Lietuva yra turtinga gėlo vandens ištekliais. Mūsų šalis bene vienintelė Europos valstybė, gerti naudojanti tik požeminį vandenį. Geriamasis vanduo išgaunamas iš devyniolikos arčiau ar giliau slūgsančių vandeningųjų sluoksnių. Apie 2,5 mln. mūsų šalies gyventojų geriamąjį vandenį gauna iš centralizuoto vandentiekio tinklo.
Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (LGT) duomenimis, šalyje yra 1 304 gėlo geriamojo požeminio vandens ir 37 mineralinio vandens vandenvietės. Paprastai viešai tiekiamas yra giliųjų vandeningųjų horizontų vanduo, kuriam aplinkos tarša didelės įtakos neturi. Mikrobiologinės šio vandens savybės irgi yra geros. Daugeliu atvejų jis yra saugus, tik neišvaizdus dėl per didelių gamtinės geležies, mangano koncentracijų. Šie elementai gadina vandens spalvą ir kvapą, nors neigiamos įtakos sveikatai neturi.
Apie 2,5 mln. mūsų šalies gyventojų geriamąjį vandenį gauna iš centralizuoto vandentiekio tinklo.
Geležis ir manganas iš vandens pašalinami vandenį aeruojant (vandenį prisotinant oro deguonimi, kad įvyktų tirpių geležies ir mangano junginių oksidacija iki netirpių junginių) ir filtruojant pro kvarcinio smėlio filtrus.
Šiaurės vakarų Lietuvoje yra padidėjęs fluoridų kiekis. Tačiau šie junginiai taip pat pašalinami naudojant vandens filtrus. Apie 700 tūkst. gyventojų vandeniu apsirūpina individualiai iš šachtinių šulinių, negilių gręžinių, kurių vanduo dažnai nėra saugus. Šulinių vanduo dažniausiai yra užterštas nitritais, nitratais arba mikrobiologiškai.
Geriamojo vandens kokybę reglamentuoja Lietuvos higienos norma 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“. Centralizuotai tiekiamas geriamasis vanduo turi atitikti higienos normos reikalavimus. Geriamojo vandens kokybė nuolat tikrinama laboratorijose.
Daugelis pasaulio šalių negali pasigirti, kad turi pakankamai ir tokios geros kokybės vandens, kokį turi Lietuva. Azijoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje moterys negali mokytis, nes jų pareiga yra šeimai parnešti vandens. Jos iki vandens keliauja vidutiniškai apie 6 km, ant savo pečių nešdamos apie 20 kg svorį.
Apie 700 tūkst. gyventojų vandeniu apsirūpina individualiai iš šachtinių šulinių, negilių gręžinių, kurių vanduo dažnai nėra saugus.
Australija yra vienas sausringiausių gyvenamųjų žemynų, todėl čia vanduo labai saugomas. Yra įvairiausių vandens taupymo taisyklių, dalis gėlo vandens yra ruošiama iš sūraus jūrų vandens. Panaši situacija yra ir Saudo Arabijoje. Sūrus jūrų vanduo gėlinamas sudėtingomis, brangiomis vandens ruošimo technologijomis. Taip pat iškyla dar viena problema: nėra kur dėti išvalytos druskos, todėl jį vėl grąžinama į jūrą. Dėl šios priežasties sūrėja jūros pakrantė, o sūrėjant jūroms, kenčia joje gyvenanti flora ir fauna.
Kai kuriose šalyse žmonės kenčia nuo užteršto vandens. Bangladeše žmonės serga odos ligomis nuo arsenu užteršto vandens. Indijoje nuo mikrobiologiškai užteršto vandens kas 15 sekundžių numiršta po vieną vaiką. Šiaurės Amerikoje Mičigano valstijoje žmonės geria vandenį užterštą švinu.
Lietuviai gali didžiuotis turėdami didžiulį ir vertingą turtą po žeme. Sakoma: „Praeities karai buvo dėl naftos, o ateities karai gali būti dėl vandens“.
