Į Pietų Korėją K.Valaišaitė prieš kelerius metus iškeliavo mokytis korėjiečių kalbos. Įgytų žinių ir kalbos įgūdžių jai visiškai užtenka susikalbėti su vietos gyventojais.
Šiuo metu viename Seulo pašonėje įsikūrusiame universitete lietuvė studijuoja šeimų konsultavimo programos magistrantūroje: remdamasi religija ir teologinėmis žiniomis ji galėtų dirbti su šeimyninių problemų kamuojamais sutuoktiniais ir jų vaikais.
„Pietų Korėja – labai religinga šalis: 30 proc. gyventojų sudaro krikščionys, 30 proc. – budistai ir dar 30 proc. – laisvamaniai. Norėdami, kad vaikas išlaikytų egzaminus, korėjiečiai žvakelę uždegs ir bažnyčioje, ir šventykloje, ir dar pas šamanę nueis“, – šypsosi Kristina.
Darželių konkurencinė kova
Išgyventi Seule nedirbant būtų neįmanoma. Todėl laisvu nuo studijų laiku lietuvė dirba įmonėje, teikiančioje multikultūrinio švietimo paslaugas.
Vaikams, jų talentams, asmenybės tobulėjimui, švietimui ir lavinimui korėjiečiai skiria ypatingą dėmesį ir negaili pinigų. Todėl šalyje labai daug vaikų darželių, konkuruojančių savitomis ugdymo programomis ir išskirtiniu veiklos organizavimu.
Kompanija, kurioje dirba Kristina, samdo užsieniečius iš įvairiausių pasaulio šalių. Rotuodami tarpusavyje jie keliauja iš vieno darželio į kitą ir pasakoja vaikams apie šalį, iš kurios yra kilę.
„Kadangi šalis ilgą laiką buvo labai uždara, užsieniečių banga ją užplūdo palyginti neseniai. Todėl korėjiečiai, pamatę baltąjį, iš karto galvoja, kad jis – greičiausiai amerikietis. O juk pasaulyje yra labai daug skirtingų kultūrų, kalbų ir tautybių. Pietų Korėjoje norima, kad vaikai nuo mažens tai suprastų“, – pasakoja 30 metų K.Valaišaitė.
Trispalvė, krepšinis, cepelinai ir gandras kopūstuose
Pagal korėjietišką žmogaus amžiaus skaičiavimo sistemą Kristina ugdo penkiamečius, šešiamečius ir septynmečius. Lietuvoje šie vaikai būtų metais jaunesni.
„Pietų Korėjoje vaikas gimsta jau vienų metų. Be to, korėjiečiai amžių skaičiuoja pagal Mėnulio kalendorių, todėl tais pačiais metais gimę žmonės gali būti skirtingo amžiaus. Tarkime, vienas 1983 metais gimęs žmogus bus 31, o kitas – jau 32 metų“, – kultūrinius skirtumus atskleidė pašnekovė.
Pedagoginio išsilavinimo neturinti mergina sako, kad darbui su vaikais svarbiausia – fantazija ir išradingumas. Jos vedamas užsiėmimas darželinukams trunka vos 20 minučių, todėl vienos pamokos metu Kristina vaikus supažindina su dviem naujais faktais apie Lietuvą ir juos pateikia skirtingomis, dažniausiai žaidimų, formomis.
„Parodau jiems, kur yra Lietuva, paaiškinu, kad ji labai maža. Korėjietiškai Lietuva yra Lituania. Žodis ania korėjietiškai reiškia neiginį – ne. Pagal tai vaikai ir įsimena mūsų šalies pavadinimą: tai – litu plius jų „ne“, – aiškina Kristina.
Savo auklėtiniams ji pristato šalies sostinę – Vilnių. Išmoko pasisveikinti, atsisveikinti ir padėkoti lietuviškai. Pademonstruoja valstybės vėliavą ir paaiškina jos spalvų reikšmę.
„Vaikai visada nustemba pamatę mano mėlynas akis ir klausia: kodėl? Juokaudama jiems sukūriau legendą, kad mano akys mėlynos, nes gandras mane rado kopūstuose“, – kalba Kristina.
Vaikams ji yra sukonstravusi Joninių laužą ir išmokiusi juos žaisti krepšinį, nors Pietų Korėjoje tarp populiariausių sporto šakų rikiuojasi futbolas, beisbolas ir golfas.
„Atlieku triukus su lietuviškais pinigais, gaminame cepelinus, balandėlius, šaltibarščius ir žemaitiškus blynus: ne iš tikrų produktų, bet iš nuotraukose pavaizduotų ingredientų – paprasta ir ilgai neužtrunka, juk turime tik 20 minučių“, – juokiasi K.Valaišaitė.
Po šešių savaičių viename darželyje ji keliauja į kitą. Tuomet Kristinos vietą užima prancūzė, su kuria mergina Seulo centre nuomojasi vieno kambario butą.
Įkaušta, bet netampa agresyvūs
Kristina sako, kad gyvenimas Pietų Korėjoje ją išlepino. Ten gyventi labai patogu: transporto sistema nepriekaištinga, paslaugų sektorius labai išplėtotas, o aptarnavimo kokybė – aukšta: čia viskas vyksta labai greitai.
Daug kraštų apkeliavusi Kristina Pietų Korėją vadina itin saugia šalimi: „Kaip rezervacijos ženklą žmonės ant staliuko padeda mobilųjį telefoną ir eina prie baro užsisakyti gėrimų. Man, visą gyvenimą mokytai nepalikti daiktų be priežiūros, tai vis dar atrodo nesuvokiama.“
Kaip rezervacijos ženklą žmonės ant staliuko padeda mobilųjį telefoną ir eina prie baro užsisakyti gėrimų.
Korėjiečiai vartoja daug alkoholio. Po darbo kolegos masiškai traukia į barus, kavines, restoranus, atsipalaiduoti vakarieniaujant ar geriant stipresnius gėrimus. Šis įprotis giliai įleidęs šaknis.
„Tačiau po išgertuvių niekas nešėlsta gatvėse, netriukšmauja ir nesimuša – išsikviečia taksi ir važiuoja miegoti. Keista, išgėrę žmonės nekelia jokios baimės“, – stebisi Kristina.
Tačiau didžiausią pasigėrėjimą merginai kelia korėjiečių paslaugumas: „Jei važiuojant sausakimšame traukinyje tenka stovėti ir rankose laikyti sunkius krepšius, sėdintis keleivis vietos neužleis, tačiau tavo krepšius paims sau ant kelių. Iš pradžių galvodavau, kad mane kėsinasi apvogti vidury baltos dienos, tačiau netrukus įsitikinau, kad viskas – iš geros valios. Vis dar susinepatoginu, kai mano nešulius laiko kokia nors seneliukė, tačiau su ja nepasiginčysi – paima ir viskas.“
Verslūs ir technologiškai išprusę
Ketverius metus Seule gyvenantis Kristina jau supranta, kodėl korėjiečiai yra vadinami Azijos žydais.
„Pinigus jie naudoja labai išmaniai – daro juos iš nieko. Pavyzdžiui, tam, kad išsinuomočiau šį kambariuką, man reikia sumokėti 5000 dolerių užstatą. Tuos pinigus šeimininkas iš karto investuos. Banke pinigai nedūla“, – sako iš Žiežmarių kilusi lietuvė.
Net mažiausiame Pietų Korėjos miestelyje rasi parduotuvių ir užeigų knibždėlyną. Susidaro įspūdis, kad kiekviena bobulė turi savo restoraną.
„Higienos trūkumas bado akis, tačiau gamina labai skaniai ir klientų netrūksta. Lietuvoje taip dirbti niekas neleistų, o Pietų Korėjoje žmonėms leidžiama laisvai veikti, niekas nevaržo jų verslumo. Pensijos labai mažos, todėl senjorai juda-kruta. Jaunimas irgi nebijo kurti ką nors savo. Lietuvoje bankrutuojama, kai verslas nesiseka metus, dvejus, trejus. Vis laukiama – o gal atsipirks, kankinamasi, o čia – tris mėnesius nesiseka ir – keičiam kryptį!“ – pasakoja Kristina.
Toks požiūris esą ir garantuoja spartų šalies progresą: Pietų Korėja priklauso turtingiausių pasaulio šalių klubu vadinamai organizacijai OECD.
„Be to, gyventojai čia technologiškai labai pažengę: sėdi senukai ir diskutuoja, kuo „iPhone 5“ geresnis už „iPhone 4“, – šypsosi Kristina.
Kailiniai ir treningas – vienas kitam netrukdo
Korėjiečiai labai rūpinasi savo išvaizda: mergina, viešumoje pasirodžiusi be makiažo – visiška retenybė.
Turiu naują hobį: važiuoju traukiniu ir tuo metu, kai kiti keleiviai miega arba lindi savo telefonuose, apžiūrinėju žmones: operacija, operacija, natūralu, operacija.
Natūralumas čia svetimas, o kūno netobulumai dažnai koreguojami pas grožio specialistus ir plastikos chirurgus.
„Turiu naują hobį: važiuoju traukiniu ir tuo metu, kai kiti keleiviai miega arba lindi savo telefonuose, apžiūrinėju žmones: operacija, operacija, natūralu, operacija“, – prisipažįsta Kristina.
Korėjietės dažniausiai tobulina nosį, akis ir smakrą, siekdamos, kad jis būtų taisyklingos V formos.
Įdegį korėjiečiai vertina kaip trūkumą. Ruda oda jiems asocijuojasi ne su šiltais kraštais ar dirbtinės saulės voniomis soliariumuose, bet su prasčiokiškumu. Įdegęs, vadinasi – lauko darbuose paskendęs kaimietis.
„Čia puoselėjamas baltos odos kultas. Net karščiausią dieną pasivaikščioti išsirengusios moterys mūvi pirštines, veidą ir pečius slepia po plačiakraštėmis skrybėlėmis. Įdegusios vyresnio amžiaus dailiosios lyties atstovės veidus balina kosmetinėmis priemonėmis: jei Lietuvoje merginų veidas būna rudas, o kaklas – baltas, tai Korėjoje atvirkščiai“, – pasakoja Kristina.
Be to, Seulo gatvėse galima pamatyti labai daug stiliaus kontrastų. „Vaikai mėgsta tėvams dovanoti brangias dovanas, todėl nieko keista pamatyti eilinę moterytę su mados namų „Louis Vuitton“ rankine. Arba tokią, kuri dėvi sportines kelnes ir avi sportbačius, tačiau pasipuošusi kailiniais“, – kalba Kristina.
Pragyvenimo lygis: obuolys už dolerį
Pragyvenimo lygis, kainos, bent jau didmiesčiuose, daug aukštesnės nei Lietuvoje. Vidutinis darbo užmokestis už valandą Pietų Korėjoje siekia apie 5 dolerius, vadinasi, per mėnesį žmonės uždirba apie 800 dolerių. Minimalus atlyginimas šalyje sudaro 527 dolerius.
Čia nėra radiatorių – šildomos grindys: norint ką nors išdžiovinti, reikia tiesti ant žemės.
„Gyvenant Seule vienam asmeniui reikia uždirbti bent 2–3 tūkst. dolerių“, – skaičiuoja K.Valaišaitė.
Paprastose užeigose pavalgyti pigiau nei gaminant namuose. „Vaisiai – nežmoniškai brangūs. Vienas obuolys – vienas doleris“, – pavyzdį pateikė pašnekovė.
Tarp Lietuvos ir Pietų Korėjos – septynių valandų laiko skirtumas. Seule šiomis dienomis laikosi maždaug 10 laipsnių temperatūra. Namuose šalta, tačiau šildymas dar neįjungtas.
„Čia nėra radiatorių – šildomos grindys: norint ką nors išdžiovinti, reikia tiesti ant žemės. Didelėse patalpose, kur nereikia nusiauti batų, veikia karštą orą pučiantys kondicionieriai“, – pasakoja Kristina.
Šaltuoju metų laiku gyvenimo be medicininės kaukės ji jau neįsivaizduoja: „Čia visi, kurie serga arba nori apsisaugoti nuo ligų, jas dėvi.“
Kita stotelė – Japonija
Prieš pora metų Kristina viešėjo Japonijoje, kur bandė įminti arbatos gėrimo ceremonijos paslaptis. Jei gaus stipendiją, baigusi magistrantūros studijas, mergina norėtų toliau studijuoti būtent tekančios saulės šalyje.
„Kol dar nesukūriau šeimos ir pati atsakau už savo gyvenimą, norėčiau pakeliauti. O tada – grįžti į Lietuvą ir atidaryti Azijos šalių kultūros centrą, – ateities planais dalijasi anglų, rusų, latvių ir korėjiečių kalbomis kalbanti lietuvė. – Kartais pagalvoju: kiek žiežmariečių iš Sodų gatvės gyvena Korėjoje, turi galimybę pažinti jos kultūrą, mokytis kalbos? Anglijoje gyvena pusė Lietuvos, o Azija mums – vis dar egzotika. Žinau, viskas laikina, bet kol kas aš – čia.“
Turistams, vyksiantiems į Pietų Korėją, ji primygtinai rekomenduoja pernakvoti saunoje: „Vonelės, masažas, įvairūs sveikatingumo kambariai, speciali apranga, šildomos grindys ir bandymas užmigti, kai aplink knarkia dar 20 žmonių. Tai – ypatinga, nepakartojama patirtis ir pigiausias nakvynės būdas!“
