"Konstitucinės teisės doktrina yra gyvas organizmas. Sakoma, kad ji auga kaip koralas. Rytoj tos teisės bus daugiau negu šiandien. Svarbiausia, statant šitą didžiulį pastatą – konstitucinę jurisprudenciją, – negriauti pamatų. Kol nebuvau KT, ir pats skeptiškai viešai vertinau kai kuriuos Teismo argumentus. Bet atėjęs į KT turėjau pripažinti, jog tai yra konstitucinė teisė. Jei sugriausi šitą pamatą ir pasiūlysi ką nors kita, nepamiršk, kad kiti irgi sugriaus tai, ką tu pastatei. Tada valstybėje nebūtų stabilumo – jei mes neturime stabilios Konstitucijos, neturime jokio pagrindo po kojomis", – viename savo interviu 2008 metais sakė dabar jau buvęs KT pirmininkas Egidijus Kūris.
LŽ bandė pasidomėti, ant kokių teisinių pamatų buvo sumūrytas Lietuvos konstitucionalistų – neklystančiųjų statusą turinčių teisėjų – korpusas.
"TSKP spindulių šviesoje"
Lietuvos mokslo taryba (LMT) yra nostrifikavusi Vilniaus universiteto profesoriaus E.Kūrio disertaciją. "TSKP mano, kad dabartiniame etape strateginė politinės sistemos vystymosi linija susideda iš tarybinės demokratijos tobulinimo, vis didesnės tarybinės savivaldos įgyvendinimo, aktyvaus ir realaus darbo liaudies, darbo kolektyvų dalyvavimo visuomeninių klausimų sprendime", – remdamasis Komunistų partijos XXVII suvažiavimo nutarimais dėsto būsimas teisės mokslų daktaras E.Kūris disertacijoje "Teisėdaros proceso demokratizavimas kaip tarybinės liaudies socialistinės savivaldos tobulinimo veiksnys", kurią vėlyvais 1988 metais, kai buvo įsivažiavusi Michailo Gorbačiovo "perestroika" ir atleisti visi komunistinės dogmatikos varžtai, apsigynė Maskvos M.Lomonosovo valstybiniame universitete. E.Kūris, atsispyręs nuo Karlo Marxo, Fryderyko Engelso ir Vladimiro Lenino fundamentaliųjų kūrinių, įrodo, kad tikroji savivalda įmanoma ne tik prie nugalėjusio komunizmo ir socializmo, sunykus valstybei ir perėjus prie komunistinės visuomeninės savivaldos, bet ir tuo etapu, kai tarybinė liaudis dar tik buvo pakeliui į šviesią komunistinę rytdieną.
Disertacijos autorius savo tyrimus grindė ne vien marksizmo–leninizmo klasikais. Jis vadovavosi ir tais tyrimų rezultatais, kuriuos kiek anksčiau buvo pateikęs per respublikinę mokslinę konferenciją "Aktualūs valstybės statybos ir teisės klausimai TSKP XXVII suvažiavimo šviesoje". Pats E.Kūris LŽ tvirtino, kad maskviškį universitetą rinkosi dėl vienos paprastos priežasties – Lietuvoje nebuvo galimybių gintis teisės srities disertacijų. Į jokius kitus klausimus ilgametis KT vadovas neatsakė, motyvuodamas dienraščio subjektyvumu.
Teorija praktikoje nepravertė
"Tinkamos tvarkos įvedimas ten, kur jos trūksta – gamyboje, valstybiniame ir visuomeniniame gyvenime, – yra didelis rezervas mūsų visuomenės vystymuisi. Padėjus tašką tokiems reiškiniams kaip neatsakingumas darbe, socialistinės nuosavybės švaistymas, formaliai–biurokratinis požiūris į darbą ir žmones, mes užtikrinsime daug spartesnį valstybės ėjimą į priekį", – disertacijoje "Baudžiamoji teisinė kova su aplaidumu" ("s chalatnostju", sunkiai verčiamas sovietinis terminas, – red.) aiškina kitas 1982 metų M.Lomonosovo universiteto doktorantas Jonas Prapiestis, KT dirbęs 1996–2005 metais (dabar – Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas). Šis teisės mokslų daktaras savo teorines išvadas grindžia ne marksizmo klasikų, o gyvos tuometės legendos – TSKP generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo, kuris buvo ir produktyvus rašytojas, raštais bei sovietinio oficiozo "Pravda" vedamaisiais.
J.Prapiestis, remdamasis oficialia kažkodėl pasitaikančių socialistinės nuosavybės grobstymų statistika (pavyzdžiui, kasmet nežinia kur "nubyrėdavo" 10 mln. tonų anglių, 12 mln. tonų cemento ir kt.), daro išvadą, kad vadovaujančių kadrų atsainumas ir aplaidumas yra dažniausiai pasitaikanti neūkiškumo forma. Dėl to trikdomas nacionalinio turto kaupimas, tėvynės galių stiprinimas ir, be abejo, tarybinės liaudies gerovės augimas, atimamas pasitikėjimas ir motyvacija sąžiningu darbu.
Disertacijos autorius pagrįstai piktinasi, kad dažni atsakingų asmenų, kurie yra kalti dėl to, jog neatlieka pareigų, nebaudžiamumo atvejai. O ir tie aukštas pareigas einantys pareigūnai, kurie būna nubausti, dažniausiai atsiperka "nepagrįstai švelniomis atsakomybės formomis".
Tačiau maskviškė teorinė patirtis rašant šį mokslinį darbą J.Prapiesčiui nepravertė atkurtos Lietuvos valstybės laikais, kai jis dirbo teisingumo ministru, o koncernas EBSW parceliavo Lietuvos įmones ir žmonių sukauptus bei investuotus pinigus. 1992–1996 metais tuometė LDDP Vyriausybė, kurioje vienas iš ministrų buvo J.Prapiestis (vadovavo Teisingumo ministerijai), perdavė į EBSW rankas Valstybinį komercinį banką ir teikė koncernui dosnias paskolas su valstybės garantija. Būtent dėl šios Vyriausybės globotos verslo grupuotės veiksmų piliečiai ir valstybė prarado daugiau kaip 2 mlrd. litų – tuo metu tai sudarė pusę metinio Lietuvos biudžeto.
Pats J.Prapiestis su tokiu vertinimu kategoriškai nesutinka. Temą jis esą pasirinkęs, nes prasidėjusi M.Gorbačiovo pertvarka leido drąsiau kalbėti prieš tuometę valdžią. Tiesa, bent jau oficialiai vadinamoji pertvarka Sovietų Sąjungoje pradėta vykdyti 1985 metais, kai M.Gorbačiovas tapo Komunistų partijos generaliniu sekretoriumi, o J.Prapiestis disertaciją apsigynė dar 1982–aisiais. Sąsajos su EBSW, J.Prapiesčio teigimu, yra visiškai netinkamos. Viena vertus, įspėjęs apie nevaržomą kapitalizmo šėlsmą Lietuvoje, jis būtų buvęs laikomas senų pažiūrų. Antra vertus, jo vadovaujama Teisingumo ministerija buvo įspėjusi apie netinkamus bankų privatizavimo būdus, tačiau niekas į tai nekreipęs dėmesio.
Kova su spekuliantais
Dabartinis KT teisėjas Armanas Abramavičius, į KT atėjęs iš prezidento Valdo Adamkaus patarėjų teisės klausimais, tik 1991 metais, taigi jau nepriklausomos Lietuvos laikais, taip pat baigė aspirantūrą Maskvos M.Lomonosovo universitete ir apgynė daktaro disertaciją "Baudžiamoji atsakomybė už vertimąsi uždraustomis individualios darbinės veiklos rūšimis". Šių laikų skaitytojui tokia disertacijos tema gali būti visiškai nesuvokiama, bet tos "uždraustos individualios darbinės veiklos rūšys" yra ne kas kita, o vadinamoji spekuliacija. Už pigiau pirktą ir brangiau parduotą daiktą – už tai, kas šiandien vadinama verslu, – sovietinė valdžia negailestingai bausdavo.
"Šio darbo naujovė ir vertė yra ta, kad disertantas į uždraustas veiklos rūšis žvelgė iš besikeičiančių ekonominių santykių pozicijos. Be to, pirmą kartą baudžiamosios teisės moksle nagrinėjami faktoriai, leidžiantys pagrįsti kai kurių veiklos rūšių draudimą", – rašoma disertacijos recenzijoje.
Naujasis daktaras atskleidė sąvokos "stambiu mastu" (tikriausiai grobstymo) subtilumus ir teikė teorinius siūlymus, kurie leistų dekriminalizuoti kai kurią individualią komercinę veiklą. Juk jau ėjo ne "perestroikos" ir net ne Sąjūdžio laikai, o buvo išaušusi Lietuvos nepriklausomybė...
Dabartinis KT pirmininkas Kęstutis Lapinskas dar 1966 metais toje pačioje mokslo įstaigoje apsigynė disertaciją "Gamybiniai susivienijimai pramonės valdymo sistemoje". O KT teisėjo Zenono Namavičiaus tame pačiame M.Lomonosovo universitete apsiginta disertacija "Joachimo Lelevelio politinė teorija" (1973 m.) – tikras tyro oro gurkšnis gamybiškai–ideologiškų "lietuviškų" mokslo darbų fone.
Už ką laipsnis?
Tomos (Tamaros) Birmontienės, kuri irgi kaip mokslininkė į KT atėjo iš prezidento V.Adamkaus patarėjų teisės klausimais, disertacijos "Tarybinės milicijos sukūrimas Lietuvoje" istorija jau yra tapusi chrestomatinė. Disertacija apginta taip pat Sąjūdžio laikais, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, kai, atrodė, visas ideologinis šlamštas yra išjuoktas ir išmestas į istorijos šiukšlyną.
T.Birmontienė, ne kartą komentavusi profesorės vardo ir mokslinio laipsnio suteikimo peripetijas, tvirtino, kad jokių problemų dėl šių klausimų nemato. "Tai buvo reformų laikotarpis, tada profesoriaus vardas suteiktas ne tik man, bet ir dar dešimčiai žmonių, tačiau tuos dalykus turėtų išaiškinti universiteto atstovai. O mokslinį laipsnį gavau tikrai ne už tą disertaciją, su kuria atsisveikinau labai greitai po parašymo ir visiems laikams, bet už straipsnius apie sveikatos teisę. Jie nuo 1996 metų buvo skelbiami pasaulinio masto medicinos leidiniuose, pavyzdžiui, "European health law", – sakė T.Birmontienė.
Šie dabartinės KT teisėjos tvirtinimai stebina LMT atstovus. Jų teigimu, tik už teisės mokslų daktaro disertaciją "Tarybinės milicijos sukūrimas Lietuvoje", o ne už jokius kitus nuopelnus, T.Birmontienei suteiktas teisės mokslų daktarės vardas valstybiniame Maskvos M.Lomonosovo universitete. Ši disertacija 2000 metais buvo nostrifikuota LMT. Ir net du kartus, o tai išimtinis atvejis Lietuvos mokslo istorijoje. LMT specialistai su ironija prisimena, kad pirmąsyk ši disertacija, kurios autorė net nelabai nori prisiminti ir vadina ją "primesta istorinių aplinkybių", buvo pripažinta kaip humanitarinių (istorijos srities) mokslų darbas, o kiek vėliau dar kartą peržiūrėta ir nostrifikuota į teisės mokslų darbą.
LMT specialistus stebina ir ta aplinkybė, kad T.Birmontienė labai nenoriai kalba apie tą savo disertaciją ir beveik išsižada pačios sukurto "kūdikio". "Tai tikrai ne pats baisiausias ir Lietuvoje moksliniu pripažintas darbas. Atskirai ištrauktos šio darbo vietos gali atrodyti vos ne antivalstybiškos, bet matant ir skaitant visą tekstą ne viskas atrodo labai juodai. Tikrai yra daug baisesnių darbų", – tvirtino LMT atstovai.
Nuolatinis LŽ konsultantas prof. Vytautas Daujotis atsiliepia kategoriškiau. "Kai peržvelgi T.Birmontienės darbų ar straipsnių sąrašus, tampa akivaizdu, kad šie darbai netenkina elementarių minimalių kvalifikacinių reikalavimų. Ką reiškia "indėlis" į sveikatos teisės tyrimus? Toks "indėlis" gali būti ir dalyvavimas konferencijoje ar net pranešimas joje. Tikras indėlis į mokslą galėtų būti knyga ar bent rimtų straipsnių serija, bet aš to nematau, – kalbėjo V.Daujotis. – O T.Birmontienės darbų sąrašas konstitucinės teisės srityje irgi, tenka pripažinti, yra kuklus. Būti vadovėlio bendraautoriumi dar nereiškia, kad parašytas mokslinis darbas. Tai tik žinomų dalykų kompiliacija, skirta studentams."
Nostrifikacijos nebuvo
LMT darbuotojai tikina, kad M.Lomonosovo universiteto nereikėtų nuvertinti, nes tai buvo viena elitinių sovietinių mokslo įstaigų. Joje mokėsi arba gabiausieji, arba sovietinės nomenklatūros atžalos. 1992–1993 metais Lietuvoje vyko masinė disertacijų, diplomų, apsigintų už nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos ribų, nostrifikacija. Tąsyk pripažinta 10–12 tūkst. įvairius mokslo laipsnius suteikiančių buvusios Sovietų Sąjungos universitetų diplomų. Pagrindinis reikalavimas buvo, kad disertacijos atitiktų reikalavimus, keliamus daktaro laipsniui. Nenostrifikuoti tik tie darbai, kurie nepagrįsti mokslinio tyrimo metodais, taip pat tie, kurie buvo skirti komunistinei ideologijai ir praktikai pateisinti. Kiek tokių "disertacijų" atmesta, nefiksuota. Tačiau minėtas mokslinis T.Birmontienės darbas buvo "suvirškintas" kaip tinkamas ir "neteisinantis komunistinės ideologijos ir praktikos". "Paviršutiniškumas, deja, buvo neišvengiamas", – pripažino LMT senbuviai.
"Normalios sovietinių diplomų nostrifikacijos, kaip ir dekomunizacijos ar liustracijos proceso, nebuvo, – tvirtino vienas žinomas teisininkas, nenorėjęs skelbti savo pavardės, nes ir pats prisipažino turįs "nuodėmę" – nostrifikuotą M.Lomonosovo universiteto disertaciją. – Skirtumas tarp mūsų tik tas, kad vieni rašė teisės mokslų darbus, nesvarbu, kokia buvo santvarka, o kiti liaupsino TSKP, žinodami, jog niekas "nesudirbs" tokios disertacijos. Tai buvo tiesiog konformistai, kokių ir šiandien gausu."
"Nostrifikavimas – tuščias reikalas, nenorėta nieko įžeisti, todėl pripažintos visos disertacijos. Išskyrus tokius vienetinius atvejus kaip Lauro Bielinio, kuris ankstesnę disertaciją paslėpė, o parašė naują, – pasakojo buvęs LMT narys V.Daujotis. – Žmonės su anų laikų mąstymu ir aiškina mums dabar Konstituciją. O tas sovietinis supratimas juk niekur nedingo. Tik anksčiau buvo tarnaujama vienintelei komunistų partijai, o dabar, kai tokios vienintelės vadovaujančios partijos nėra, šie žmonės, kaip rodo praktika, nutarė tarnauti sau."
Klysti žmogiška
"Žinant tik disertacijų temą, o jų turinio, analizės ir įvertinimo – ne, nelengva kalbėti apie šių disertacijų vertę, nors vien jau temų pavadinimai nerodo ką nors bendra su konstitucine teise. Žinant, jog Sovietų Sąjungos teisininkai buvo rengiami vykdyti valdžios sprendimus, sunku tikėti, kad demokratiški teisės principai jiems buvo atitinkamai dėstomi. Vien žiūrint į disertacijų temas ir žinant sovietinių teisėjų paklusnumą, sunku patikėti, kad sovietų sistemos teisės universitetai parengė tokio išsilavinimo teisėjus, kurie būtų pasiruošę šiandienėms jų pareigoms, – sakė Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė, žinoma teisininkė Regina Narušienė. – Tačiau turime suprasti, kad formalus išsilavinimas yra tik viena dalis asmens ir teisėjo kompetentincijos. Labai svarbu ir teisėjo patyrimas, asmenybė, supratimas, atvirumas, nešališkumas, sveikas protas, sugebėjimas ir noras vis tobulintis."
Pasak R.Narušienės, ten, kur gyvuoja demokratija, KT teisėjas turi suprasti, kad jis tarnauja Konstitucijai, o ne valdžiai, politikams ir net savo teisės kolegoms, kurie gali nuspręsti jo ateitį. Teisėjas privalo suprasti – jis yra tik žmogus, turintis didelę atsakomybę, bet ne Dievas, ir, kaip mes visi, kai kada suklysta. Geras ir kompetentingas teisėjas sugeba prisipažinti, jog buvo padaryta klaida, ir ją ištaiso.
Kad būtų galima įvertinti minėtų KT teisėjų nuovoką, reikėtų nagrinėti sprendimus, kuriuos priimant jie dalyvavo. Tačiau KT sprendimai dažniausiai pristatomi kaip vienbalsiai, nors iš tiesų dažnai taip nėra. Todėl, kaip teigia R.Narušienė, juos labai sunku įvertinti.
