Siekdamos įgyvendinti pavestas viešųjų paslaugų teikimo funkcijas savivaldybės yra įsteigusios kontroliuojamas (komunalines) įmones ir savo kapitalo pagrindu sukūrusios jų infrastruktūrą. Savivaldybės dalyvauja ir kontroliuojant bei valdant šių įmonių veiklą. Pastarųjų įstatinis kapitalas viršija 40 mln. eurų, o jose dirba apie 4 tūkst. darbuotojų.
Komunalinėms įmonėms yra pavesta daug funkcijų: atliekų surinkimas, tvarkymas; kelių, gatvių ir teritorijų priežiūra, teritorijų valymas; želdinių sodinimas ir priežiūra; miesto gatvių apšvietimo tinklų priežiūra; lietaus kanalizacijos, paviršinių nuotekų tinklų priežiūra; daugiabučių namų atnaujinimas (modernizavimas); benamių gyvūnų gaudymas, laikymas; kitos pavestosios veiklos.
Vykdydamos savarankiškąsias funkcijas jos siekia ne ekonominės ar komercinės naudos, o užtikrinti bendruomenės socialinių, sveikatos ir aplinkos apsaugos interesų įgyvendinimą.
Svarbu įvertinti, kad savivaldybės atsako už įstatymais joms priskirtų viešųjų paslaugų teikimą ir jų kokybę. Vykdydamos savarankiškąsias funkcijas jos siekia ne ekonominės ar komercinės naudos, o užtikrinti bendruomenės socialinių, sveikatos ir aplinkos apsaugos interesų įgyvendinimą.
Siekdamos įgyvendinti išsikeltus tikslus savivaldybės turi suderinti du sunkiai tarpusavyje derinamus uždavinius – užtikrinti viešųjų paslaugų teikimo efektyvumą ir vietos gyventojų visuotinio poreikio patenkinimą. Minėtų uždavinių įgyvendinimui vidaus sandorių pagrindu pasitelkiamos kontroliuojamos įmonės.
Pagrindinis tokias įmones charakterizuojantis bruožas – nepertraukiamas viešųjų paslaugų teikimas, kuris užtikrinamas netgi ten, kur jų teikimas nėra ekonomiškai naudingas ar netgi nuostolingas. Savivaldybių savarankiškosioms funkcijoms, įgyvendinamoms per kontroliuojamas įmones, priskirtas viešųjų paslaugų teikimas negali būti vertinamas išskirtinai tik per ūkinės veiklos efektyvumo kriterijų. Šiuo aspektu pasireiškia pelno siekiančių privačių juridinių asmenų ir viešąsias paslaugas teikiančių savivaldybių kontroliuojamų įmonių teikiamų paslaugų heterogeniškumas, nulemtas pagrindinių ūkinės veiklos subjekto tikslų.
Neabejotina, kad privačios įmonės veiklos tikslas – pelno siekimas, orientuoja subjektą vykdyti veiklą ekonomiškai naudingiausiu būdu, kas dažnu atveju yra nesuderinama su visapusiu viešojo intereso patenkinimu ir teikiamų paslaugų kokybe.
Pagrindinis ir vienintelis privačių juridinių asmenų veiklos tikslas – pelno siekimas, savo ruožtu savivaldybių įmonių – savivaldybių viešųjų interesų tenkinimas. Skaidri pajamų ir išlaidų apskaita, reglamentuotas paslaugų įkainių nustatymas, perkančiosios organizacijos statusas, griežta veiklos kontrolė ir stebėsena bei koncentruota veiklos teritorija komplikuoja savivaldybių įmonių galimybę konkuruoti su įmonėmis, kurios veikia per dukterines ar susijusias įmones, galinčias kompensuoti nuostolingą sutarčių vykdymą kitose veiklos srityse ar pagal kitas sutartis gaunamomis pajamomis.
LR Konkurencijos taryba, vertindama vidaus sandorius, akcentuoja, kad savivaldybių kontroliuojamų viešųjų paslaugų teikimas neužtikrina konkurencingų paslaugų įkainių, kuriuos moka paslaugų vartotojai. Verta atkreipti dėmesį, kad savaiminė ir pakankama įkainių ir tarifų dydžio kontrolė yra užtikrinama per demokratiniu būdu išrinktas savivaldybių tarybas, kurios tvirtina paslaugų įkainius ar tarifus, ir kurios iš esmės veikia kaip konkrečios savivaldybės gyventojų atstovai, aktyviai kovojantys už mažus teikiamų paslaugų įkainius.
Panaikinusi vidaus sandorius Lietuva taptų pirmoji tokia valstybė Europoje, tačiau ši lyderystė būtų toli gražu ne teigiamame kontekste.
„Kauno švaros“ generalinio direktoriaus Daliaus Tumyno nuomone, panaikinusi vidaus sandorius Lietuva taptų pirmoji tokia valstybė Europoje, tačiau ši lyderystė būtų toli gražu ne teigiamame kontekste: „Būtume pirmoji ir vienintelė valstybė Europoje priėmusi tokį sprendimą. Sakykime, tokio miesto kaip Miunchenas komunalinei įmonei šiuo metu yra jau net 126 metai. Mano nuomone, tokių valstybių pavyzdžiai rodo, kad tai yra reikalinga ir veiksminga. Klausimas yra tik vienas – kaip tai yra deriname. Valstybėje turi egzistuoti visos formos ir visi būdai, visos įmonės turi teisę gyvuoti. Tereikia reikia rasti tinkamą būdą, kaip jos visos kartu gali funkcionuoti.“
Aukščiau visko turi būti keliamas tikslas užtikrinti paslaugų kokybę ir paslaugų vartotojų lūkesčius, o ne liberalizuoti rinkos dalyvių dalyvavimą savivaldybių ūkinėje veikloje ir užtikrinti jų privačių interesų, pagrįstų pelno siekimu, įgyvendinimą.
Savivaldybėms priskirtas viešųjų paslaugų teikimas paprastai vyksta savo esme monopolinėje ir dažnai labai mažoje rinkoje, kurioje iš principo labai sunku arba praktiškai neįmanoma užtikrinti skaidrios konkurencijos. Todėl suvaržius savivaldybių laisves pasirinkti savarankiškų funkcijų viešųjų paslaugų teikimo įgyvendinimo būdus ir formas, ilgainiui gali susidaryti situacija, kai privačių tiekėjų karteliniais ar kitokiais susitarimais bus ribojama konkurencija ir taip neproporcingai didinama viešųjų paslaugų kaina vartotojams, nes savivaldybių kontroliuojamų subjektų, teikiančių tokias paslaugas, nebebus išlikę.
Tokios tendencijos akivaizdžiai matyti šilumos tiekimo sektoriuje, kai savivaldybėje šilumos teikimui yra parenkamas privatus tiekėjas. Tokios situacijos dažniausiai galima išvengti, kai savivaldybėms suteikiama laisvė pasirinkti savarankiškųjų funkcijų viešųjų paslaugų teikimo įgyvendinimo būdus ir formas. Juo labiau kad atsižvelgiant į ilgametę praktiką matyti, jog veikiančios savivaldybių įmonės turi išplėtotą reikiamą infrastruktūrą, gamybinę bazę ir pajėgumus, žmogiškuosius išteklius, patirtį bei kompetenciją.
Svarbu paminėti, kad, pavyzdžiui, atliekų tvarkymas, remiantis įstatymais, gali būti finansuojamas ne tik iš rinkliavų, bet ir iš kitų šaltinių, tarp kurių – Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos, Aplinkos apsaugos rėmimo programos, Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo (LAAIF) programos lėšos ir kt. Šie finansavimo šaltiniai yra svarbūs, siekiant plėtoti savivaldybių įmonių infrastruktūrą ir užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę, tačiau jie yra susiję su ilgalaikiais savivaldybių įmonių įsipareigojimais.
Savivaldybių įmonės rinkoje atlieka tarsi tokią kainų reguliavimo, stabilizavimo funkciją, jos tarsi neleidžia „išsišokti“ aukščiau.
Neužtikrinant savivaldybių veiklos vykdymo tęstinumo, įmonės bus įstumtos į situaciją, kai privalės grąžinti gautas subsidijas iš infrastruktūros plėtrą finansavusių subjektų ir padengti investicinių projektų įgyvendinimo išlaidas savo lėšomis, mokėti įmokas pagal finansinės nuomos sutartis už įsigytą turtą, kurį eksploatuoti nebebus reikalinga.
„Sakykime, Vilnius už atliekas ir už šilumą dabar moka brangiau. Viskas yra privačiose rankose, paslaugų teikimas laimėtas konkursais, viskas gerai. Tačiau, jei neliks vidaus sandorių, neliks privačioms įmonėms alternatyvų. Privalu pabrėžti ir tai, kad veikdamos savivaldybių įmonės rinkoje atlieka tarsi tokią kainų reguliavimo, stabilizavimo funkciją, jos tarsi neleidžia „išsišokti“ aukščiau“, – savo poziciją dėstė D.Tumynas,
Pabrėžtina, kad vidaus sandoriai sudaromi su kita perkančiosios organizacijos statusą turinčia įmone. Todėl diskutuotina, kaip perkančiosios organizacijos statusą turinti įmonė gali konkurencingomis ir sąžiningomis sąlygomis dalyvauti kartu su kitomis įmonėmis, kurios šio statuso neturi. Viešųjų pirkimų įstatyme ir yra daroma Vidaus sandorio išimtis, suteikianti tokį statusą turinčioms įmonėms dirbti rinkoje ir atstovauti visuomeniniam interesui.