Daugelyje pasaulio šalių Verbų sekmadienis vadinamas Palmių sekmadieniu. Pavyzdžiui, Italijoje, prisimenant biblinius laikus, į bažnyčią tikintieji nešasi būtent palmės šakeles.
Kitos katalikiškos valstybės, Lenkijos, daugelyje regionų – panašiai kaip Lietuvoje: rišamos žaliuoti pradedančios medžių šakelės, sprogstantys karklai, kadagiai. Kai kur, kaip ir Vilniaus krašte, pinamos spalvingos verbos iš džiovintų augalų.
Nuo seno tikėta, kad pašventintą verbą reikia laikyti pagarbiai, nes ji saugo: žmones – nuo ligų, namus – nuo žaibo ir kitų negandų.
Žodis verba, giminingas lietuviškiems žodžiams „virbas", „virbalas", turėjęs į lietuvių kalbą patekti iš slavų kalbų XII-XIV a. dar prieš krikščionybę. Lietuvių kalba verbos pirmą kartą minimos 1573 m. liuteronų postilėje kaip pagonybės ir popiežystės paprotys. Suvalkijoje seniau tikrąja verba buvo laikomas vien kadagys. Rytų Aukštaitijoje prie kadagio dar pridėdavo išsprogusio berželio ar žilvičio šakutę su kačiukais, o senesnės moterys – ir pernykščių ąžuolo lapų.