„Maltos ordino pagalbos tarnybos“, besirūpinančios vyresnio amžiaus žmonių globa ir slauga, generalinis sekretorius Arvydas Bružas pasakojo, jog paprašyti paramos verslininkai skundžiasi, kad atėjo sunkus metas ir jiems tenka gerokai apkarpyti labdarai skirtas išlaidas.
2008 metų pradžioje Lietuvoje gyveno 664,4 tūkst. pensinio amžiaus žmonių, kurie gauna socialinio draudimo, šalpos arba valstybines pensijas.
„Šiemet pastebėjome, jog verslininkai aukoja kur kas vangiau. Jaučiasi, kad jie įsitempę, dažnai sulaukiame atsakymo, kad lėšų nėra, kad šįkart paremti negalės. Valstybės parama taip pat minimali – savivaldybė kartais paremia atskirus projektus, bet tai būna 4-5 tūkst. Lt sumos. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija retkarčiais paremia vaikams skirtus projektus. O pagalba seneliams sulaukia gerokai mažiau dėmesio“, – pasakojo A.Bružas.
Sumažėjusią verslininkų paramą pajuto ir „Caritas“, padedantis vargingai gyvenantiems žmonėms. „Jei tenka kreiptis į verslininkus, su kuriais anksčiau nesame bendravę, tuomet jie aukoja kur kas vangiau, nei anksčiau. Jaučiasi įtampa, daugelis sako negalį skirti lėšų labdarai“, – pasakojo Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ direktorius Linas Kukuraitis.
Dėl pablogėjusios situacijos „Maltos ordino pagalbos tarnybai“ teks mažinti maisto paramą, o iš krizės organizacija ketina suktis rengdama daugiau akcijų.
Vilniaus savivaldybės Socialinių reikalų departamento direktoriaus Regimanto Paulionio teigimu, paramos teikimą apsunkina tai, kad nėra centralizuotos sistemos.
„Savivaldybė remia socialinius projektus, tačiau bėda ta, kad įvairių viešųjų įstaigų ir kitokių nevyriausybinių organizacijų yra per daug, todėl sunku atskirti, kuri organizacija turi rimtus ir įgyvendinamus tikslus, o kuri tiesiog prašo lėšų. Yra organizacija, kuri savo veikla įvardija neįgaliųjų barzdų skutimą“, – pasakojo R.Paulionis.
Šiemet iš valstybės biudžeto socialinėms pašalpoms ir kompensacijoms skirta 124,7 mln. Lt, 2009 metais tam numatyta 189 mln. Lt.
Jo teigimu, būtų veiksmingiau, jei pagyvenusiais žmonėmis besirūpinančios organizacijos susivienytų.
„Jei atsirastų koks centras, vienijantis visas su seneliais dirbančias organizacijas, tuomet ir jiems patiems būtų lengviau koordinuoti darbą, ir mes galėtume teikti centralizuotą, konkrečią pagalbą“, – aiškino R.Paulionis.
Visuomenės pozicija – atsilikusi
Ekonomisto Romo Lazutkos teigimu, pagyvenusių žmonių skurdas Lietuvoje – visuomenės požiūrio išdava.
„Lietuvoje yra tarsi natūralu, kad pensininkai gyvena skurdžiai. Ir patys senukai retai skundžiasi, atvirkščiai, dažnai dar mėgina iš savo kuklių išteklių padėti vaikams ar anūkams. Susidaro įspūdis, jog senas žmogus turi tik minimalius poreikius“, – „15min“ sakė R.Lazutka.
Anot jo, Vakaruose seniai suvokiama, jog seno žmogaus poreikiai tokie pat, kaip ir darbingo ar jauno amžiaus žmogaus.
„Pas mus tebegyva agrarinės visuomenės nuostata, kad iš pensinio amžiaus žmogaus jau nieko nebus, kad jo poreikiai mažesni, todėl ir dėmesio jam skiriama nedaug. Belieka tikėtis, kad per 10 – 20 metų situacija pasikeis, o tuomet ir pagalbos senyvo amžiaus žmonėms bus daugiau“, – įsitikinęs R.Lazutka.