Prieš septynerius metus šiaulietis R.Gramantas su visa savo kūrybine komanda emigravo į Jungtinę Karalystę. Tuomet jie vadinosi „Real Dreams“. Poproką atliekanti grupė turi gerbėjų iki šiol. Ypač tarp tolimųjų reisų vairuotojų.
Tai nebuvo tik muzikos grupė. Jie labai daug savo energijos skirdavo darbui su daugelio pamirštais vaikais. Dažniausiai tai buvo dienos centrų vaikai, kurie mažai kam rūpi ir kuriems gero pavyzdžio ar pagalbos reikia labiausiai.
R.Gramanto asmenybė netelpa į jokius rėmus. Išvaizda – nuožmus kresnas vyriokas, gal net agresyvus?. Žvilgsnis – atviras ir švytintis. Laisvalaikis – nuo poezijos iki renginių ir žaidimų. Tai dar toli gražu ne viskas.
Išvyko ir grįžta kartu su „Real Dreams“
Kaip sukišti į straipsnį tokią asmenybę, kurios šaknys ne mažiau iškalbingos nei pats straipsnio herojus – juk jo močiutė Birutė Stumbrienė, kurią artimieji vadindavo „senelyte“ – Zigmo Gėlės muziejaus Naisiuose įkūrėja.
Jos vyras buvo vietos fotografas. Šią tremtinių porą Šiaulių apylinkių gyventojai iki šiol pamena ne tik kaip kraštotyros šviesulius, bet ir amžinos karštos meilės etaloną.
Mes jautėmės nereikalingi. Jei anksčiau renginiui suorganizuoti reikėdavo nemažai biurokratijos, tai dabar – pranešei savivaldybei prieš dvi savaites ir pirmyn.
Jaunesnioji sesuo Aistė Gramantaitė – aktorė, kuri vaidino filme „Bridžitos Džouns kūdikis“.
Galiausiai – dėdė Kastytis Stumbrys – „Vaiduoklis“, kurį dabartiniai trisdešimtmečiai prisimena iš vaikiškų laidų „Kibir tele vibir“.
Surasti mažą kaimelį šalia Ventos, kuriame gyvena R.Gramantas, gana sudėtinga, nes navigacija nežino vietinių gatvių. Tiesa, jų čia gal tik dvi. R.Gramantas prie nedidelio keturbučio iš tolo moja ranka.
Jaukus butas ir didelis balkonas su vaizdu į pavasarinius laukus. Kažkur tolumoje matyti kelio Šiauliai-Mažeikiai gysla.
Pokalbis prasideda tradiciškai – kodėl žmogus grįžta iš Anglijos? Todėl, kad pamatė galimybes reikštis. Prieš dešimt metų jų nematė, todėl ir išvyko.
„Mes jautėmės nereikalingi. Jei anksčiau renginiui suorganizuoti reikėdavo nemažai biurokratijos, tai dabar – pranešei savivaldybei prieš dvi savaites ir, jei nieko neteisėto nerezgi ir rėmimo neprašai, – pirmyn. Išvažiavome ir grįžtame visa komanda“, – džiaugėsi vyras.
„Jūs, vaikai, palyginti su manimi, šilkiniai“
Tądien R.Gramantas turėjo laisvo laiko. Kitomis dienomis dažnai būna Ventos vaikų dienos centre. Štai neseniai su keliais vaikais žaidė žurnalistus.
Ėjo pas svarbius miestelio žmones ir klausinėjo, ką jie veikia per Velykas.
Gal šie interviu ir ne plačiajai televizijai, tačiau vaikai taip nemažai išmoksta. Keletas vaikų jau patys filmuoja ir montuoja trumpus vaizdelius.
Dažnai pavydintys neišsenkančios energijos klausia – ko čia tas su vaikais taip užsiima? Kokių jis turi tikslų? Kokia jam iš to nauda?
„Aš pats buvau labai sunkus vaikas. Jei kas Šiauliuose nutikdavo, tai iškart – vėl Gramančiukai prisidirbo. Nebuvome blogi, bet jau tiek pasiutę, paaugliai“, – prisimena R.Gramantas.
Dabar jis vaikams sako – žinau, ką jūs galvojate, jūs šilkiniai palyginus su tuo, koks aš buvau: „Įsivaizduokite – dainuoju scenoje, o pro šalį palei sceną eina renginį saugantis pareigūnas. Mesteli žvilgsnį į atlikėją. Sako – o, banditai jau ir dainuoti pradėjo.
Augau tokioje aplinkoje – tarp visų tuometinių „chebrų“. 23 bernai kieme. Ko mes tik neprigalvodavome. Nesididžiuoju – tai gyvenimo klaidos, juodos dėmės. Užtai ir noriu pasidalinti patirtimi su tais vaikais.“
Lietuviai vietoj vaikų pasirinko bokalą
Vyro mintys dažnai šokinėja tarp daugybės temų. Jam tiesiog daug kas įdomu, daug kas įkvepia ir viskas kažkaip susiję. Kaimas mažas, bet labai geri žmonės. Pinigų Lietuvoje mažai, bet čia pildosi svajonės.
Jei renginys vaikams, tegul tėvai pabūna su jais, o ne prie bokalo. Ką padarė lietuviai? Nebevedė vaikų į renginius.
Važinėti į Angliją užsidirbti Rytis pradėjo gal prieš dešimtmetį, tačiau prieš septynerius su visa „Real Dreams“ komanda emigravo neribotam laikui.
Nepuolė į juodus darbus, ėmėsi kūrybinės veiklos. Su pažįstamu įsigijo apleistas patalpas. Ten įrengė klubą, kuris netrukus natūraliai tapo March miestelio lietuvių bendruomenės namais.
Veikė kavinė, klubas, vykdavo įvairūs renginiai, buvo kviečiami koncertuoti lietuvių atlikėjai. Viskas ėjosi lyg iš pypkės – ir verslas, ir visuomeninis gyvenimas.
Natūralu, kad buvo visko – ir visuomenę jungiančių renginių, ir tarptautinių muštynių. Tačiau klubą parduoti R.Gramantas nusprendė ne dėl to. Jis pajuto, kad Anglijoje neišreikš savęs taip, kaip tai gali pavykti gimtinėje.
„Parsivežiau 37 neįgyvendintus projektus, kuriuos, tikiuosi, man pavyks išpildyti čia, Lietuvoje. Pavyzdžiui – esu sukūręs žaidimą, kuriam analogo nerandu jokioje televizijoje – nei Anglijos, nei Amerikos. Užbaigiau 20 metų rašytą fantastinę knygą apie Vytauto Didžiojo laikus. Scenarijų parašiau. Gal su komanda vaidinsime“, – trykšta svajonėmis dainininkas.
Ar žinote, kodėl iš tiesų R.Gramantas galutinai nusprendė parduoti klubą March mieste? Blogybės prasidėjo po to, kai vaikams skirtuose renginiuose klubas uždraudė pardavinėti alkoholį.
„Mes patys taip nusprendėme. Jei renginys vaikams, tegul tėvai pabūna su jais, o ne prie bokalo. Ką padarė lietuviai? Nebevedė vaikų į renginius. Netrukus nebeliko ir draugiškos lietuvių bendruomenės“, – atvirauja vyras.
Atsipalaidavimui – kovos be taisyklių
Po ilgų kalbų akys nukrypsta į gitarą. Suprantama, kad jo arkliukas – elektronika ir kompiuteris, bet gal pavyktų ką nors pagroti gyvai?
„Šią gitarą man kadaise padovanojo draugai ir artimieji. Sako, rinkis – dėvėtas automobilis ar gitara? Vėliau mane dėl to vadino kvaileliu, bet pasirinkau gitarą ir tuo džiaugiuosi iki šiol“, – pasakoja ir derina stygas.
Vien už pralaimėtą kovą galima gauti apie 1000 svarų. Už pergalę – 2500-5000.
Suskamba pirmieji akordai. R.Gramantas prašo neteisti – seniai grojo. Be to, skauda ranką. Prašo iš arti nefotografuoti kairės rankos pirštų. Kas nutiko?
Susižeidė kovose be taisyklių. Apie tokį pokalbio posūkį vargu ar buvo galima įtarti. Tik tuomet pastebi, kokios išlavintos G.Gramanto rankos ir pečiai. Jam lietuviškame klube apsaugininkų nereikėjo.
Prieš keletą metų buvo gerokai apvogtas. Nusprendė kažkur padėti susikaupusį pyktį. Pradėjo dalyvauti kovose be taisyklių.
„Ne kiek dėl pinigų, kiek dėl emocinės iškrovos“, – sako dainininkas ir kovotojas. Žinoma, buvo ir pinigų. Vien už pralaimėtą kovą galima gauti apie 1000 svarų. Už pergalę – 2500-5000.
„Nesididžiuoju. Man tiesiog tada to reikėjo. Jau mečiau tą reikalą – žmona ir mama paprašė. Man šie žmonės yra svarbūs ir svarbi jų nuomonė. Leido sudalyvauti paskutinėje kovoje“, – prisimena kovotojas.
Tai buvo revanšas. Prieš tai kovotojas iš Lenkijos lietuvį nugalėjo gana nesąžiningai – sudavęs smūgį žemiau juostos. Paskutinę savo kovą be taisyklių lietuvis baigė pergale ir saldžiu kerštu ringe minėtam lenkui.
Išlydėdamas R.Gramantas nuoširdžiai džiaugiasi – kokie geri žmonės aplinkui, kaip gražiai tvarkosi. Sveikinasi su visais.
Kur jo automobilis? BMW visureigis. Trumpaplaukis kovotojas prie tokio atrodo dar agresyvesnis. Įvaizdis?
„Baikit juokus. Tai senas patvarus automobilis, į kurį daug investavau. Labai pravertė darbe. Pardavęs špygą gaučiau. Netrukus juk bus įteisinti dešiniavairiai – gal pabrangs“, – viliasi atsisveikindamas muzikantas, altruistas ir kovotojas.
