Deja, šias sparnuotas frazes atliepia ir gyventojų apklausos duomenys: 2016 m. pasaulinio korupcijos barometro rezultatai rodo, kad kas ketvirtas lietuvis, per pastaruosius 12 mėnesių kreipęsis dėl viešųjų paslaugų pagrindiniuose valstybės mechanizmo sektoriuose, yra davęs kyšį. Turint omenyje praėjusių metų Lietuvos gyventojų skaičių, galima teigti, kad šalyje per metus būna apie 700 tūkstančių kyšininkavimo atvejų.
(Ne)pasitikėjimo valdžia indeksas
Kodėl šalyje, kur nerastume nė vienos politinės partijos programos, neužsibrėžusios ambicingo kovos su korupcija tikslo, korupcijos apraiškos yra taip labai paplitusios?
„Buvome pratę korupciją pateisinti, nes į valdžią žiūrėjome kaip į svetimą. Lietuvoje tas tęsėsi šimtmečiais: ne mūsų valdžia, o ponų valdžia, tada lenkų valdžia, rusai, vokiečiai, vėl rusai.. Iš tokios – svetimos – valdžios ką nors gauti, pagudraujant ar kam nors pamokant, atrodė norma, bemaž pasipriešinimas režimui,“ – istorinį korupcijos kontekstą apibūdina kriminologas, tyrimo „Socialinis korupcijos kontekstas: makro, mezo ir mikro veiksnių analizė“ vadovas Algimantas Čepas.
Tačiau pamažu įsigali suvokimas, kad žmogus, ką nors jam nepriklausančio gaunantis korumpuotais būdais, iš tikrųjų pakenkia ne kokiai nors svetimai valdžiai, o šalia esantiems – bendrapiliečiams, visuomenei.
Pavyzdžiui, ministrė, prisipažinusi davusi kyšį, pamiršo vieną dalyką: kad ji kalba ne kaip eilinis žmogus, o kaip valdžios atstovė. Kitaip tariant, kaip politinė lyderė, į kurią turėtų lygiuotis kiti piliečiai.
Tyrime dalyvavęs sociologas ir kriminologas Aleksandras Dobryninas taip pat įžvelgia tiesioginį ryšį tarp pasitikėjimo valdžia ir korupcijos apraiškų: „Galima net korupcijos lygio nustatymo tyrimų nedaryti, užtektų užduoti žmonėms klausimą: pasitiki valdžia ar ne? Valdžios atstovai ne tik valdo. Jie yra ir lyderiai, nors kartais tą misiją pamiršta. Pavyzdžiui, ministrė, prisipažinusi davusi kyšį, pamiršo vieną dalyką: kad ji kalba ne kaip eilinis žmogus, o kaip valdžios atstovė. Kitaip tariant, kaip politinė lyderė, į kurią turėtų lygiuotis kiti piliečiai.“
Korupcijos mados tendencijos
Ne tik atstatydintos ministrės pavyzdys, bet ir bendros tendencijos rodo, kad korupcijos suvokimas ilgainiui keičiasi.
„Prieš dešimt metų pasakyti, kad viršijant greitį tave sustabdė kelių policija, o tu šauniai išsisukai, būtų viskas gerai, kieta. Bet šiandien panorusiam tokiais pasiekimais pasigirti draugų kompanijoje, išsyk būtų prilipdyta lūzerio etiketė“, – pastebi A.Čepas.
Vis dėlto vertinant oficialią bylų statistiką, korupcinės veiklos sėkmingai išlieka pogrindyje. Pavyzdžiui, praėjusiais metais kyšininkavimo, prekybos poveikiu ir papirkimo atvejų oficialiojoje nusikaltimų statistikoje užregistruota 489.
Įdėmiau pažvelkime į šiuos oficialion statistikon patekusius atvejus: praėjusiais metais registruoti 45 kyšininkavimo ir 14 prekybos poveikiu atvejai, o teismams perduota 17 baudžiamųjų bylų, kuriose asmenys kaltinti kyšininkavimu, ir 9 bylos, kuriose asmenys kaltinti prekyba poveikiu.
Šie skaičiai rodo, kad jei registruojamų ir teismuose nagrinėjamų papirkimų skaičiai yra labai panašūs, teismus pasiekia ne itin didelė dalis bylų, kuriose asmenys įtariami kyšininkavimu ir prekyba poveikiu. Dauguma teismų nagrinėtų papirkimų buvo registruoti kyšį atsisakiusių priimti valstybės pareigūnų suteiktos informacijos pagrindu.
Taigi, tik tais atvejais, kada vienas iš su kyšiu susijusioje situacijoje dalyvaujančių asmenų linkęs pranešti apie tokios situacijos buvimą. O kyšininkavimo ir prekybos poveikiu atveju abi dalyvaujančios šalys – papirkėjas ir kyšininkas – yra linkusios nuslėpti nusikalstamas veikas, tad šių atvejų latentiškumas savo prigimtimi yra milžiniškas.
Kas duoda ir kas ima?
Vaikštant korupcinės pelkės pakraščiais darosi smalsu: kas gi tie, oficialūs kyšio davėjai ir/arba prašytojai?
„Papirkėjai dažniausiai būna žmonės iš gatvės, kurie siūlė kyšius kelių policijai – šie skaičiai kone nesikeičia metų metus. Kalbant apie kyšininkavimą, t.y. kyšio paėmimą, arba prekybą poveikiu, kai kyšį paima tarpininkas, įtarimų skaičius yra trigubai mažesnis nei teismus pasiekiančių bylų statistika“, – tendencijas vardija kriminologas A.Čepas.
Kalbant apie kyšininkavimą, t.y. kyšio paėmimą, arba prekybą poveikiu, kai kyšį paima tarpininkas, įtarimų skaičius yra trigubai mažesnis nei teismus pasiekiančių bylų statistika, – tendencijas vardija kriminologas A.Čepas.
Kas tie, korumpuotieji? Apibūdinant už kyšininkavimą ir papirkimą nuteistų asmenų socialinį demografinį portretą, pastebėtina, kad už papirkimus baudžiamojon atsakomybėn vyrai traukiami dažniau nei moterys (91 procentas papirkėjų buvo vyrai, 9 procentai – moterys). Panaši proporcija stebima ir kalbant apie asmenis, kaltintus kyšininkavimu (89 procentai kaltinamųjų buvo vyrai, 11 procentų – moterys).
Žvelgiant į kaltinamųjų šeiminę padėtį, pastebėtinas maždaug tolygus pasiskirstymas: 34 proc. buvo nevedę, 42 proc. – vedę, 21 proc. – išsituokę. Kaltinamųjų kyšininkavimu šeiminė padėtis buvo kiek kitokia – 21 procentas jų buvo nevedę, 65 procentai jų buvo vedę, 12 procentų – išsituokę. Matyti, kad gerokai didesnė dalis kyšininkavimu kaltintų asmenų per nusikalstamos veikos padarymą gyveno šeimose. Tai, matyt, sietina su tuo, kad atitinkamas viešąsias funkcijas atliekantys asmenys turi daugiau socialinių ryšių, o šeiminiai ryšiai yra vieni iš socialinių ryšių.
48 proc. kaltintų papirkimu asmenų turėjo vidurinį išsilavinimą, 26 procentai – aukštąjį arba aukštesnįjį išsilavinimą, 27 proc. buvo neįgiję vidurinio išsilavinimo. Vėlgi pastebėtina, kad daug didesnė dalis kyšininkavimu kaltintų asmenų turėjo aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą – 65 procentai, vidurinį išsilavinimą buvo įgiję tik 25 procentai kaltinamųjų kyšininkavimu, o 9 procentai kaltinamųjų kyšininkavimu vidurinio išsilavinimo nebuvo įgiję.
Tarp mailiaus ir ryklių
Sociologas A.Dobryninas akcentuoja būtinybę valstybiniu lygmeniu apsispręsti, ką siekiama pagauti – smulkias žuvytes ar ryklius: su žuvytėmis, žinoma, paprasčiau, tačiau jeigu norime esminių permainų, būtina imtis ir ryklių.
Tačiau tam reikia tinkamos įrangos ir gausių žmogiškųjų resursų. Priešingu atveju rizikuojama, kad pasiekusi teismą byla bus pasmerkta žlugti:
„Kai kalbame apie baudžiamąjį teisingumą, pamirštame, kad baudžiamasis teisingumas susideda iš dviejų dalių. Visų pirma, mes susitariame, ką kriminalizuojame, t.y. kokių gyvenimo normų nevalia pažeisti ir kaip mes už tai pažeidėjus bausime.
O kitas svarbus aspektas – pats teisingumo vykdymas turi būti teisingas. Jeigu pirmuoju atveju mes daugmaž susitariame, nebent galime ginčytis dėl bausmių dydžio, tai antruoju – rizikuojame patekti į labai komplikuotus ir subtilius teisminius ginčus dėl minėto teisingumo vykdymo. Nieko nuostabaus, kad teisme kaltinančiajai pusei ne visada pavyksta pagrįsti savo argumentus ir tuomet teismas išteisina kaltinamąjį. Tačiau šis „abėcėlinis“ teisingumo principas, kad nėra nusikaltimo be kaltės įrodymo, turi vieną sociologinį „bet“.
Amerikos sociologai ir kriminologai seniai pastebėjo, kad turtingieji lengviau negu vargšai apsigina nuo kaltinimų, nes jie turi geresnes galimybes samdyti kvalifikuotus ir brangiai apmokamus advokatus. Korupcijos rykliai paprastai yra turtingi žmonės ir turi neblogų galimybių apsiginti nuo teisėsaugos. Todėl jei norime gaudyti korupcijos „ryklius“, turime rimtai investuoti ir į „žvejus“, ir į jų „meškeres“. Kitaip, tik dar kartą žiūrėsime nuobodų serialą apie tai, kaip dar vienas ryklys nutrūko nuo kabliuko ir laimingai dingo vandenyno gelmėse,“ – įsitikinęs A.Dobryninas.
Kada Lietuvai aktualiausių temų sąraše korupcija nebebus prioritetiniu klausimu? A.Dobryninas nusiteikęs optimistiškai: „Kiekvienai visuomenei korupcija, kaip ir bet kokia neteisėta veikla, yra tam tikras solidarumo testas, kai, smerkdami tokią veiklą, mes kartu išreiškiame ir ištikimybę civilizuoto gyvenimo principams.
Kita vertus, korupcijos šaltinis – amžinas viešųjų ir privačių interesų konfliktas, todėl būtų naivu tikėtis, kad korupcija išnyks apskritai, tačiau, nenuvertindamas įvairių korupciją mažinančių priemonių, esu įsitikinęs, jog geriausia antikorupcinė priemonė demokratinėje valstybėje – politinė konkurencija. Kai partija stebi savo oponentą ir neleidžia jam nė žingsnio žengti be kontrolės, visuomenė galiausiai laimi.“
