- PRIEŽASTYS. Galima toliau kariauti, galima stabtelėti minutei, susivokti, pažiūrėti iš šono į: priežastis, poveikį, pasekmes ir perspektyvas: ar tokia komunikacija pasiteisina, ar tai tik pasiteisinimas jos vartotojų platesnėje ir ilgesnėje perspektyvoje.
Konfliktai – tema sena kaip pasaulis, tiksliau kaip žmogus. Jis amžinam dualizme tarp instinktų ir sąmoningumo. Vieni padeda išlikti, kiti evoliucionuoti. Išlikimui reikėjo, kad mumyse susiformuotų instinktai į agresiją, baimę, pavojų reaguoti greičiau ir stipriau nei į teigiamą poveikį. Evoliucijos eigoje įgūdis reaguoti greičiau į tigrą nei į balandį mums padėjo išlikti. Dabar tigrai kasdien nepuola, bet išgirdus šokiruojančią, agresyvią leksiką ji prikausto mūsų dėmesį lygiai pagal tokius pačius mechanizmus, nes aktyvuojasi nuo pirmykščių laikų išlikusi nepakitusi užpakalinė smegenų dalis ir duoda komandą pulk, bėk, stok (sustink). Kadangi ji susijusi su išlikimu, tai į ją smegenys reaguoja greičiau ir dėmesingiau nei į pozityvią. Aktyvuodama mūsų žemesniuosius instinktus, verčia daryti jais paremtus sprendimus, blokuoja aukštesniuosius, sąmoningumo, laisvo apsisprendimo. Todėl neigiama ir agresyvi kalba yra paveikesnė. Deja, smegenys vienodai reaguoja į teisybę atitinkančius ir neatitinkančius žodžius, todėl turime fake news pasaulį. Kita evoliucijos eigoje nepakitusi ir net dabar gyvojoje gamtoje (tarp primatų) stebima ypatybė – užimti žemą padėtį bendruomenėje nesveika ir nesaugu. Va ir daugumos karų anatomija – stipresnieji agresyviai kovoja dėl aukštesnės vietos gentyje, o silpnesniajam belieka bėgti, arba pasislėpti už stipresniojo pečių. Informacija pateikiama taip, nes mus ji prikausto, mus veikia, mes neatsiplėšdami skaitome, o skaitome todėl, kad pateikiama taip. Taigi, ratas užsidaro, paklausa formuoja pasiūlą, pasiūla formuoja paklausą – negatyviai nuspalvintas žodynas maitina agresyvias visuomenės nuotaikas. Ir klausimas, ar kaltinti tuos, kurie siūlo, ar tuos, kurie reaguoja instinktyviai, yra toks pats retorinis, kaip klausti, ar Ieva kaltesnė, nes davė Adomui obuolį, ar Adomas, kuris jį patikliai nekritiškai priėmė ir suvalgė?
- POVEIKIS. Taigi, konfliktai buvo, yra, ir, kur žmogus reaguos instinktyviai, ten ir bus. Regis nėra nė ko burną aušinti, žmogus nepasikeitė, bet ... pasaulis pasikeitė. Per 20 metų iš esmės. Pagal formulę Priežastis + Poveikis = Pasekmės, priežastis (mūsų instinktyvi reakcija į agresiją) nepasikeitė poveikio priemonės pasikeitė, todėl turime pasikeitusias pasekmes. Agresorius pasidėjo kuoką ir paėmė plunksną o vėliau ir pelę, o žymi dalis mūsų asmeninio, socialinio, profesinio, gyvenimo persikėlė iš realios į virtualią erdvę. Šioje erdvėje, mes patys nematomi, matomi tik mūsų žodžiai. Todėl visiškai keičiasi įtakos svertai – kas valdo žodį – tas turi auditoriją, kas turi auditoriją – tas turi rinką, tas turi valdžią. Žodis valdo – tą patvirtino šiuos rinkimus laimėjęs parlamentaras ir faktas, kad nuomonių lyderius mūsų visuomenė reitinguoja kaip valstybės lyderius. O, jei žodis taip veikia tai išplinta žodinio poveikio technologijos ir informacija tampa rinka. Redakcijos mėgina išgyventi – uždirbti iš nuo klikų priklausančių reklamų – o ne iš laikraščių pardavimų, prenumeratos kaip anksčiau, o kokybiško turinio apmokestinimo alternatyvos dar sunkiai skinasi kelią, (nes instinktus galima sužadinti, o sąmoningam sprendimui rinktis kokybišką turinį jau reikia pačio asmens pastangų). Informacijos rinkoje siekiama tų pačių dalykų kaip ir kitose – rezultatyvumo, efektyvumo, produktyvumo, atsiperkamumo, priemonėmis, nulemtomis skaitytojų profiliavimo technologijų, reklamos biudžetų priklausančių nuo klikų ant antraščių. Nes ten, kur dėmesys, ten, kur auditorija, ten rinkėjai, ten pirkėjai.... Tai duoda rezultatą: D. Trumpas laimėjo, „Brexit“ įvyko, V.Putinas perrinktas, Europoje laimi populistai.
Kadangi, kaip matėme agresyvi žinia iššaukia instinktyvią, todėl greitesnę ir stipresnę reakciją nei ta kuri skatina sąmoningumą, ji tiesiogiai susieta su nauda, o nauda pasiekiama per dėmesį, tai ją pradėta apdoroti ne pagal ekspertinius, akademinius, o rinkodaros dėsnius, paverčiančius ją paveikesne, o ne sveikesne mūsų asmenybėms. Todėl ji tampa labai lengvai vartojama, jai suvokti nereikia nei pastangų, nei laiko, ji jau paruošta, ji arčiausiai mūsų ryškiausia, rėksmingiausia, turi daugiausia dirgiklių, daugiausia žada, todėl labiausiai moka gauti mūsų dėmesį ir kliką. Todėl šis kasdien užtvindantis informacijos srautas generuojamas pagal tokius pačius rinkodaros dėsnius kaip ir pramoniniu būdu pagaminto ir paruošto vartoti greitojo maisto tik veikiantis ne kūną, o protą. Kai rinka panaudoja visas poveikio priemones, kur jau morkai prieš milijoninių investicijų sulaukusį mėsainį atsilaikyti? Maisto pramonės rinkoje dėl pridėtų skonio ir aromato stipriklių, taigi dirgiklių, veikiančių smegenis tiksliai taip kaip reikia – blokuojančių sotumo centrus ir skatinančių vartoti toliau. Informacijos srityje tie patys dirgikliai ir stiprikliai. Tik skirtumas vienas – apie pusfabrikačių poveikį mūsų fizinei sveikatai jau supratome, bet tokio informacinio „peno“ žalą mūsų psichinei sveikatai dar ne visi suvokiame ir imame viską iš eilės, mokėdami ne tiesiogiai, ne iškart, bet daug didesnę už pinigus kainą – savo ramybe, laiku, sąmoningumu, laisva valia, neprimestu iš išorės sprendimu.
Taigi, agresyvios komunikacijos paplitimo priežastys pragmatinės, nulemtos didesnių technologinių galimybių pasitelkiant žinias apie mūsų instinktus. Nauda dabar, pasekmės ateityje, nes žodis keičia mūsų smegenų veiklą ir kuria mūsų tikrovę – šį biblijinį teiginį įrodė ir biologai ir fizikai. Pasak Heideggerio, įvardijimas sukuria egzistavimą. Galima suskaičiuoti, kiek taiką, o kiek agresiją skatinančių veiksmažodžių, ir žinosime, kokią tikrovę pašnekovas kuria. Straipsnyje „Kalbinė agresija“ teigiama, kad „kalbinės poveikio priemonės yra visuomenės poveikio priemonės“ jos pereina į socialines, institucines, valstybines ir lemia veiksmus. O tyrime „Politinės agresijos kalba“ teigiama, kad agresyvios komunikacijos tikslas parengti dirvą ir motyvuoti kitus veiksmams. Nieko naujo nepasakiau, kalbinio poveikio priemonės buvo vartojamos ir anksčiau (dauguma mūsų prisimena gyvenimą propagandos epochoje). Nauja tai, kad virtualiame pasaulyje žinia sklinda kitaip, todėl veikia kitaip ir kurią kitokį pasaulį. Jis keičia mūsų politiką, ekonomiką, finansus, bendravimą ir komunikaciją – agresyvi žinia ėmė sklisti akimirksniu ir plisti viruso principu. Juokauju, kad K.G.Jungo hipotezė apie bendrą informacinį pasąmonės lauką įrodyta – visi esame viename informaciniame lauke, tik ne pasąmonės, o virtualiame. Anksčiau realybėje žmonija pasiskirstydavo teritoriniu, hierarchiniu principu (ribojo valstybės sienos, statusas) dabar virtualybėje žmonija jungiasi vertybių, interesų ar profesiniu, ar komerciniu principu į komunikacinius auditorijos, rinkėjų, vertybių, idėjų ar rinkos laukus (riboja vertybės, pažiūros – vieni tupi A.Tapino kiti A.Toliato sklaidos lauke). Taigi, iš esmės persistumdė buvusios ribos, tiksliau visi tupime viename, neturinčiame valstybinių sienų, finansinių socialinių ar informacinių ar laiko ribojimų lauke. Skirtingai nuo realaus, kuriame galime remtis į dar Antikoje suformuotus komunikacijos dėsnius, šis dėl technologijų suteiktų minėtų didesnių laisvių ir galimybių sujudino visus klasikinius bendravimo, demokratijos elgesio modelių, ir to ką laikėme norma, pamatus. Jame naujos taisyklės dar tik atrandamos, o skirtumai lemia ir skirtingą elgesį ir pasekmes keičiančias mūsų ir valstybių gyvenimus.
Pasaulis sunkiai tvarkosi su interneto atneštomis informacijos pasiūlos ir jos milžiniško poveikio nulemtų pokyčių pasekmėmis. Neturime efektyvių priemonių kovoti su trolių fabrikais, propaganda, fake news, „Cambridge Analytica“. Lietuvai dar sunkiau: laisvos rinkos, agresyvios rinkodaros ir, taip sutapo, kad interneto, užtvindžiusio mus galybe lengvai pasiekiamos ir per atsiradusius mobiliuosius išmaniuosius įrenginius visada šalia esančios informacijos, laikotarpiu vyresnė, bet sprendimus priimančioji, karta gyvena tik daugiau kaip 20 metų, kai iš trūkumo pakliuvome į gausybę ir perteklių, informacijos kaip ir visos kitos pasiūlos prasme. Taigi, mes tiek pagal amžių, tiek pagal elgseną esame tokio vartotojo paauglystės stadijoje. Puikiai pamenu, kaip prekių gausybė parduotuvėse mus išmušdavo iš vėžių, ir kas galėjo, tas šlavė viską, kaip tas ilgai badavęs žmogus, ryjantis viską iš eilės, taip tą visą galybę informacijos mes instinktyviai kišame į savo protus.
Reakcija į negatyvą bus visuomet stipresnė ir greitesnė, o internete kuriame nėra ribojimų, masiškesnė. Kuo labiau ji plinta tuo labiau mūsų galvose įsitvirtina kaip faktas. Taigi, dėsningai patikimumo prielaida yra ne ekspertinė išvada, ne tyrimas, ne analizė, o reakcija, greitis ir sklaida. Taigi, turime situaciją, kad virtualioje erdvėje, kur komercinė, politinė nauda generuojama pagal reakcijos kiekį, turime žymiai greičiau sklindančią neigiamą, į instinktus orientuotą informaciją. Tai vienas iš įsivyravusio konfliktų, kaip bendravimo, diskusijų, problemų sprendimo „kultūros“ fenomeno priežasčių.
- PASEKMĖS: Chaosas. Teorija sako: viešųjų ryšių, reklaminiai, propagandiniai ir informaciniai karai paruošia dirvą karams teismuose ir karo laukuose. Kadangi sklaida paremta didele dalimi ne ekspertiniu, ne teisiniu, ne demokratiniu, o mano pirmiau minėtais instinktų, emocijų, aprėpties ir greičio principais. Nebelaukiame specialistų tyrimų išvadų, nes mums reikia čia ir dabar, nes po minutės bus kitas įvykis, pasiglemšiantis mūsų dėmesį, į kurį mums užteks laiko reaguoti, o ne gilintis. Atsiranda Linčo teismai – teismas akimirksniu įvyksta socialiniuose tinkluose ir portaluose, o tik daug vėliau, tyliai ir, deja, niekam nebeįdomus teisėje. Neįdomus, nes tada jau turime kitą skandalą, kuriuo užklikino mūsų dėmesį, kuriuo dalijamės ir aptarinėjame. Todėl, kad viskas labai greitai keičiasi, instituciniai demokratijos instrumentai mūsų pilnai nebeapsaugo: esamas reglamentavimas nebepritaikomas dabartinėms aktualijoms, o naujų reiškinių reglamentavimas nespėja. Pavyzdžiui, režisierius praranda patalpas dar net neįvykus teismo posėdžiui, nes valstybinės institucijos reaguoja remdamosis visuomenės skandalo burbulu, o ne teismo išvada. Todėl formuojasi spraga, kur chaosas, kur pasimetusios gairės, taisyklės, normos, tvarka ir vertybės. Tai yra, kur girdisi garsiai rėkiantis, riebiau kalbantis, aktyviau būstinantis savo žinią. Taigi, ne teismas, ne eksperto išvada nulemia rezultatą, o tinkamai paskleista žinia. Va, kur bėda. Taigi, šioje atskirtyje žurnalistai, teisininkai ir visa civilizuota demokratijos principais (teisiniais, akademiniais) veikianti reguliavimo sistema nebefunkcionuoja tinkamai, nes nespėja taip greitai reaguoti kaip reikia, nes neturi pakankamai instrumentų, kurie taip pat gana lėtai kuriami (pvz., teismų praktika). Kita vertus, tendencijos pasisuko kita linkme – nebenorime tarpininkų, patys jaučiamės pajėgūs spręsti apie save ir kitus, todėl turime laiko spragą, kuriančią nevaldomą terpę komunikacijoje.
Įgalinimas: Visgi, viskas priklauso nuo požiūrio kampo, viena vertus turime chaotiškus procesus, kita vertus, žmonija tiesiog gavo labai galingą priemonę ir nuo jos instinktyvaus ar sąmoningo pasirinkimo priklauso kaip naudos. Pažiūrėkime: lyg šiol visuomet turėdavome nepajudinamus autoritetus, specialistus, kuriems palikdavome sprendimo teisę, kas yra tiesa, kas yra teisinga, kas vertinga, suteikiančius gaires kuriomis vadovautis: laikraščiuose, televizijoje, radijuje turėjome žurnalistą, tarpininką tarp informacijos srauto ir skaitytojo, atfiltruojančio informaciją, kuri svarbi, kuri aktuali, o kuri ne, kuri teisinga, o kuri ne, teisėje turėjome teisėją, kuris pasakydavo kur tiesa, o kur melas, kur nusikaltimas, prasisukus lėtai teismų sistemai. Visi tie autoritetai ir institucijos liko, tik va žmonės persikraustė kitur – virtualioje erdvėje veikia mūsų pačių informacijos kanalai ir teismai. Taigi, tarp mūsų ir mus užplūstančio informacijos srauto ir jo nulemto pasirinkimo nebėra autoritetingo tarpininko specialisto teisininko, žurnalisto, jų balsas vienodo svorio su mūsų balsu. Mes galime patys laisvai rinktis sklaidos kanalus. Mes patys tampame sklaidos kanalais. Visuomenė tapo ir informacijos kūrėju, ir skleidėju, ir teisėju. Kadangi sklaidos greitis priklauso nuo reakcijos, privataus asmens parašytos, bet į visuomenės nervą pataikiusios žinutės sklaida gali kelias dešimtis kartų viršyti klasikinių medijos kanalų generuojamą sklaidą, o kuo daugiau žmonių perskaito, kuo dažniau ji mirga prieš akis, tuo labiau tai tampa tiesa ir norma. (Anksčiau, jei koks autoritetingas žurnalistas per vienintelį respublikinį leidinį ką sukritikuodavo, to žmogelio gyvenimas buvo baigtas, nes paneigimas atsirasdavo mažu šriftu, kur nors prie skelbimų, o dabar abi pusės turi vienodas galimybes išsakyti savo nuomonę ir visuomenei nereikia teismo sprendimo, kad pasirinktų už Jasaitį ar už Oksaną jie skyrybų byloje ir net be realių faktų ar teismo išvadų). Įgalinimą matome atsikartojant kitose srityse – tarkime versle nueina į bankrotą stabilios, griežtą hierarchiją turinčios verslo struktūros, bet klesti linijinė struktūra, visus vienodomis teisėmis įgalinančios dalijimosi ekonomikos, kuriose veikia aiškios, skaidrios taisyklės vienodos visiems. Tą leidžia technologinės priemonės, bet atsilieka teisinės ir reguliacinės.
Todėl, kokios PERSPEKTYVOS? Į 1) chaosą, griežtesnį teisinį jo reguliavimą; ar 2) įgalinimą ir savireguliaciją kitaip kalbant; 3) instinktų ar sąmoningumo įsigalėjimą? Taigi, matome vykstančius be tarpininkų, be reguliavimo, bet atviras klausimas ar chaotiškus, ar savireguliacinius procesus viešojoje erdvėje. Dabar vyksta tas pats, kas vyko visais laikais – sankirtos tarp instinktų ir sąmoningumo, tik formos rafinuotesnės. Anksčiau visuomenė sugebėjo pažaboti instinktus, uždraudus Linčo teismus palikti teismams dirbti savo darbą. Ar sugebės dabar atpažinti tuos reiškinius ir leisti viskam į savo vietas atsistoti suvokdama, kad agresyvi retorika yra paskalos, nuomonės, bet ne nuosprendis, kad žinia dar nėra faktas. O kita vertus, ar teisinė sistema imsis aktyviau ir sparčiau reguliuoti ir reglamentuoti komunikacijos erdvę? Nesenai įvykęs „Cambridge Analytica“ skandalas parodė, kad kur nėra reglamentavimo, kur spragos, ten piktnaudžiavimas ir šešėlis. Verslas tą tiesą žino senai – šešėliui reikia chaoso, įstatymų, reglamentavimo, taisyklių, viešumo, skaidrumo, aiškumo, teisingumo t. y. sąmoningumo nebuvimo.
Taigi, viena vertus, turi būti realiją atitinkantis greitas, tikslus ir griežtesnis reglamentavimas teisėje, turi būti tą įgyvendinančios priemonės technologijose. Kita vertus sakoma, kad visuomenė turi tokias valdžios ir priežiūros institucijas, kokių ji nusipelno, nebrandi visuomenė efektyviausiai valdoma autoritarinio režimo, ji turi aiškiais taisykles, nuasmenintą atsakomybę mainais už teisę ir laisvę spręsti. Pereinamuoju laikotarpiu kartu su gauta laisve ir atsakomybe vienodai stipriai atsiranda jų priešybių – anarchijos ir piktnaudžiavimo pagunda. Tai kaip paauglystė, kurią reikia išaugti, todėl ir šį reiškinį galima būtų prilyginti, pereinamai brendimo stadijai. Dar ir todėl, kad mūsų komunikaciją lemia ne tik instinktai, komercija, bet ir istorija ir geopolitika. Atpažįstame sovietinius modelius „geriausia gynyba puolimas“, „iškelsi save padaręs kitą“. Iš istorijos žinome, kad priemonės ilgesnėje perspektyvoje bus neveiksnios be sąmoningumo, tai yra nepakantumo tokiems reiškiniams ir gebėjimo juos atskirti, įvardyti ir pasirinkti. Taigi, vėl turime klasikinį pasirinkimą ar pasuksime griežtesnio reguliavimo, ar spartesnio sąmoningumo augimo keliu.
Jei jau nebe institucijai atiduodame išskirtinę teisę spręsti, o žmogui, tai jis ir sprendžia kas teisinga būtent jam. Poveikio komunikacija paprastesnė (o agresyvioji yra viena efektyviausių poveikio komunikacijos formų). Tie, kas užsiima poveikiu, naudoja instrumentus, o juos, turėdami sąmoningumą ir raštingumą, galime atpažinti. Tiesa, instrumentų nenaudoja. Ji arba yra, arba ne. Tiesa reikalauja sąžiningumo ir prieš patį save, sąžiningumo siekti tiesos kokia ji bebūtų, ją statant aukščiau to, ji patinka ar naudinga. Taigi, tiesa tame tarpe, kuris yra tarp ausų. Tik žmogui spręsti kas jam tiesa, kas melas, vertinimo filtras jame, tik klausimas kuo filtruos ar instinktais ar sąmoningumu. Taigi, aš tikiu, kad su šių reiškinių plitimu kartu plis poreikis puoselėti, atpažinti ir vadovautis vidinio teisingumo jausmu, vidiniu savo arbitru. Kitaip bus labai sunku susiorientuoti tarp faktų ir feiko, manipuliacijų, propagandų ar dirbtinai išsukamų skandalų. Teisėje yra protingumo kriterijus, psichologijoje sveiko proto, asmenyje, tas filtras sąmoningumo, nuojautos, ar tai tikrai teisinga, ir čia jau pačiam teks atsakyti į šį klausimą vadovaujantis tokiomis vidinėmis institucijomis kaip sąžinė, vertybės ir, mano manymu, ne reguliavimas, ne technologijos, ne institucinis, o asmeninis sąmoningumas, informacinis raštingumas ir intuicija leis toje informacijos jūroje rasti būtent savuosius teisybės ir tiesos atramos taškus. Jei norime į pasaulį žiūrėti atviromis akimis turime atverti ir širdį. Tą mano tikėjimą sustiprina socialinės iniciatyvos, kurios užkabindamos tą vidinį jau nebe instinktų, o sąmoningumo: teisingumo, prasmės, atjautos nervą žmonėse, per parą įtraukia šimtus tūkstančių žmonių iš viso pasaulio, ir pasiekia tokį rezultatą, kurio ne kiekviena pasaulinė milijardinė reklamos kompanija pasieks. Verslas per poveikio priemones auga ant visuomenės instinktų ir ydų, bet ji dėl viešumo sąmoningėja. Skaidrus darnus ekologiškas verslas tampa rimta konkurencija ir pridėtine prekės verte pirkėjui, o toks darbdavys darbuotojui. Dar Antikos laikais Sokratas sakė, kad bręsdamas žmogus (visuomenė) savo evoliucijoje visuomet susiduria ir kvestionuoja, kiek teisingi visi įstatymai, normos, visuomenės taisyklės ir ilgainiui išlaisvėja nuo jų, turėdamas savo santykį, perfiltruotą per savo patirtį, bet paradoksalu, kuo labiau laisvėdamas nuo išorinių institucijų ir atributų kas norma, o kas ne, kas tiesa, o kas ne, tuo labiau ir griežčiau jis pasijaučia įsipareigojęs savo vidiniams tiesos, moralės, teisingumo principams, toks asmens brendimo į asmenybę ir brandžią visuomenę kelias.
Apie tai norisi mąstyti sulaukus atkurtos Lietuvos šimtmečio, kurį peržvelgiant matosi, kad visais svarbiais valstybės momentais mums visiems pakilti virš siaurų asmeninių, institucinių, partinių ir ideologinių interesų leido viena idėja, viena mintis, vienas tikslas, tai yra kažkas aukščiau ir svarbiau ir prasmingiau už mus kaip pavienius asmenis, tačiau kas leido mobilizuoti visas mūsų svarbiausias ir gražiausias asmenines savybes ir jas nukreipti viena kryptimi, idėja, kuri leido per sieną gabenti lietuviškas knygas, vyrams trauktis į miškus rezistencinei kovai, žmonėms burtis į Sąjūdį, kažkas stipresnio už baimę, už naudą, už komforto zoną, juntama vieningame žodyne. Tai yra per šimtmečius pasiteisinusi formulė kaip žodis tampa kūnu visose srityse nuo pasaulio iki valstybės sukūrimo.
Lygiai taip pat kaip kiekvienos organizacijos ilgaamžiškumo sąlyga yra jos gyvybinga vizija, misija, strategija ir planas, suteikiantis kryptingumą ir neleidžiantis pasimesti ir užsižaisti detalėmis, išsigryninantis prioritetus ir tai kas svarbiausia taip ir valstybė turi turėti savo idėją (viziją, misiją, strategiją, planą), pakankamai galingą ir universalią, gebančią rezonuoti absoliučiai daugumai jos piliečių, kur visi jaustųsi jo bendraautoriais ir bendrakūrėjais nuo kaimiečio iki miestiečio, nuo jauno iki seno, nuo politiko iki kiemsargio.
Dabar, man regis, esame pametę tokį kelią, tokią kryptį ir nėra mumyse suvoktos, gyvybingos Lietuvos kaip idėjos, vizijos ir nėra prielaidų jai atsirasti ir išsigryninti, nes vyraujanti komunikacinė kultūra yra nukreipta priešinga kryptimi į smulkesnių interesų, atskirties ir konflikto eskalavimo kultūrą. Kaip galime atrasti vienijančius, sutelkiančius simbolius bendraudami skaldančia, kritikuojančia, konfliktų, atskirties, šmeižto ir patyčių retorika?
Kalbinės agresijos vartotojai aiškina, jog tikslas pateisina priemones, aš tada klausiu: o kas pateisins tikslą? Nes sakoma: parodyk, kokios tavo priemonės, ir aš pasakysiu, koks tavo tikslas. Taigi, jei priemonės agresyvios lingvistikos, patyčių retorika, jei ryškini neigiamas puses, skirtumus, atskirtį, vieningumo nesukursi, jei žodžiai agresyvūs, tikslas – griauti. Karas yra griaunanti energija, kare nėra nieko bendro, išskyrus bendrą karo lauką, kuriame vienintelis tarpusavio santykis – žudymas. Agresyvi kalba griaunanti, atskirtį didinanti kalba. Pažiūrėkime kone visi lyderiai savo kapitalą kraunasi per kritiką ir taip rausiasi kiekvienas gilyn į savo apkasus svaidydamiesi žodžiais kaip ginklais, propaganda, šmeižtu, patyčiomis, o aplink juos telkiasi tokios pačios palaikančiųjų auditorijos poliarizuodamos ir priešinančios vieną grupę su kita, vieną valstybę su kita (neprimena vaizdelio iš mano paminėto pavyzdžio apie instinktyvų primatų elgesį?). Toks tonas vyrauja, nes jis pasiteisina, jis efektyvus, jis laimi, tik ar laimi ilgesnėje perspektyvoje, ir ne asmeninėje, ne partinėje, o visos valstybės perspektyvoje?
Kaip matome, žodžiai galinga valdymo priemonė, kaip ir valdžia ar pinigai. Kaip ir kiekviena valdymo priemonė, jos turėtojui labai gerai lyg lakmuso popierėlis išryškina mūsų moralines savybes, nes suteikia mums dvi alternatyvas – ar ja piktnaudžiauti, ar prisiimti atsakomybę. Su ugnimi galima ir kaimynui pyragą iškepti ir jo namą padegti, skirtumas tik tikslas. Kuo didesnė valdžia, tuo didesnė atsakomybė. Intelektas, nesubalansuotas išmintimi ir meile, yra griaunantis. Intelektas, patirtis, branda taip pat uždeda atsakomybę, tai galingas įrankis siekti rezultato, padėti kitam, o ne rafinuočiau sumenkinti kitaip mąstantįjį. Sakau ir sakysiu, kad ironija, sarkazmas, vertinimas ir kitos atskirtį kuriančios priemonės yra intelekto ligos, kai kuo labiau laviniesi, tuo labiau natūraliai didėja atskirtis, nes pastebi kitų menkumą, nuomonės silpnumą ir kyla noras kitus pastatyti į vietą.
„Kuo mažiau vertinimo, tuo daugiau meilės“ – Haičio išmintis. „Jei norite taikos visame pasaulyje eikite namo ir mylėkite savo artimuosius“ – Motinos Teresės išmintis. Išmintis, meilė tuos skirtumus sušvelnina, pakeičia empatija, tolerancija, pakantumu kito nuomonei, šviečiamąja veikla, perkėlimu akcento iš kieno pusėje tiesa, į „aš galiu su tavim nesutikti, bet aš gerbiu ir ginu tavo teisę į savo nuomonę“. Ir pažiūrėjus toliau ir giliau už to, kas skiria, už skirtingų pozicijų ir priemonių, rasime tai, kas vienija – panašių poreikių, tikslų ir vertybių, nes supranti, kad mes visi, nepaisant skirtumų, galime remtis jungiančiais dalykais – žmonėmis, kuriems reikia meilės, taikos, saugumo, gerovės, palaikymo, pagarbos, o ne skiriančiais. Ta pati bendruomenė, ta pati visuomenė, ta pati žmonija, turinti teisę į savo nuomonę ir į pagarbą. Ir jei nugalėsime kito sąskaita, įsijungs kompensaciniai mechanizmai, revanšas per kerštą orumui atkurti, todėl griaunančia jėga pažadinsime griaunančią jėgą.
Kitokio kalbėjimo, vienijančių idėjų paieškos atneštų geresnių rezultatų nei esamos, juk pažiūrėjus abstrakčiau, tai viena žmogiškoji energija (laikas, pastangos, patirtis) nukreipiama prieš kitą, todėl, visos pastangos metamos tam, kad rezultatas geriausiu atveju gautųsi nulinis, o jei abi žmogiškąsias energijas sinchronizavus ir nukreipus viena kryptimi, tikslo link, kiek potencialo galėtume įdarbinti, atnešiančio naudą kiekvienam ir visiems? Tik tam reikia pakilti virš siauresnių interesų ir rasti bendravardiklius, kurie tinka abiem kariaujančioms pusėms, kokios jos bebūtų. Mediacija, tampa tuo Ariadnės siūlu, vedančiu iš tamsaus labirinto. Mediacija tampa platesniu terminu nei tik teisėje vartojamu, ji komunikacijoje, psichologijoje. Taika su kitais prasideda nuo taikos su savimi.
Visada yra planas A ir planas B: žmonės nesugebėję susitarti eina į konfliktus; verslas eina į teismus, o valstybės eina į karus. Kartais mes tiesiog renkamės konfliktą, nes neišnaudojame visų mediacijos priemonių, nes nėra tikėjimo jų efektyvumu, nėra tikėjimo kitos pusės noru tartis, nematant plačiau vardan ko vertėtų tartis ir galiausiai tiesiog neturint medijų raštingumo atpažinti mus veikiančias technologijas, reikiamų teisinių, komunikacinių, psichologinių instrumentų, leidžiančių atrasti jungiančius dalykus ir remiantis jais rasti abiem pusėms tinkamas alternatyvas. Taigi, man asmeniškai norisi atkurtos Lietuvos šimtmečio metus įprasminti tokių idėjų lyg gairių kitam šimtmečiui paieškomis sukuriant tokias erdves kitokiai komunikacijai, konstruktyvioms kūrybiškoms diskusijoms tarp skirtingų visuomenės grupių ar komunikacinių karų kultūra nėra asmeninės, organizacinės, valstybinės vizijos ir strategijos krizės simptomas valstybės paauglystės brendimo stadijoje bei kaip atrasti išsigryninti, argumentuoti visas puses vienijančius aspektus, konfliktuojančias puses paverčiančius partneriais, susivienijusiais sprendžiant abiem pusėms aktualų klausimą, kas tai bebūtų ar verslas ar reputacija, ar aikštė ar valstybė.
Gegužės 31 d. 9 val. Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyks seminaras-diskusija „Karas ir taika kalboje“. Plačiau apie renginį sužinoti ir registruotis galite čia.
