Pasak Vilniaus Gedimino technikos universiteto (Vilnius Tech) Kūrybinių industrijų fakulteto dekanės doc. dr. Živilės Sederevičiūtės-Pačiauskienės, melagingų naujienų skleidėjai veikia nuolat, ypač jei tai yra organizuotos, savų interesų turinčios grupės, siekiančios pasipelnyti arba sukiršinti visuomenę.
„Krizinės situacijos būna labai nenaudingos, o tiems, kurie sugeba kažką parduoti ir taip pasipelnyti iš kito žmogaus nelaimės – priešingai. Pavyzdžiui, pandemijos metu užsienio šalyse tapo populiaru įsirenginėti bunkerių tipo slėptuves, apsaugančias nuo visokių nelaimių, tarp jų ir nuo koronaviruso. Tie, kas turėjo pinigų, investavo, manydami, kad tai daro dėl savo sveikatos ir saugumo. Taigi, atsiradus paklausai, nekilnojamojo turto sektorius iš šios krizės uždirbo“, – pasakoja ji.
Su Kūrybinių industrijų fakulteto dekane kalbamės apie melagingas naujienas, jų rūšis ir keliamus pavojus.
Kokios yra pagrindinės melagingos informacijos skleidimo rūšys, su kuriomis galime susidurti?
Šiais interaktyvios socialinės medijos laikais yra trys iššūkiai, su kuriais susiduria visuomenė: gandai, melagingos naujienos ir botai.
Gandai visada buvo svarbūs. Mokslininkai sutinka, kad žmonės visada siekia žinoti, nori būti informuoti. Kai oficiali informacija vėluoja arba jos nėra, didelę reikšmę įgauna gandai. Tada žmonės greičiau patiki viskuo, ką išgirsta. Todėl darbdavys, organizacija ar valstybė labai daug praranda, jei greitai ir aiškiai nepateikia oficialios informacijos ir suteikia progą sklisti gandams. Šiais laikais socialinės medijos susieja visus žmones, todėl dabar gandų pasidalijimas greitesnis ir paprastesnis nei bet kada anksčiau.
Melagingos naujienos, priklausomai nuo jų tikslo, gali sukelti labai daug pasekmių – dezinformuoti visuomenę, nukreipti kita linkme jos interesus, jėgą ir pinigus.
Lietuvoje vis dar mažai kalbama apie botus. Netikri neegzistuojančių žmonių profiliai socialiniuose tinkluose be žmogaus įsikišimo gali publikuoti įrašus ir jais dalytis greičiau nei bet koks žmogus. Botai ypač padeda sklisti melagingoms žinioms. Botų sukurtą naujieną atpažinti sunku, bet didžiausia žala daroma, kai jie dalijasi naujienomis.
Kuo ypatingi Jūsų minimi botai?
2018 m. mokslininkas Chengchengas Shao kartu su kolegomis, išnagrinėję beveik 400 000 straipsnių iš 120 žemo patikimumo šaltinių, nustatė, kad botai aktyviai skleidžia žemo patikimo medijų turinį, dalydamiesi žiniomis joms vos tik pasirodžius viešai, tai yra tuo metu, kol jos dar nėra populiarios. Mokslininkai taip pat nustatė, kad netikri botų profiliai „Twitter“ platformoje sugebėjo paskleisti 30 proc. „Twitter“ vartotojų žemo patikimumo skelbimų ir tai padarė greičiau nei per 10 sekundžių.
Botai atrenka socialinių tinklų žinutes pagal raktažodžius ir jomis dalijasi automatiškai. Tokiu būdu per itin trumpą laiką žinios pasklinda labai plačiai. Savo ir vartotojų saugumu besirūpinantys socialiniai tinklai šiuos netikrus profilius naikina, bet jų kiekis yra labai didelis ir nuolat auga.
Taip pat botai yra aktyviai naudojami politinių rinkimų metu. Įprastai jie veikia pagal tokią strategiją: tiesiogiai nėra reklamuojamas joks kandidatas, kuris dalyvauja rinkimuose. Pirmiausia tikslinei auditorijai yra rodoma kažkokia informacija, susijusi su tam tikra jiems aktualia problema, kuri yra visaip išryškinama, pavyzdžiui, kur nors yra skriaudžiamos tautinės ar rasinės mažumos. Tada informacinėje erdvėje pasirodo rinkimuose dalyvaujantis asmuo, kuris kaip herojus kovoja būtent su tokia pačia problema, pasisako už permainas. Iš pirmo žvilgsnio tai tarsi nesusiję, bet mūsų pasąmonė viską lengvai sujungia.
Kokius iššūkius visai šiandienei žiniasklaidai ir socialinių tinklų erdvei kelia melagingos naujienos?
Per paskutinį dešimtmetį žiniasklaida drastiškai pasikeitė. Socialiniai tinklai visą visuomenę įtraukė į žinių dalijimosi procesą. Žmogus, būdamas įvykio vietoje, nedelsiant pasidalija žinute, kuri yra karšta, autentiška, nenugludinta ir dėl to labai patraukli. Siekdami būti pirmi, žurnalistai seka tokias socialinių tinklų žinutes. Tačiau atsakomybė už žinios tikrumą tenka jiems – žurnalistams, nes jie turi atsakingai tikrinti faktus, kad išsaugotų savo žiniasklaidos priemonės patikimumą.
Man įsiminė WWE Network viceprezidento Markhamo Nolano „TED talks“ pranešimas, kuriame jis kalbėjo apie melagingas naujienas ir savo patirtį tarp jų atrenkant tikrus faktus. Žurnalistas pateikė pavyzdį: žemės drebėjimo banga į tašką, nutolusį už 600 km, atėjo per minutę, o žinia apie žemės drebėjimą epicentre – per pusę minutės. Kodėl ta žinia pasklido taip staiga?
Nes šiuolaikiniai žmonės perėmė „žurnalisto vaidmenį“ (angl. in the mood of journalism) – jie įprato viską fiksuoti, filmuoti ir iš karto dalytis socialiniuose tinkluose. Žurnalistas, prieš skleisdamas žinią iš socialinių tinklų, turi patikrinti faktus, tad tenka atlikti tam tikrą detektyvo darbą – iš filmuoto vaizdo įrašo ieškoti įvykio vietos pasitelkiant internetinius žemėlapius ar palydovines nuotraukas, lyginti skirtingų šaltinių informaciją ir panašiai.
Taigi, pasikeitė žurnalistų darbo pobūdis?
Viešai skelbiama žinia turi būti ne tik greita, bet ir tiksli. Žurnalistas – pirmas žmogus, per kurio „filtrą“ pereina informacija, jo atsakomybė yra patikrinti žinios tikrumą. Tad ir mes, sekdami naujienas, galime į tai atkreipti dėmesį: jei žinia skleidžiama per oficialų informacinį šaltinį, vadinasi, ji yra patikrinta žurnalisto.
Ir priešingai – jei informacija randama privataus asmens socialinių tinklų profilyje, tinklaraštyje ar panašiai, reiškia, kad mums reikia patiems tą informaciją tikrinti. Privačiam asmeniui niekas negresia, jei jo paskleista informacija nėra tiksli. Žurnalistui yra visiškai kitaip – jei tu kartą ar du paskleisi netikrą žinią, kažkas ją paneigs ir įrodys kitaip, tu tapsi nepatikimu informacijos šaltiniu.
Žurnalisto profesija ir jos atsakomybė gerokai pasikeitė ir tuo atžvilgiu, kad dar prieš keliolika metų paprastas žmogus, skaitytojas negalėjo niekaip reaguoti į žinią – ji pasiekdavo gavėją kaip neginčijamas faktas. Šiandien mes kiekvienas galime kvestionuoti, ieškoti alternatyvių informacijos šaltinių, o kartu ir patys esame potencialūs žurnalistai, ypač jaunoji karta, kuri viską stebi tarsi per kamerą: kur gražus vaizdas, kur įdomus įvykis, ieško, kuo viešai galima pasidalyti, nuolat siekia būti įvykių sūkuryje, kad rastų turinio savo socialiniams tinklams. Kartais tokie užfiksuoti kadrai tampa naujiena, pirminiu jos šaltiniu.
Kaip manote, kokių vertingų pamokų galėjome išmokti ir vis dar mokomės šios pandemijos metu?
Pirmiausia, ką pastebėjau, tai tiek Lietuvos, tiek užsienio šalių naujienų portaluose padidėjusį srautą informacijos, skirtos kovai su netikromis naujienomis. Atsirado tam skirtų specialių internetinių puslapių, kur galima tikrinti naujienų patikimumą, susikūrė tiek visuomeninių, tiek valstybinių iniciatyvų, kur žmonės informuojami, skatinami pranešti apie melagingas naujienas.
Puiku, kad į informacinio raštingumo svarbą atkreiptas dėmesys ir paskatintas žmonių iniciatyvumas, plečiamas jų akiratis. Tačiau vis dar turėtume daugiau šviesti visuomenę, didesnį vaidmenį žiniasklaidoje turėtų turėti mokslo įstaigos, mokslininkai, paaiškindami reiškinius, analizuodami situacijas. Vis dar stokojam dokumentinės žurnalistikos, mažai viešai kalbame apie botų žiniasklaidą.
