Penktadienį priešpriešos priežasčių ir būdų dialogui ieškojo Lietuvos istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis, mediatorius, derybų treneris Šarūnas Mačiulis bei psichologas, tarpasmeninių santykių, emocijų ir streso valdymo specialistas Dima Kuniskis.
Anot A.Nikžentaičio, šiandien vykstant karštoms diskusijoms apie J.Noreiką ir K.Škirpą, kaip ir bemaž pastaruosius 20 metų, vyksta tiesos paieškos.
„Visi konfliktai, kurie vyksta viešoje ar socialinėje erdvėje, nėra buitinis konfliktas. Vyksta diskusijos, kokie mes turime būti, kokia turi būti šiuolaikinė tauta. Mano galva, nereikėtų tų konfliktų bijoti. Jeigu visuomenė nediskutuoja, kai kurie konfliktai prasiveržia pilietinio karo forma“, – 15min studijoje kalbėjo A.Nikžentaitis, pridėdamas, kad dialogo pagrindas yra vertybinis.
Su tuo sutinka psichologas Dima Kuniskis. Jo teigimu būtent dėl šios priežasties dialogas yra sunkiai įgyvendinamas. Be to, anot specialisto, kadangi nuostatos yra susijusios su gilumine žmogaus struktūra ir yra dažnai neįsisąmonintos, susikirtimai gali būti ir labai gilūs, ir stiprūs.
„Kartais neužtenka kártų, kartais reikia kartų̃ tam tikrai konflikto stadijai praeiti“, – teigia Š.Mačiulis
Visgi, sako D.Kuniskis, konstruktyvaus bendravimo reikėtų siekti, nes tik taip galima sulaukti pozityvių rezultatų.
„Žmonių santykiuose nuomonių nesutapimas yra normalus dalykas. Konfliktas, kada jis būna produktyvus, gali teikti naujo sprendimo galimybę. Kai konfliktas tampa neproduktyvus, kai mes atitrūkstame nuo konflikto esmės, objekto ir kada pradeda vyrauti emocijos, kai pradedame kreipti dėmesį ne į konflikto dalyką, bet į oponento asmenybę, galvojame, kaip jį nugalėti, tai veda į aklavietę ir destruktyvumą. Sprendžiant konfliktą reikia spėti užbėgti už akių ir neleisti konfliktui įsiliepsnoti asmenybiniame, emociniame lygmenyje“, – teigė psichologas.
Mediatorius Šarūnas Mačiulis teigia, kad transformuoti prieštaraujančias puses šiame kontekste galėtų pavykti surandant naujus bendrumus, konfliktą pakylėjančius į aukštesnį lygį.
„Nuostatos formuoja vertybes, kas kinta labai sunkiai. Vertybės psichologijoje yra tvariausias darinys, suteikiantis prasmę ir kryptį, tad jeigu kas kėsinasi į vertybes, griūva visas gyvenimas. (…) Jeigu kalbama, kad tai yra tapatumo ar vertybių konfliktas, galbūt galėtų būti kokia nors jungianti bendra jungtis – humanizmas, laisvė, bendradarbiavimas, kas būtų aukščiau, kas taptų jungiančiu mechanizmu ir vestų į priekį“, – 15min studijoje sakė jis.
Sėkmingų pavyzdžių galima semtis iš istorijos
Pasak A.Nikžentaičio, tiek pasaulio, tiek Lietuvos istorijoje galima rasti pavyzdžių, bylojančių apie dviejų konfliktuojančių pusių bendrus vardiklius, vedusius susitaikymo link.
Istoriko teigimu, vienas jų galėtų būti Lenkijos ir Ukrainos valstybių dialogas. Šioms tapus nepriklausomoms, buvo pamiršti skauduliai, pavyzdžiui, dėl Volynės žudynių, ir pradėta ieškoti kompromisų, nes buvo suvokta, kad bendradarbiaujant galima sukurti daugiau naudos vieni kitiems.
Man, aišku, norėtųsi mažiau nesutarimų, bet kai kuriuos dalykus priimkime kaip neišvengiamus“, – sako A.Nikžentaitis.
Kartu jis priminė 2004 metais vykusį Armijos Krajovos ir Povilo Plechavičiaus vietinės rinktinės veteranų susitikimą, kuriame buvo pasirašyta susitaikymo deklaracija.
„Tuomet veteranai sakė, kad mes dabar esame Europos Sąjungoje, turime bendrus tikslus. (…) Ir dėl jų įgyvendinimo turime vienas kito atsiprašyti ir dirbti kartu. Tai padeda išspręsti konfliktus daug plačiau.
Eilinį kartą vyksta lietuvių ir lenkų suartėjimas tiek politiniu, tiek visuomeniniu lygmeniu. Kas mus suvienija? Suvienija Ukraina, Rusijos agresija ir suprantame – lenkai ir lietuviai, – kad mums reikia vienytis, yra didesnės grėsmės nei tarpvalstybiniai nesutarimai dėl tam tikrų ne visai reikšmingų dalykų“, – teigė Istorijos instituto direktorius.
Iš konflikto turi vesti lyderiai, bet greito rezultato nesitikima
Jo teigimu, diskusijos socialiai jautriais klausimais, jeigu jos nukreiptos į problematikos turinį, veda į didesnį vienas kito supratimą ir vertybių įsisąmoninimą. Anot istoriko, prie jų organizavimo turi prisidėti visuomenės ir politiniai lyderiai, formuojantys gaires.
„Prisiminkime 1995-uosius, kai Knesete Algirdas Brazauskas atsiprašo žydų už kai kurių lietuvių padarytus nusikaltimus. Grįžęs į Lietuvą, jeigu nebūtų turėjęs apsaugos, būtų turbūt sudraskytas“, – sakė istorikas, kartu teigiamai vertindamas prezidento Gitano Nausėdos pareiškimą atminimo ženklų panaikinimo klausimu.
Mediatorius Š.Mačiulis taip pat teigia, kad konstruktyvaus dialogo link turėtų vesti visuomenėje vertinamos asmenybės. Tiesa, jis pripažįsta, kad apčiuopiamam rezultatui kartais prireikia ir dešimtmečių.
„Nebūtinai turi būti vienas lyderis. Gali būti ir diskusija, svarbu, kad ji turėtų tęstinumą. Jeigu tai yra vertybinis konfliktas, taip staiga jo pakeisti neįmanoma. Turi ateiti tam tikra dinamika. (…) Konflikto logika yra sunaikinti savo priešą. Arba konfliktas transformuojasi į bendradarbiavimą, arba vėl kažkur išlenda, jei būna tik prisitaikyta, užslopinta, neišsakyti sopuliai“, – sako jis.
„Kartais neužtenka (kelių) kartų, kartais reikia kartų̃ tam tikrai konflikto stadijai praeiti“, – teigia mediatorius, patikindamas, kad atsiprašymo kultūra galėtų turėti teigiamą poslinkį, tačiau vargu ar šiuo metu abi pusės yra tam pasiruošusios.
Istoriko A.Nikžentaičio manymu, visgi šiandienos pozicija neturėtų būti ieškoti kompromisų. Jo teigimu, prie panašaus pobūdžio temų bus grįžtama dar ne vieną kartą. Kaip teigė studijos svečias, pagrindinis dalykas yra diskutuoti, nes tai yra abi puses transformuojantis faktorius.
„Kiek mes analizavom tuos praeities segmentus tapatybei, diskusija yra vienas yra pagrindinių dalykų, kuris keičia tapatybę. Šiuo atveju bet kas, kas sustoja, jeigu mes kalbame apie tapatybės transformacijas, yra pasmerkta mirti. Tos visos diskusijos rodo, kad Lietuvoje vyksta giluminiai pokyčiai su mūsų suvokimu, kas mes esam kaip lietuviai. Man aišku norėtųsi mažiau nesutarimų, bet kai kuriuos dalykus priimkime kaip neišvengiamus“, – sako istorikas.
