Pagerbiant aukas, renginyje perskaityti autentiški prisiminimai, kai nacių okupacijos pradžioje žydai garažo kieme buvo verčiami nešioti arklių mėšlą, o vėliau mirtinai sumušti.
Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky pabrėžė, kad prasidėjus nacių okupacijai Lietuvoje žydams nebeliko vietos – dauguma jų žuvo vokiečių ir su jai kolaboravusių lietuvių rankose.
Kartu ji akcentavo ir žydų gelbėtojų heroizmą.
„1941 metais niekas nedraudė žudyti žydų, tiesiog jie neturėjo teisės gyventi. Tie, kurie yra susirinkę čia – atsitiktinai išlikę tų gerų žmonių, gelbėtojų dėka. Lietuvos gražiųjų miškų dėka, kuriuose slapstėsi šeimos“, – renginyje kalbėjo bendruomenės vadovė.
Premjerė: atsimename tam, kad galėtume kurti bendrą atmintį.
Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossefas Levy kalbėjo, kad ,Lietuva ir Izraelis yra geri draugai, tačiau puoselėjant šią draugystę būtina nenutylėti tiesos, kad Holokauste dalyvavo ir lietuviai.
Renginyje perskaityti ir premjerės Ingridos Šimonytės žodžiai: „Mes atsimename ir tegul ši atmintis ne skiria, bet jungia. Atsimename tam, kad visi kartu galėtume kurti bendrą ateitį ir nekartoti praeities klaidų.“
Pliaupiant vasariškam lietui, renginio dalyviai dalyvavo eisenoje keliu, kuriuo nukankinti ir išniekinti žmonės buvo vežami į Žaliakalnio žydų kapines.
Žaliakalnio žydų kapinėse, kuriose, kaip manoma, buvo užkastos „Lietūkio“ garažo žudynių aukos, atidengtas atminimo ženklas žiauriai nužudytiems Lietuvos žydams.
„Dangus verkia, dėl to kas įvyko prieš 80 metų. Galbūt, šiandien būnant „Lietūkio“ garaže pasirodė vienas kitas saulės spindulėlis. Žydų vyrai taip pat turėjo vilties spindulėlį, kad išliks gyvi, bet kai jie važiavo šituo keliu dangus verkė. Ačiū, kurie visi ėjo ir tikiu, kad prasmingai pagerbėme nužudytų žmonių atminimą“, – sakė renginio organizatorius Tadas Daujotas.
Kraupios žudynės
Plačiau apie „Lietūkio“ žudynes 15min papasakojo Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento vyriausiasis istorikas Alfredas Rukšėnas.
1941 metų birželio 17-ąją dieną Berlyne Vyriausiojo reicho saugumo valdybos vadovas SS obergrupenfiureris Reinhardas Heydrichas, kiti Trečiojo reicho vadovybės atstovai operatyvinių grupių, jų padalinių vadams nurodė okupuotose Sovietų Sąjungos srityse nedaryti kliūčių toms jėgos, kurios nori naikinti komunistus ir žydus.
Priešingai, tai turėjo būti skatinama.
Taip ir nutiko. A operatyvinės grupės (Einsatzgruppe A) vadas SS brigadefiureris Walteris Franzas Stahleckeris (g. 1900 m.) į Kauną atvyko 1941 metų birželio 25 dienos ankstų rytą, kur žydų pogromo organizavimui, vykdymui pasitelkė voldemarininką, žurnalistą Algirdą Joną Klimaitį (g. 1910 m.) ir jo vadovaujama būrį (apie 20 vyrų), voldemarininkiškos pakraipos karininkus mjr. Kazį Šimkų, ltn. Bronių Norkų, kitus asmenis.
Šios pajėgos buvo nelojalios 1941 metų birželio 23 dieną paskelbtai Lietuvos laikinajai vyriausybei, Ginkluotųjų pajėgų štabui, Lietuvių aktyvistų frontui (LAF).
Viskas prasidėjo nuo patyčių
Pasak istoriko A.Rukšėno, 1941 metų birželio 27 dienos įvykiai „Lietūkio“ garaže, kuris buvo šalia Žalgirio gatvės ir Vytauto prospekto, priešais Kauno kapines, – antrasis žymiausias žydų pogromo epizodas.
Aukas mušė tiek partizanai, tiek vokiečių kariai.
Maždaug už 200 metrų, t.y., Lietuvos prekybos rūmuose, buvo vokiečių 16-osios armijos vadovybės būstinė. Pro būstinės langą galima buvo regėti garažo kiemą.
Tragedija prasidėjo apie 9-10 valandą ryto, kai vokiečių kariai ir baltaraiščiai pradėjo varyti žydus grupelėmis į garažą. Iš pat pradžių žydai buvo ne žudomi, o verčiami išvalyti garažą nuo arklių mėšlo, kitų šiukšlių, kurios liko po vokiečių karinio dalinio išvykimo.
Visą tai lydėjo brutalios patyčios: žydai buvo laistomi vandeniu iš žarnos, plakami rykštėmis, verčiami bėgti ratu, žeminami kitais būdai. Aukas mušė tiek partizanai, tiek vokiečių kariai.
„Viskas prasidėjo nuo tokių patyčių. Reikia pasakyti, žudynės įvyko brutaliai“, – 15min patikino A.Rukšėnas.
Peraugo į žudynes
Po kurio laiko, kai žydai pasipriešino kankintojams, patyčios peraugo ir į žudynes. Baltaraiščiai pradėjo žydus žudyti mušdami juos metaliniais laužtuvais, kitais įrankiais.
Anot istoriko, nėra žinių, kad vokiečių kariai taip pat būtų žudę. Aukos nebuvo sušaudomos.
Būta epizodų, kai grupelę aukų nužudė vienas ir tas pats baltaraištis (maždaug 16-25 metų amžiaus). Jis net didžiavosi tuo, ką darė – užlipęs ant nužudytųjų kūnų, pasak istoriko, grojo armonika. Užsienio istorikų darbuose šis asmuo įvardijamas kaip „mirties dileris“.
„Garažo kieme ant grindinio gulinčios aukos buvo gaivinamos vandens srove. Tos aukos, kurios sujudėdavo ar atsistodavo, vėl būdavo mušamos, kol numirdavo. Panaudojant vandenį, aukos žudynių metu buvo kankinamos ir įvairiais kitais būdais. Vienas jų – žarnos kišimas į burną. Nužudžius grupelę žydų, būdavo atvedama kita“, – pasakojo A.Rukšėnas.
Anot istoriko, žudynės truko maždaug iki 18 valandos. Po to vokiečiai liepė išsiskirstyti egzekuciją stebėjusiems asmenims (tarp jų būta ir moterų), o aukų kūnai buvo sukrauti į sunkvežimį, išvežti ir palaidoti senosiose kapinėse.
Vadovaujantis vienais duomenimis, garaže nužudyta apie 50-60, pagal kitus – apie 60, pagal trečius – apie 70 žydų. Jų gyvybės užgeso didžiuliuose skausmuose ir kančiose.
Žudynių vykdytojai – kaliniai
A.Rukšėnas prisiminė, kad apie šias žudynes rašė ir buvęs Lietuvos laikinosios vyriausybės pramonės ministras, išeivijos lietuvis Adolfas Damušis. Jis įvardijo A.J.Klimaitį ir jo vyrus kaip žudynių garaže dalyvius, kurie veikė pagal W.F.Stahleckerio nurodymus: „Už žudynes yra atsakingas A.Klimaitis. Tai jo vyrai mušė žydus.“
Tarp žudikų galėjo būti ir baltaraiščių, kurie nepriklausė A.J.Klimaičiui.
Tos aukos, kurios sujudėdavo ar atsistodavo, vėl būdavo mušamos.
Dauguma A.J.Klimaičio vyrų buvo išsilaisvinę kaliniai, kurie atliko bausmę Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Pasak istoriko, jie patyrė labai sunkias traumas ir tuo metu buvo agresyvūs, o menkiausias dirgiklis paveikdavo jų emocijas.
Istorikas prisimena, kad kitas Lietuvos išeivis – žurnalistas Henrikas Žemelis, susitiko su vienu iš žudynių dalyvių. Pastarasis jam teigė: „Tuo metu buvau įniršęs, o dabar neįsivaizduoju, kaip galėjau tai daryti.“
Laikinoji Lietuvos vyriausybė, anot A.Rukšėno, nepritarė pogromų vykdytojų veiksmams. Jos 1941 metų birželio 27 dienos protokole rašoma, kad „nežiūrint visų priemonių, kurių reikia imtis prieš žydus dėl jų komunistinės veiklos ir kenkimo vokiečių kariuomenei, partizanams ir paskiriems gyventojams vengti viešų žydų egzekucijų. Patirta, kad šie veiksmai yra padaryti žmonių, kurie nieko bendro neturi nei su Aktyvistų Štabu, nei su Partizanų štabu, nei su Laikinąją Lietuvos Vyriausybę“.
Tai galima vertinti, pasak istoriko, kaip kvietimą partizanams, kurie ištikimi LAF'ui ir Ginkluotų Pajėgų Štabui, neprisidėti prie jau aukščiau minėtų pogromininkų pajėgų.
Neidentifikuotos ir atsitiktinės aukos
Paklaustas, ar visos istorijos detalės yra žinomos, istorikas atsakė, kad neišaiškintų detalių – apstu, ši istorija turi daug išlikusių klaustukų.
Pagrindinė problema – aukų identifikacija ir sąrašų sudarymas.
Pasak istoriko A.Rukšėno, požiūris į aukas nevienodas. Tokios kraštutinės nuomonės, kad aukos buvo vien tik sovietų saugumo darbuotojai, komunistai, komjaunuoliai, ar kad marksistų tarp aukų nebuvo, nėra teisingos.
„Negausios žinios leidžia manyti, kad tarp aukų buvo įvairių įsitikinimų (taip pat ir marksistinių) ir skirtingų užsiėmimų asmenų. Tarp jų aukšto rango sovietinio saugumo pareigūnų vis tik nebuvo.
Garaže žuvo: Chaimas Cukermanas (parduotuvės savininkas), Peisachas ir Moišė Goldbergas (broliai moksleiviai), Šliomas Goldšteinas (muzikas), Yitzhkas Grinas (muilo fabriko darbininkas), B.Komašas (prekiautojas), Yitzhakas Kurliančikas (vandens tiekėjas), Jurgis Štromas (politologo, teisininko Aleksandro Štromo tėvas), Nona Aronovas ir trys jo sūnūs. Galėjo žūti „Spindulio“ spaustuvės darbininkai Sinchelis Neumanas, Abramas Veisas, Joselis Monželis, Chaimas Malnikas, Erazmas Gruntmejeris, Emilis Timleris“, – išvardijo istorikas.
A.Rukšėnas teigia, kad yra aptikęs 5 žydų pavardes, kuriuos vokiečių kariai birželio 27 dieną apie 11 valandą išvedė iš Kauno policijos nuovados, tačiau nėra aišku, kur nuvedė. Susidarė įspūdis, kad jie galėjo atsidurti „Lietūkio“ garaže.
Kaune žuvo apie 1000 žydų
Pasak istoriko, 1941 metų birželio 27 dienos žudynės „Lietūkio“ garaže buvo tik vienas iš ryškesnių žydų pogromų epizodų Kaune.
Pogromas vyko ir Vilijampolėje, kur birželio 25-27 dienomis žuvo apie 600-800 žmonių, kitose vietose.
Vokiečių okupacinės valdžios nurodymu, 1941 metų birželio 29 dieną pogromai Kaune buvo nutraukti.
Remiantis istoriniai duomenimis, anot A.Rukšėno, per pogromą Kaune žuvo apie 1000 žydų, o štai W.F.Stahleckerio teigimu – apie 3800, tačiau šio skaičiaus patikimumas, tyrinėtojų manymu, yra abejotinas. Galimai įskaičiuoti ne tik nužudyti, bet ir tik suimti žydai.
Atidengtas atminimo ženklas
Šiemet visame pasaulyje minimas Holokausto 80-metis. Minėjimas – būtent „Lietūkio“ garažo žudynių, pirmadienio vakarą vyko ir Kaune.
Birželio 28 dieną Kauno Miško gatvėje, prie paminko „Lietūkio“ garažo žudynių aukoms, pagerbtas jų atminimas ir paminėtos 80-osios šių baisių įvykių metinės.
Taip pat surengta eisena keliu, kuriuo nukankinti ir išniekinti žmonės buvo vežami į Žaliakalnio žydų kapines. Eiseną organizavo tarptautinis judėjimas „Gyvybės žygis“.
Čia, kur, kaip manoma, buvo užkastos „Lietūkio“ garažo žudynių aukos, atidengtas atminimo ženklas, skirtas žiauriai nužudytiems Lietuvos žydams.
Renginyje dalyvavo užsienio šalių ambasadoriai Lietuvoje, žydų bendruomenių vadovai, Seimo nariai, savivaldos atstovai.
