Pasakė, kad šunį privalo sugrąžinti
Istorija prasidėjo tada, kai Rūta iš Kauno rajone esančios gyvūnų prieglaudos „Penkta koja“ laikinai globai pasiėmė šunelį – dvejų metukų mišrūnę Fioną. Pasak kaunietės, tokia yra tvarka, kai iš karto gyvūnas paimamas laikinai globai, o tada, jei viskas gerai, jau nuolatinei.
Į „Penktą koją“ kaunietė paskambino po kelių dienų ir pasakė, kad norės šunį paimti nuolatinei globai. Pasirašyti globos sutarties ji nuvyko praėjusią savaitę. Tačiau tąsyk tik paliko prieglaudos pavadėlį, kurį turėjo, o pasirašyti sutarties nepavyko – nebuvo už tai atsakingo žmogaus.
„Vėliau man paskambino prieglaudos vadovė, kuri, kaip pasirodė, jau iš karto buvo nusiteikusi priešiškai. Ji sakė jaučianti, kad kažkas pas mus negerai, ne taip. Aš jai paaiškinau, kad šuniukas labai mylimas, jis gerai jaučiasi ir viskas su juo tvarkoje, kad mes visi juo rūpinamės. Kol mes su vyru darbuose ir darbo dienomis – jis būna mano tėčio namuose, tėtis jį vedžioja. Savaitgaliais mes jį pasiimame, vežamės į mišką, į sodą. Jis visur kartu su mumis, šunelis jau prie mūsų įpratęs“, – pasakojo kaunietė.
Tada prieglaudos vadovė pasiteiravo, kiek metų yra Rūtos tėčiui, o išgirdusi, kad 80 – šunį liepė grąžinti.
„Aš siūliau įvairius kompromisus, variantus, klausiau, kokiomis sąlygomis galėtume jį auginti. Sutartį gali pasirašyti mano tėtis, galiu aš – esmė, kad šuo yra prižiūrimas, vedžiojamas, mylimas. Bet nesulaukiau jokių kompromisų. Jei negrąžinsime – tai (atvažiuos) su policija. Arba kad lauktume antstolių“, – stebėjosi Rūta.
Remia prieglaudas, važiuoja su vaikais
Pašnekovė pasakojo, kad ji ir jos šeima yra ne vienos Lietuvos gyvūnų prieglaudos rėmėjai. Kaip sako ji, prieglaudoms yra skyrę apie tūkstantį eurų. Gyvūnus mylinti ir mokykloje dirbanti Rūta į „Penktą koją“ važiuoja ir viena, ir su savo mokiniais, išveda pavedžioti joje gyvenančius šunis.
„Kadangi esu gyvūnų mylėtoja, pažįstu kelių Lietuvos gyvūnų prieglaudų vadoves, pasakojau joms apie šią situaciją. Jos gūžčioja pečiais: „Penkta koja“ teisi, nes yra laikinos globos sutartis ir gyvūną turime grąžinti. Bet tuo pačiu ir stebisi, kodėl šioje situacijoje neieškoma jokio kompromiso“, – kalbėjo Rūta.
Moteris sako, kad dėl tokios situacijos patyrė stresą, taip pat akcentuoja, kad prieglaudoje yra daug gyvūnų: „Tikrai negrąžinsiu mylimo šunelio vėl atgal į narvą. Jis ten praleidęs jau penkis mėnesius. Ten sąlygos, kai tiek gyvūnų, jiems nėra geros.“
Anot Rūtos, ji norėjo padaryti gerą darbą – šeimininkų neturinčiam šuneliui suteikti namus: „Kadangi pati važinėju į tą prieglaudą pavedžioti šunų, jie mane tikrai žino. Jie patys viešai prašo pagalbos, kad pilni narvai ir netelpa gyvūnai.
Pagalvojau, kad reikia padaryti gerą darbą ir paimti šunelį. Nesirinkau jokio gyvūno – pamaniau, kad kokį man duos, tokį ir paimsiu. Būtų pasiūlę vyresnį šunį – irgi būčiau paėmusi.
Tada, kai gyvūną ėmiau, niekas manęs neklausė, nei kur jis gyvens, nei su kuo. Nieko. Padavė lapą, kurį reikėjo užpildyti. O dabar iškilo tokia milžiniška problema, kad mano tėtis vedžioja šuniuką, kad jis tapo didžiausia kliūtimi. Beje, pas tėtį, važiuodama iš darbo, užsuku bemaž kiekvieną dieną, vakarais ir pati išvedu Fioną pasivaikščioti.
Tėtis, kuris nuolat būna namuose, turi daug laiko ilgiems pasivaikščiojimams su Fiona. O prieglauda man grasina teismais, kad šuo jų nuosavybė. Jie jokiomis sąlygomis nesutinka jo perrašyti nuolatinei globai, į nieką neatsižvelgia.“
Rūta sako kvietusi prieglaudos vadovę atvažiuoti į jų namus, pažiūrėti, kokiomis sąlygomis gyvena šuo, kaip jis jaučiasi: „Jis laimingas šuo. Tačiau vadovė atvažiuoti nesutiko.“
„Penkta koja“ turi sutartį su Suomijos organizacija ir pagal ją dalį gyvūnų išveža globėjams į Suomiją. Rūta svarstė, kad gal kaip tik šį šunį globėjai ir pasirinko: „Neturiu kito paaiškinimo, kodėl taip prireikė būtent šio šuns, kai prieglaudoje jų yra daugiau nei trys šimtai.“
Viskas vyksta pagal prieglaudos taisykles
Prieglaudos „Penkta koja“ vadovė Agnė Volockytė sako, kad kiekviena prieglauda turi savo taisykles, kuriomis vadovaujantis ir dirba.
„Žmonės tai interpretuoja taip, kaip jie supranta. Viena iš mūsų vidaus taisyklių – vyresnio amžiaus žmonėms jaunų gyvūnų nedovanojame dėl akivaizdžių priežasčių, kaip gyvūnai pas mus į prieglaudą patenka“, – kalbėjo A.Volockytė. Pasak jos, gyvūnas turi atitikti šeimininko poreikius, neturi tapti jam kliūtimi.
Vyresnio amžiaus žmonėms yra siūlomi vyresni šunys, mažiau aktyvūs ir kurie labiau tinka pagal globėjų amžių.
„Didelė ir skausminga problema, nes jų (beglobių gyvūnų) yra tikrai per daug. Bet mes nesame ta prieglauda, kur atėjęs žmogus gali parodyti, kokio šuns jis nori, o mes imame ir atiduodame. Mums rūpi, kur keliauja mūsų gyvūnai, kas vyksta toliau. Mes pasiliekame sau pilną teisę rinktis.
Paaiškinome, kad pagal prieglaudos taisykles negalima gyvūno atiduoti kitam žmogui.
Konkrečiu atveju moteris neturėjo minčių, kad jai reikia gyvūno, ji perskaitė, kad mes nebetelpame ir, darydama gerą darbą, paėmė gyvūną mėnesiui. Po poros savaičių pasiskambinus sužinojome, kad ji šuniuką perdavė savo tėčiui.
Paklausus, kiek tėčiui metų, paaiškėjo, kad jam 80 metų. O kalytei dveji metai. Paaiškinome, kad pagal prieglaudos taisykles negalima gyvūno atiduoti kitam žmogui – tėčiui, draugams, kaimynams. Gyvūnas negali tapti dovana. Žmogus, pasirašydamas taisykles, įsipareigoja be mūsų žinios neperduoti tretiesiems asmenims.
„Penkta koja“ nėra ta vieta, iš kurios reikia gyvūnus gelbėti. Jie jau čia yra, jie jau išgelbėti – iš netinkamų sąlygų, iš komunalinių ūkių, kuriuose vis dar yra migdomi. Mūsų tikslas nėra tas, kad paimtume iš blogų sąlygų ir perkeltume į kiek geresnes. Arba atiduotume gyvūnus ten, kur jie yra nelaukiami“, – sakė A.Volockytė.
Ji akcentavo, kad dėl minėto šuns situacija yra tokia, kaip ir teigė šeimininkai – jis paimtas laikinai globai, mėnesiui ir prieglauda turi teisę gyvūną susigrąžinti atgal.
Laikinai gyvūnus į savo namus siūloma priimti dėl to, kad pats žmogus įsitikintų tuo, jog gyvūnas jam reikalingas, ar bus mylimas, kad jie sugyvens. Kita priežastis – skandinaviškas modelis, pagal kurį dirba prieglauda, kai prieš kelionę į nuolatinius namus Skandinavijoje gyvūnas mėnesį praleidžia pas laikiną globėją.
Po pokalbio telefonu, pasak A.Volockytės, kaunietė Rūta pažadėjo pasikalbėti su savo vyru: „Bet jokių grasinimų iš prieglaudos pusės nebuvo. Apie policiją ir panašių. Tik kai ji pasakė, kad šunį iš manęs pasiimsite tik su policija, aš atsakiau, kad teisinėje valstybėje yra policija, antstoliai ir kad aš nežinau, kaip veikia sistema. Gal ne visai tiksliai taip, tačiau panašiai.
Bet ji negali gyvūno, kuris teisėtai priklauso mums, paimti įkaitu ir daryti su juo ką nori. Taip nėra.“
„Mes jaučiamės apgauti“
Prieglaudos vadovė taip pat teigė, kad pati sulaukusi pikto ir nemalonaus kaunietės vyro skambučio: „Tokia įdomesnė situacija. Beje, tada sužinojau, kad jos tėtis yra ne 80 metų, o vyresnis.
Mūsų prieglaudos taisyklės yra tokios, kokios yra ir mes prašome jas gerbti.
Šiuo atveju mes jaučiamės apgauti, nes žmogus pasiima šunį sau ir elgiasi su tuo gyvūnu taip, kaip jam atrodo. Jis gali jį kažkam atiduoti, be mūsų sutikimo. Tai nėra sąžininga nei mūsų, nei gyvūno atžvilgiu.
Niekada nenešame visuomenei žinutės – atvažiuokite ir imkite gyvūnus, nes organizuojama akcija „Pradžiugink kaimyną“ ar panašiai. Skatiname būti žmones atsakingus. Ir šiai šeimai sakėme: tegul atvažiuoja tėtis ir mes jam išrinksime šunį pagal jo poreikius.“
Daugiau skaudžių istorijų
Kalbėdama ne tik apie šį konkretų atvejį, bet ir bendrai apie gyvūnų globėjus, A.Volockytė sakė, kad jų nuostata yra visada vienoda – vyresnio amžiaus žmonėms siūlomi vyresni, mažiau judrūs šunys.
A.Volockytė papasakojo neseniai nutikusią istoriją, kai į prieglaudą kreipėsi senjorų pora. Jiems abiem – apie 80 metų, tačiau jie norėjo jauno, didelio ir aktyvaus šuns, kuris saugotų tvartą: „Ne, tokio šuns tikrai globai neduosime. Tie žmonės išėjo nusivylę, nes mes pasiūlėme jiems ramų, maždaug 12 metų gyvūną.“
Tačiau kalbama ne tik apie vyresnius žmones. Kiekvienam, kuris kreipiasi dėl šuns globos, prieglaudos darbuotojai parenka gyvūną pagal jo poreikius.
„Pavyzdžiui, yra šunų, kurie apkandžioję savo šeimininkus. Klausiam, ar jūs norite tokio šuns? Ne, nors ir gražus atrodo. Yra daug dalykų, į ką atsižvelgiama renkant gyvūną. To reikia tam, kad vėliau augintinis netaptų našta, netaptų tuo, kuris namuose loja ar tuos namus niokoja.
Dar vienas iš pavyzdžių. Ar tikrai reikia aktyvaus šunio, jei būsimas globėjas savaitgalius mėgsta leisti ramiai?
Kai imame kalbėti, aiškinti tokius dalykus – tada žmonės, atvykę pasiimti gyvūno, viską supranta. Gyvūnas yra atsakomybė, jis ne žaislas, ne užgaida.
Pašnekovė pabrėžė, kad prieglaudos taisyklės, požiūris į gyvūnus ir globėjus neatsirado šiaip sau, o iš skaudžių patirčių.
Juo labiau, kad minėtu moters atveju tėčiui net nereikėjo šuniuko, ji neieškojo šuniuko tėčiui. Paėmė iš mūsų gyvūną, nes buvo girdėjusi, kad prieglaudoje daug gyvūnų ir tada perdavė tėčiui, nes ji pati turi katiną. Sakė, kad ji pasiryžusi atsisakyti savo katino, perduoti jį uošviams ir tada galės auginti šį šunį. Mūsų akimis, tai yra labai neatsakinga – vieną gyvūną pakeisti kitu“, – kalbėjo A.Volockytė.
Pašnekovė pabrėžė, kad prieglaudos taisyklės, požiūris į gyvūnus ir globėjus neatsirado šiaip sau, o iš skaudžių patirčių: „Turime daugiau sprangių istorijų, apgavysčių ir netinkamai parinktų šeimininkų, nei gražių istorijų, kurios mus džiugina.
Kada mes vežame šunis į Skandinaviją, Suomiją – suomių prieglaudoje yra dešimt šunų, pas mus šimtai. Tai turbūt daug pasako apie visuomenę, požiūrį į gyvūną. Esame puikus visuomenės atspindys, kai žmonės elgiasi neatsakingai, neapgalvotai ir kaip gyvūnai tampa dovana, tampa kliuviniu.“
