Pasigirdus klyksmui nuo medžių viršūnių į padanges šauna gausus būrys kovarnių. Gailiai karkdami paukščiai blaškosi po miestelį ir tik po ilgo laiko nepatikliai ryžtasi vėl tūpti į sukamus lizdus. „Manau, kad pakaks „paklykauti“ savaitėlę kitą ir dešimtmečius besitęsianti beprasmė kova su kovarniais bus laimėta!“ – džiūgavo LŽ kalbintas Vabalninko seniūnijos seniūnas Stepas Gudas.
Vabalninkas Lietuvoje buvo tapęs vienu iš centrų, pritraukiančių šimtus ar net tūkstančius kovarnių. Nuo ankstyvo pavasario grįžę į Lietuvą kovarniai miestelio centre, netoli bažnyčios esančiame beržynėlyje, poravosi, suko lizdus, perėjo ir augino paukštelius. Nesibaigiantis kovarnių karkimas, prasidedantis dar nepatekėjus saulei ir besitęsiantis iki jos laidos, trukdavo nuo pat kovo pradžios iki rugpjūčio. „Žmonės dejuodavo, kad per kovarnius negali išsimiegoti, skųsdavosi, jog paukščiai iškapsto daržus, nulesa vaisius, nugnaibo uogas, snapais kapoja daržoves. Gaudavome skundų, kad kovarniai teršia ir dergia aplinką“, – vargų metus prisiminė Vabalninko seniūnas S.Gudas.
Anot jo, po žmonių skundų ne kartą kovai su kovarniais buvo imtasi įvairių priemonių.
„Ir ko tik tiems kovarniams nedarėme! Vandeniu juos ugniagesiai liejo, drąsuoliai ardė lizdus, genėjome medžius, bandėme kovarnius gąsdinti triukšmu, bet niekas nepadėjo. Nuvyti paukščiai kaip mat grįždavo ir vėl siaubdavo sodus bei daržus“, – pasakojo S.Gudas.
Nemažai vargo kovodami su kovarniais yra patyręs ne tik Vabalninkas, bet ir apskrities centras Panevėžys, taip pat daugybė kitų Lietuvos vietų. Panevėžyje kovarniai jau daugybę metų yra okupavę senąsias miesto kapines ir prie Nevėžio plytintį Kultūros ir poilsio parką.