Neprieštaravusia Konstitucijai taip pat pripažinta Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostata, pagal kurią valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos. Tokios pat nutarties sulaukė ir kita nuostata, pagal kurią savarankiškai dirbantys asmenys privalomai draudžiami motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybė gali prisiimti ir didesnius finansinius įsipareigojimus, tačiau valstybės biudžetui negali būti užkrauta valstybės finansinių galimybių neatitinkanti našta, dėl kurios valstybė negalėtų įgyvendinti kitų savo funkcijų arba jai taptų daug sunkiau jas vykdyti.
Konstitucinis teismas išaiškino, kad siekis užtikrinti kuo geresnį nemokamos gyvybiškai būtinos medicinos pagalbos prieinamumą lemia ir tai, kad tais atvejais, kai tokia pagalba dėl tam tikrų aplinkybių negali būti laiku ir kokybiškai suteikta valstybinėse gydymo įstaigose, ji gali būti teikiama ir kitose kokybiškai ir saugiai ją suteikti pajėgiose sveikatos priežiūros įstaigose, kurių patiriamos šios pagalbos teikimo išlaidos turi būti apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų.
„Vykdydama konstitucinę funkciją rūpintis žmonių sveikata valstybė turi užtikrinti ne tik piliečiams teikiamos nemokamos medicinos pagalbos, bet ir kitų sveikatos priežiūros paslaugų finansavimą. Vadinasi, jeigu sveikatos priežiūrai negali būti skiriama tiek valstybės biudžeto lėšų, kiek būtina pakankamam sveikatos priežiūros paslaugų, kurių neapima piliečiams garantuota nemokama medicinos pagalba, prieinamumui užtikrinti, įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo numatyti ir kitą visuomenės solidarumu grindžiamą būdą sukaupti reikiamas viešąsias lėšas; jis gali pasirinkti ir privalomąjį sveikatos draudimą“, – rašoma Konstitucinio Teismo išplatintame pranešime spaudai.
