Tačiau argi visa vartotojiška visuomenė neartėja beprotybės link – vieni turi per daug, kitiems gi lieka tenkintis pirmųjų likučiais. Už kiekvieną randamą šiukšlę dėkingumą išreiškiantis vyras privertė susimąstyti.
„Gal kam nors pravers“
Neseniai teko stebėti, kaip jį vieno Bažnyčių gatvės daugiabučio gyventojas nuvijo nuo konteinerio šalin. Vyras čiupo savo vežimėlį ir paklusniai pasišalino, pakeliui stabtelėjo ties kioskais, kuriuose parduodamos gėlės, gatvės pakrašty pastebėjęs tepalų dėmę, ją apspjovė, patrynė padu. Pasukęs į pastato, kuriame įsikūrusi dėvėtų drabužių parduotuvė „Humana“, kiemą, jis apžiūrėjo konteinerių turinį, išsirinko porą medinių lentučių ir nuskuodė tolyn – link Dariaus ir Girėno g. daugiabučių gyvenamųjų namų konteinerių.
Tos pačios dienos popietę pakalbinau jį kupinu vežimėliu spėriai žingsniuojantį Dariaus ir Girėno gatvės link.
– Ačiū, gerai, – į klausimą, kaip sekasi, skubiai atsakė jis ir ėmė berti pasiteisinimus, kodėl renka šiukšles, – sunku pragyventi, žmonės išmeta daug visai dar gerų daiktų.
Lentomis žiemą pečių kūrensiu, marškinėliai pravers, kai reikės valyti grindis.
Nors paaiškino, jog turi psichikos sutrikimų ir esą man geriau su juo į kalbas nesileisti, tačiau paklaustas, ką pavyko šį rytą rasti konteineriuose, jis švelniu balsu išdėstė:
– Lentomis žiemą pečių kūrensiu, marškinėliai pravers, kai reikės valyti grindis, o šviestuvas dar visai geras, gal kam nors atiduosiu.
Ant klijuote uždengtos daiktų krūvos gulėjo vaikiškas lubų šviestuvas, vyriški marškinėliai, medinės lentutės. Pamatęs, kad žvelgiu į ant vežimėlio rankenos pakabintą maišelį, paaiškino:
– Tai radijas. Grįšiu, išbandysiu – gal veiks. Visai dar geras, norite, jums padovanosiu? Vieną jau turiu namie, – draugiškai pasiūlė mano pašnekovas ir praskleidė maišelį, kad aš įsitikinčiau visai neprasta radijo aparato išvaizda.
„Gyvename kaip Amerikoje“
Mano rankose atsiduria ant daiktų krūvos pūpsojusi rožinė orchidėja. Su šypsena vyras aiškina gėlę paėmęs tam, kad kam nors ją padovanotų. Gėlė nenuvytusi, skaidriame plastikiniame vazonėlyje, tokiame, kokiuose šios gėlės pardavinėjamos. Šaknys peraugusios, matyt, kažkas gavęs ją kiek paaugino ir išmetė.
– Nesuprantu, kodėl žmonės išmeta tokius dalykus, – gūžtelėjo pečiais mano pašnekovas ir stumtelėjo vežimėlį.
Jis skubėjo į svečius, tad mudu pro „Ąžuoliuko“ vaikų darželį patraukėme link Dariaus ir Girėno gatvės. Buvo jau pusiaudienis, vyras sakė aplankęs visus miesto konteinerius. Keliasi aštuntą ryto ir patraukia įprastu maršrutu, Stoties, Bažnyčių, Vytauto, Dariaus ir Girėno gatvėmis. Gal bus išmesta kas nors gero, praversiančio buityje. Sako dažniausiai pasiimąs drabužius. Geresnius dėvi, prastus naudoja kaip grindų skudurus arba prakuroms.
– Kad žinotumėte, kiek batų porų aš turiu. Dabar, kaip mano mama sakydavo, gyvenam kaip Amerikoj – tiek visko yra!
Ne iš gero gyvenimo...
Nužvelgiu vyrą – jo batai pakenčiamos kokybės, juodi, odiniai, švarutėliai. Pasirodo, jis pasipuošė, nes ketina aplankyti pažįstamas pardavėjas viename prekybos centre. Pasak jo, išmesdamos pasenusius produktus, moterys juos surūšiuoja – vaisius sudeda į atskirą maišelį, kad nesusimaišytų su kitomis šiukšlėmis.
Vaisiai dar visai geri būna, jei kraštelis apelsino papelijęs, gi nusipjauni ir valgai.
– Vaisiai dar visai geri būna, jei kraštelis apelsino papelijęs, gi nusipjauni ir valgai, – sako vyras. – Negalvokit, kad aš čia iš gero gyvenimo po konteinerius dairausi, – priduria.
Bendrakeleivis sako, jog daktarai jam nustatė antrąją neįgalumo grupę, jis gauna 600 litų pašalpą. Gyvena vienas. Nedirba, nes, kaip pats sako, „kas mane tokį priims“. Turi dvi seseris. Viena tauragiškė, kita užsienyje, jo žodžiais tariant, gyvena savo gyvenimus.
Skaito laikraščius
Mes kertame Dariaus ir Girėno gatvę ir pasukame pro prie Muzikos mokyklos esantį turgelį – ten gausu automobilių. Prašau pašnekovo būti atsargiam, kad nekliudytų riedančios mašinos, jis mane ramina, jog dėvi ryškiaspalvę liemenę ir vairuotojai jį pastebės. Ant savadarbio vežimėlio medinio atlošo pastebiu tušinuku užrašytą automobilio numerį. Mano bendrakeleivis sako kažkada pastebėjęs, kaip atbulomis iš stovėjimo aikštelės manevruojantis vairuotojas įsirėžė į kitą automobilį, tad jis užsirašė iš įvykio vietos pasišalinusio vairuotojo duomenis, datą ir laiką, kada tai įvyko. Tam atvejui, jei policija ieškotų pabėgėlio.
– O kokie daiktai konteineriuose labiausiai patraukia jūsų akį? – teiraujuosi.
– Namo tempiu viską, kas man patinka, – kiek ironiškai atsako vyras. – Daugiausia daiktų miegamajame.
Pernai vyras rinko metalo atliekas: aliuminį ir žalvarį. Pardavęs pusę metų kauptą metalą gavo 200 litų. Klausiu, ar pats savo atliekas išmeta.
– Žinoma, metu į konteinerį. Aš savivaldybės tvarką žinau, – plačiai nusišypso išsitiesdamas mano pašnekovas.
Sako, jog skaito laikraščius ir žurnalus. Žurnalus skaito tuos, kuriuos randa tarp šiukšlių, o laikraščius perka.
„Žmonės labai nedėkingi“
Stabtelime parduotuvės vidiniame kieme. Pašnekovas nuo vežimėlio nuima plastikinę klijuotę, kuri dengia jo gabenamą turtą. Pastebiu ananasą, muzikinius kompaktinius diskus.
– Žmonės tiek visko išmeta. Neįtikėtina. Pagalvokit, 1944 m., kai vokiečiai buvo apsupę Kaliningradą, miestiečiai iš bado kates, šunis valgė, o mes išmetame maistą. Žinot, manau, gali būti, kad rusai gali ir vėl Lietuvą pulti. JAV planuoja karinę operaciją Sirijoje, ar nemanot, kad amerikiečiams ėmusis karinių veiksmų rusai gali „nusitaikyti“ į Baltijos valstybes? – pasidalija įžvalgomis vyras.
Jo kūnas stipriai palinkęs į priekį, man nespėjus paklausti paaiškina, jog tai dėl ligos, kurią įgijo tarnaudamas kariuomenėje.
Esu ne kartą mačiusi, kaip jis prieš nueidamas nuo konteinerių prieš juos nusilenkia. Klausiu, kodėl jis taip daro.
– Žmonės labai nedėkingi, – trumpai tarsteli vyras.
Nuo vežimėlio nuima skaidrų maišelį su naujutėlaite vazonine gėle, kurią sako ką tik pirkęs iš gėlių pardavėjų. Už vienuolika litų. Atsitūpęs į tą patį maišelį deda mažytį dovanų maišelį su šokolado plytele, iš vežimėlio ištraukia du naudotus konteineriuose rastus muzikinius kompaktinius diskus. Nusiima ryškiaspalvę liemenę, pasveria ją ant vežimėlio rankenos. Nueina prie galinių parduotuvės durų, pro kurias iš krovininių automobilių priimamos atvežtos prekės, ir pastato dovaną, atsitraukia ir šūkteli „ačiū“. Nusilenkęs grįžta kiek sutrikęs, kad man teko visa tai stebėti. Skubiai į vietas susidėlioja vežimėlyje sujauktus daiktus.
– Turiu eiti. Ačiū, kad mane pakalbinote, – tarsteli jis ir paskubomis kerta Vytauto gatvę.
