Gyventi į Veprius su vyru ji atvyko prieš 34 metus. Įsidarbino tuo metu miestelyje veikusioje Žemės ūkio mokykloje. Dabar jau uždaryta mokykla – vienas didžiausių Veprių skaudulių. Valstybės turto fondui atiduoti pastatai akyse griūna, teritorija apleista.
Dar viena miestelio bėda – Veprių ežere plaukiojančios durpingos meldais ir medžiais apžėlusios salos. Genamos vėjo jos gali išvystyti nemenką greitį ir jeigu kas pasitaiko kelyje – gero nelauk.
Veprių ežero plaukiojanti sala |
„Nuo sovietų okupacijos laikų ežere buvo įbetonuota Neptūno skulptūra. Kartą ėjo sala ir ją nuvertė. Ištraukėme Neptūną ir krante pastatėme, – pasakojo seniūnė. – Bet didžiausias pavojus kyla užtvankai. Jei kokia sala ją išgriaus, mūsų ežeras išplauks. Pati esu kelias naktis su vyru prie užtvankos budėjusi, kad salai prisiartinus spėtumėme rankiniu būdu nuleisti kiek vandens.“
Dabar viena tokių salų grasina nušluoti vepriškių kruopščiai sutvarkytą paplūdimį. Seniūnė salą plieniniu trosu pririšo prie pakrantės medžio, bet, vietinių žodžiais, metalistai trosą nugvelbė. Tada vepriškiai salą su kartimis „prikalė“ prie ežero dugno. Keletą metų buvo ramu, kol praėjusį rudenį, po liūties sukilus vandeniui sala vėl pajudėjo ir atplaukė iki maudyklos.
„Su nerimu laukiame, kol ledas nutirps. Ką su ta sala daryti? Gal bandyti nutempti malūnsparniu, nes su valtimis jau nepajėgsime... Duok Dieve, kad vėjas būtų palankus – gal salą į šalį nuneš“, – vylėsi D.Urbonienė.
– Vepriuose seniūnaujate jau trylika metų. Ar didelės jūsų valdos?
– Nedidukė ta mūsų seniūnija, bet gyva ir pulsuojanti. Vepriuose dabar gyvena 720 žmonių, o visoje seniūnijoje – 1238. Veprių vidurinėje mokykloje mokosi daugiau nei 100 vaikų, 16 jų – abiturientai.
Negalime skųstis – yra dar vaikelių. Seniūnijoje turime du vaikų darželius, ambulatoriją, felčerinį punktą, paštą, dvi bibliotekas, dvejus kultūros namus, net dvi kapelas. Mintinai vienas kitą pažįstame, žinome, kur kas sujudėjo. Jei tik koks nepažįstamas atsiranda, tuoj išsiaiškiname.
Veprių seniūnė Dalė Urbonienė |
– Ir labai mėgstate šventes švęsti.
– Tas tai teisybė. Susibėgame trumpam, bet dažnai: per Naujuosius metus, Kovo 11-ąją, Žemės dieną, Jonines, Liepos 6-ąją. Bet didžiausia mūsų šventė, aišku, Sekminės. Jas švenčiame tris dienas, kaskart įvedame naujų tradicijų.
Tarkime, dabar per Sekmines iškeliame valstybines vėliavas. Kai minėjome Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejų, viena bendrovė vepriškiams pasiūlė pigiau įsigyti vėliavų. Berods, po 22 litus. Paskui sugalvojau, kad reikia tas vėliavas pašventinti.
Penktadienį, pirmąją Sekminių dieną, įsikėlėme į automobilį kleboną ir vežėme per visą miestelį, o jis su krapyla vėliavas šventino. Kas nespėjo iškabinti, rankose jas laikė. Siela drebėjo iš susijaudinimo: visi išėjo iš namų – vieni žegnojosi, antri klaupėsi, treti mojavo. Dabar vėliavas vepriškiai kelia ne tik per valstybines, bet ir per asmenines šventes. Tai labai papuošia miestelį.
– Ar Kryžiaus keliu garsėjantys Vepriai traukia maldininkus?
– Visaip būna. Kartais jų sulaukiame daugiau, kartais mažiau. Kryžiaus kelią tvarkomės patys. Takelius nušienaujame, brūzgynus kertame. Prieš Sekmines visi vepriškiai savo trobas išsičiustija ir laukia. Norime gražiai pasirodyti, o nebūti kokie apmusiję. Bet visada sakau, kad ir Bažnyčia prie to turėtų daugiau prisidėti. Mes paruošiame terpę, o kaip į Veprius sutraukti daugiau maldininkų, turėtų Bažnyčia galvoti.
– Keistas dalykas: dalis Kryžiaus kelio ir Cedrono upelio – privati valda. Kaip tai nutiko?
– Tai rodo, kaip dirba mūsų žemėtvarka, kaip sprendžiami žemės grąžinimo klausimai. Tokio dalyko būti negalėjo. Tačiau jokių konfliktų su tos žemės savininkais nėra kilę, nors per kiekvienas Sekmines aš jų atsiprašau, kad mes ten vaikštome.
Veprių miestelis |
– Netoli Veprių įsikūrusi sufijų bendruomenė (sufizmas – mistinė asketinė islamo srovė, – red. past.). Kaip vepriškiams sekasi su jais sutarti?
– Iš pradžių su sufijais labai aršiai kovojome. Kaimo žmonės nužiūrėjo, kad jie nuogi laksto, su būgnais duoda, ratais eina. Visi mes galvojome, kad tai yra sekta. O jie mums aiškino, kad iš visų tikėjimų pasirenka, kas geriausia.
Kada nepakeitę žemės paskirties sufijai pasistatė naujus maldos namus, stojome piestu. Ilgai su mumis niekas nesusitvarkė. Bet teismas privertė savivaldybę pritarti žemės paskirties keitimui. Tuo protestai ir baigėsi.
Dabar visi taikiai sugyvename – jokios sufijų veiklos ir įtakos nejaučiame. Jie nieko iš mūsų neprašo ir mums iš jų nieko nereikia – lai sau gyvena.
Veprių istorija
X Vepriai įsikūrę 8 km skersmens meteoritinio kraterio (astroblemos) viduryje, Šventosios upės slėnyje. Krateris atrastas 1978 m. gręžinyje aptikus itin aukšto slėgio paveiktų uolienų. Pagal jų amžių nustatyta, kad galingas meteoritas šiose vietose nukrito prieš 150–160 mln. metų.
X Lietuvoje yra trys Kristaus kančių kelius įamžinusios vietovės – Žemaičių, Vilniaus ir Veprių kalvarijos. Veprių kalvarijos (35 Kryžiaus kelio koplytėlės ir vartai, kelio ilgis – apie 5,5 km) pastatytos 1846-aisiais. 1963 m. Kalvarijos buvo nugriautos, Kryžiaus keliai suarti, bet tikintieji ir toliau rinkdavosi į Veprius. 1989 m. Veprių Kalvarijos parapijiečių aukomis buvo atstatytos.
X Šalia Kryžiaus kelio Vepriuose yra ir Dievo Motinos Sopulingosios stotys arba, anot vietinių žmonių, „Marijos takeliai“. Tai – 12 paskutiniųjų Kryžiaus kelio stočių. „Marijos takeliai“ maldininkų apeinami priešinga Kryžiaus keliui kryptimi. Kelio ilgis – apie 2 km. Tai reta ir įdomi katalikų religinė tradicija.
Veprių miestelis |
X Reikšmingiausias istorinis monumentas Vepriuose yra apie 1772–1798 m. statytas baroko stiliaus koplytstulpis, skirtas 1768 m. Baro konfederacijai.
X Vepriškiai didžiuojasi vieni pirmųjų Lietuvoje įsteigę kaimo bendruomenę. Jai šiuo metu vadovauja Veprių vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Aldona Medonienė. Prieš metus už 250 tūkst. litų baigti rekonstruoti bendruomenės namai. Gyventojai čia gali už simbolinį mokestį, kuris padengtų išlaidas elektrai ir vandeniui, rengti šventes ar gedulingus pietus, kas namuose neturi vandens – nusiprausti ir išsiskalbti drabužius.