Po Šv.Mišių Lietuvos laisvės kovų dalyviai patraukė į Dragonių kapines, kur amžino poilsio prieš 70 metų atgulė partizanai.
Kautynės užvirė po išdavystės
1945-ųjų metų kovo 27-ą dieną, įvykus išdavystei, buvo apsupti Eimuliškio ir Dragonių miškai. Juose tuo metu buvo įsikūrę apie 300 partizanų. Tai buvo vienos didžiausių partizanų kautynių Panevėžio rajone.
Apie 300 partizanų Eimuliškio miške įsirengė tris stovyklas. Kovo 27 d. rytą jas puolė trys NKVD vidaus kariuomenės 261-ojo šaulių pulko batalionai ir specialus dalinys, apie 800 žmonių.
Pirmiausia buvo užpulta Dragonių kaimo stovykla, o pasigirdus šūviams į pagalbą partizanams metėsi kaimynystėje stovyklavę būriai. Mūšis prasidėjo 7 val. ryte. Dienos pabaigoje, prisidengdami tamsa, partizanai Jokubavo mišku sugebėjo prasiveržti Pakruojo link.
Vyko aršios kautynės. Apie 70 partizanų žuvo.
„Vyko aršios kautynės. Apie 70 partizanų žuvo. Likusieji prasiveržė. Lavonai tris paras gulėjo miškuose, o paskui buvo atvežti ir palaidoti Dragonyse.
1945 m. balandžio 2-ą dieną kapinaitėse buvo iškastos dvi ilgos tranšėjos, į kurias buvo palaidoti partizanų kūnai. Laikui bėgant kapinaitės sunyko, bet 1989-aisiais buvo sutvarkytos. Jose pastatytas ir Dragonių kautynėms atminti skirtas paminklas, – istoriją prisiminė Laisvės kovų dalyvis Petras Glinskis.
Lietuvos laisvės kovų dalyviai padėjo gėles ant bendro žuvusių partizanų kapo, uždegė žvakes, dalijosi prisiminimais.
Mirusiu palaikė per anksti
Išskirtinę išgyvenimo istoriją papasakojo partizanu – legenda vadinamas, 1944-1951 laikotarpį miškuose praleidęs Bronius Juospaitis.
Tuomet „Vėtros“ partizanų būriui vadovavęs vyras buvo sušaudytas kitose kautynėse, tačiau jam pavyko išgyventi. Partizanas dar ir šiuo metu gyvena su kulka kūne. Vienas šovinys įstrigo atsirėmęs į nugarkaulį.
Gavau septynias kulkas, buvau palaikytas mirusiu ir numestas kartu su kitais lavonais.
„Pamenu, kad 1951-aiais, kovo 14-ą dieną snigo. Kautynėse žuvo aštuoni mano vyrai, mane patį sunkiai sužeidė. Gavau septynias kulkas, buvau palaikytas mirusiu ir numestas kartu su kitais lavonais. Po kelių valandų pradėjo snyguriuoti ir kažkas pastebėjo, kad visi kūnai apsnigti, o nuo mano veido sniegas nutirpęs.
Tuomet atėjo kažkoks saugumo majoras ir keli skrebai. Vienas skrebas pasisiūlė man užšokti ant krūtinės ir taip mane pribaigti, bet majoras jam to padaryti neleido. Buvau nuvežtas į Panevėžio ligoninę. Mane operavo, gydė daugiau nei mėnesį ir išvežė į Lukiškių kalėjimo ligoninę“, – išgyvenimo dramą nupasakojo dabar 90-uosius metus skaičiuojantis partizanas Bronius Juospaitis.
B.Juospaitis pamena, kad kautynės prie Krekenavos kilo dėl tos pačios priežasties, kaip ir Dragonyse – po išdavystės. Traukdamiesi iš Rodų pušyno partizanai tuomet apsistojo pas vieną gyventoją prie Upytės.
Šis kitą rytą, prisidengdamas neatidėliotinais reikalais, pasikolino partizanų arklį, išvyko į Panevėžį ir apie jo namuose prisigaludusius partizanus pranešė NKVD vadovams.
Netrukus šešiolikos partizanų būrys „Vėtra“ su B.Juospaičiu priešakyje buvo apsuptas. Kurį laiką partizanams pavyko atsišaudyti.
„Iš pradžių pamanėme, kad esame atsitiktinai aptikti nedidelio būrelio saugumo žmonių ir tikėjomės, kad mums pavyks juos pašalinti. Turėjome penkis kulkosvaidžius, automatinių ginklų. Galvojome, kad apsiginsime.
Tik įsibėgėjus susišaudymui supratau, kad esame išduoti, nes aplink mus spietėsi vis didesni NKVD pajėgų būriai. Dėl didelės pastatų gausos turėjome šiokią tokią priedangą ir iš karto atsitraukti neplanavome. Per kautynes kai kurie iš mūsų žuvo, kai kam pavyko atsitraukti. Aš buvau sušaudytas, bet kaip jau sakiau, išgyvenau“, – prisiminė B.Juospaitis.
