliname, kas taip pasakė? A.Macaitis. Vadinasi, žino jis tą „JGK statybą“.
A.Macaičio užmaršumu sunku patikėti dar ir dėl to, kad komjaunuolių praturtėjimo pradžią liudija ir dokumentai. Lietuvos ypatingojo archyvo LKP (komunistų partijos) dokumentų skyriaus vedėja Nijolė Maslauskienė mums nedelsdama ištraukia dokumentą, liudijantį, kad atkūrus nepriklausomybę komjaunuoliai tebesidalijo Lietuvos turtą.
Štai, savo asmeniniu parašu draugas A.Macaitis su kolegomis atiduoda pastatą ir sklypą komjaunimo įsteigtam „Forumui“. Jis ir dabar stūkso sostinės Konstitucijos prospekte. Tarp archyve saugomų dokumentų yra ir menančiųjų „JGK statybos“ šaknis. „Ką jus čia šnekate? Aš 1989 metais išėjau, ką jūs čia dabar šnekate? Viso gero, daugiau nenoriu ta tema kalbėt. Supratote?“ – A.Macaitis demonstruoja vis didesnį nekantrumą.
Arvydas Anušauskas, Seimo narys ir KGB archyvų tyrinėtojas, „JGK statybos“ atvejį mato platesniame kontekste: „Taip jau išėjo, kad komjaunimas 1989-aisiais ėmė kurti įvairias įmones ar kooperatyvus, kurie sutartiniu pagrindu gaudavo valdyti komjaunuolių turtą, galiausiai jį užvaldydavo, vėliau parduodavo, paskui jis dingdavo. Sakyčiau, kad susikrovė nemenką pradinį kapitalą.“
Ranka į ranką
Mėgindami atgauti tai, kas jiems priklauso pagal įstatymą ir sąžinę, visos šitos Juzefos, Stanislovai, Janinos ir Virgilijai atsimušė į stiklinę sieną. Visų instancijų teismai atmesdavo jų skundus. Prokuratūra keldavo ir nutraukdavo baudžiamąsias bylas. „Jie visiems duoda“, – mįslingai aiškina teisėti žemės paveldėtojai.
Mėgindami atgauti tai, kas jiems priklauso pagal įstatymą ir sąžinę, visos šitos Juzefos, Stanislovai, Janinos ir Virgilijai atsimušė į stiklinę sieną.
Mėgindami rasti paaiškinimą, kodėl komjaunimas ir šiandien įveikia tikruosius turto savininkus, atvertėme laikraščio puslapį su viena visai Lietuvai gerai pažįstama pavarde. Publikacijoje teigta, kad komjaunuoliškai nusavintoje žemėje nekilnojamojo turto teko ir Artūrui Paulauskui. Dokumento faksimilėje nurodyti 1992-ieji. Mūsų žiniomis, tada ponas Paulauskas buvo generalinis prokuroras.
J.Guselnikovas neigia, kad A.Paulauskas gavo iš jo turto. Tačiau jis neneigia, kad „JGK statyba“ finansiškai rėmė A.Paulausko partiją. „Nu, galbūt. Be mano žinios. Nežinojau apie tai, ką čia sakote, be mano žinios. Kažkas buvo rėmėjas, kuris norėjo tai padaryti, aš nežinau. Neprisimenu. Kažkas buvo. Bet ne šiais laikais. Gal prieš 10 metų, neprisimenu“, – sukasi nuo tiesaus atsakymo J.Guselnikovas. Vyras giriasi, kad jam buvo iškelta bent 10 baudžiamųjų bylų, tačiau visos žlugo.
Spauda su J.Guselnikovo sėkme siejo ne tik A.Paulauską. Buvo teigiama, kad vienas teisėjas, sprendęs J.Guselnikovo verslo reikalus, turi „JGK statybos“ kvartale namą, kito teisėjo sūnus čia esą gyvena.
Liustracijos komisijoje dirbusi Birutė Burauskaitė itin sukluso, kai pasakėme, kokiu adresu pirmiausia buvo registruota „JGK statyba“. Vilnius, Aukų g. 5. Tai namas, kurio langai žvelgė į KGB rūmus. „Kiek žinau, jo gyventojai visi buvo arba susiję su ta tarnyba, arba dirbo techninį darbą KGB, ten labai daug gyveno ir tokių. Ten negyveno paprasti žmonės“, – kalbėjo ji.
Paprašyta pasidalyti savo žiniomis atsietai nuo J.Guselnikovo reikalų, B.Burauskaitė papasakojo, kad prieš ir iškart po nepriklausomybės atkūrimo „tų priedangos institucijų, „uabėlių“, įstaigėlių buvo labai daug. Buvo nurodymas jas steigti, yra išlikusi medžiaga apie priedangos institucijas, kurias ketinta įsteigti. Jos būdavo privataus kapitalo, tas privatus, aišku, yra „partijos auksas.“
Toks eksperto paaiškinimas – gera proga užduoti klausimą J.Guselnikovui, kas vis dėlto įsteigė jo UAB'ą. „LKSM buvo vienas steigėjų, bet paskui mes kaip čia...“ – pradeda pašnekovas paminėdamas rusišką komjaunimo - komunistinio jaunimo sąjungos - trumpinį. Komjaunimas? „Nu, aš nežinau, kaip čia vadinasi, komjaunimas – ne komjaunimas. Nežinau, kaip vadinasi, aš neprisimenu“, – tikina J.Guselnikovas.
