Receptai ir pokalbiai – tik startas
„Mes visi rečiau ar dažniau pasiskambiname telefonu savo šeimos gydytojais, dalis pacientų naudojasi e-recepto ar e-sveikatos sistemomis – tai iki COVID-19 labiausiai paplitusios skaitmeninės sveikatos priežiūros paslaugos“, – mokslininkė vardija įprastas situacijas, kuriose Lietuvos ir kitų šalių pacientai susiduria su skaitmeniniais sveikatos priežiūros sprendimais.
Vis dėlto, pasak jos, tai yra tik pirmas ir dar netvirtas žingsnis. „Į skaitmeninės sveikatos priežiūros paslaugas turi integruotis daiktų interneto, dirbtinio intelekto, virtualios realybės ir kitos technologijos, dalinai automatizuojančios rutinines sveikatos priežiūros paslaugas.“
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) skaitmeninę sveikatos priežiūrą apibrėžia kaip sveikatos priežiūros paslaugų teikimą per atstumą, kai šias paslaugas teikia sveikatos priežiūros specialistai, naudodamiesi virtualiomis ir kitomis informacinėmis ir ryšių technologijomis.
Profesorė patikslina, kad tai gali apimti platų paslaugų spektrą: ligų diagnozavimą ir prevenciją, pacientų gydymą, tyrimus ir jų vertinimą, netgi tęstinį sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų mokymąsi, siekiant gerinti asmenų ir jų bendruomenių sveikatą.
„Jeigu po COVID19 sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai vis dar dels vystyti skaitmenines sveikatos priežiūros paslaugas, jie praras savo konkurencingumą ir patrauklumą pacientams“, – sako ji.
Progresas yra, bet lėtas
Paklausta apie tarptautinę nuotolinės sveikatos priežiūros situaciją iki pandemijos, A.Pundzienė teigia, kad startas pirmiausia įvyko ne Europos žemyne. „JAV pasaulyje pirmieji priėmė reikiamus įstatymus dėl skaitmeninės sveikatos priežiūros paslaugų įgyvendinimo ir atlyginimo už jas, tačiau šių paslaugų paplitimas buvo sąlyginai mažas“.
Priverstinį postūmį tokioms paslaugoms suteikė pandemija. „Pavyzdžiui, paplitus COVID19, Kalifornijos Universiteto San Franciske ligoninė – viena pažangiausių universitetinių ligonių Kalifornijoje – per 2 pirmas karantino savaites didelę sveikatos priežiūros paslaugų dalį perkėlė į skaitmenines platformas. Šiuo metu jie užtikrina nuotolinį bendravimą tarp gydytojų, nuotolinę pacientų priežiūrą kitose regioninėse ligoninėse, o taip pat namie“.
Profesorės įsitikinimu, galimybė gauti nuotolinę sveikatos priežiūrą namie gelbsti tūkstančius gyvybių, juk sergantieji lėtinėmis ligomis negali taip dažnai lankytis ligoninėje karantino metu.
Anot A.Pundzienės, Lietuvoje akademinė bendruomenė išsamiau domėtis skaitmeninės sveikatos priežiūros paslaugomis pradėjo, kai 2012 metais buvo įkurta Lietuvos telemedicinos asociacija. 2014 metais Lietuvos Telemedicinos Asociacija tapo Tarptautinės Bendruomenės Telemedicinai ir eSveikatai (ISfTeh) nacionaliniu nariu.
„Mes savo tyrimus šioje srityje pradėjome dar 2015 metais. Skaitmeninių sveikatos paslaugų vystymosi atvejų tyrimus atlikome Lietuvoje, Ispanijoje ir JAV – tada Skaitmeninės sveikatos priežiūros paslaugos visose minėtose šalyse vystėsi labai vangiai“, – pasakoja profesorė.
Profesorės įsitikinimu, galimybė gauti nuotolinę sveikatos priežiūrą namie gelbsti tūkstančius gyvybių, juk sergantieji lėtinėmis ligomis negali taip dažnai lankytis ligoninėje karantino metu.
Didieji iššūkiai – dar neįveikti
A.Pundzienės manymu, per penketą metų pažanga pasiekta: jau regimos valstybės pastangos kurti vieningą e-sveikatos sistemą, kuri leistų integruotai vystyti e-recepto ir elektroninio pacientų registro paslaugas. Vis dėlto, tai traktuotina kaip bazinis reikalavimas, kuriant viešas ir privačias skaitmenines sveikatos priežiūros paslaugas.
Ji sako, kad šiandien sąlyginai mažai iššūkių kyla dėl su skaitmeninėmis sveikatos priežiūros paslaugomis susijusios informacijos valdymo. „Pavyzdžiui, jau daug kur veikia pilnai automatizuotas ciklas – nuo mėginių biocheminiams tyrimams paėmimo, pristatymo į laboratoriją, tyrimo atlikimo – iki rezultatų analizės ir jos rezultatų užkrovimo į elektroninę paciento kortelę. Klinikinės nuotraukos taip pat yra siunčiamos ir analizuojamos nuotoliniu būdu ir tai jau yra, sakyčiau, įprasta praktika“, – teigia mokslininkė.
Profesorės teigimu, didesni iššūkiai kyla tada, kai skaitmenines technologijas reikia pritaikyti pacientų ligų diagnostikai, gydymui, palaikymui ir reabilitacijai. Skaitmeninės technologijos gydytojams tampa dar viena kompetencija, kurią reikia įsisavinti šalia ir taip jau labai užimtos darbotvarkės.
Pasak mokslininkės, jeigu būtų geriau išvystytos namuose administruojamos diagnostinės technologijos, dalį ligų būtų galima diagnozuoti ar įvertinti jų riziką nuotoliniu būdu. Pavyzdžiui, pandemijos metu būtų naudinga galimybė daryti dantų nuotraukas namie, o dantų skausmo priežastis galima būtų diagnozuoti nuotoliniu būdu ir išvengti nemalonių potyrių ar komplikacijų. Tai ypač aktualu, kai visos odontologinės įstaigos uždarytos ir yra prieinama tik skubi pagalba.
„Deja, šiandien skaitmeninės technologijos taip pat dar nėra tobulai pritaikytos ir išvystytos, kad atlieptų gydytojų ir pacientų poreikius. Nėra reikiamos teisinės bazės, tinkamo apmokėjimo už skaitmeninės sveikatos priežiūros paslaugas, nėra duomenų bankų, prastai veikiantis elektorinis pacientų registras, nėra tinkamų medicininių duomenų saugumo užtikrinimo sprendimų. Galėčiau dar ilgai vardinti, ką reikėtų nuveikti, kad skaitmeninės sveikatos priežiūros paslaugos taptų kasdienybe“, – vardija esmines problemas, kurias būtina įveikti plėtojant sistemą.
Proveržiui reikalingas kitoks mąstymas
A.Pundzienė pabrėžia, kad skaitmeninės sveikatos priežiūros paslaugos moksliniu požiūriu integruoja tris mokslo sritis – biomediciną, informacines ir komunikacines technologijas bei vadybą, todėl reikalauja tarpdisciplininio mąstymo. „Vadybos tyrimai skaitmeninės sveikatos priežiūros srityje gali atsakyti į įvairius klausimus, tačiau mūsų mokslo grupė sprendžia tokias problemas kaip, pavyzdžiui, daugiašalės platformos padeda koordinuoti ir vystyti skaitmeninės sveikatos priežiūros paslaugų proceso inovacijas“.
Anot KTU Ekonomikos ir vadybos fakulteto vyriausiosios mokslo darbuotojos ir mokslo projektų vadovės, sveikatos sektorius yra išskirtinis savo daugialypiškumu, sudėtingumu bei ypatingais saugumo reikalavimais, todėl neišvengiamai kyla daug iššūkių.
„Todėl mes tyrinėjame, kas riboja sveikatos paslaugų teikėjus efektyviai įsisavinti pažangias technologijas, pavyzdžiui, dirbtinį intelektą, daiktų internetą, teksto ir kalbos atpažinimo, virtualios realybės, bendradarbiavimo realiu laiku ir kitas technologijas; o taip pat ieškome sprendimų, kaip tuos apribojimus įveikti“, – vardija profesorė.
KTU 2022 metais ketina atidaryti fizinių ir technologinių mokslų eksperimentinių ir prototipavimo laboratorijų centrą „M-Lab“, kuriame, pasak pašnekovės, ateityje atliekamuose tyrimuose bus ieškoma atsakymo, kaip turėtų bendradarbiauti tarpusavyje sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai su sveikatos technologijas vystančiomis ir skaitmenines paslaugas teikiančiomis įmonėmis, valdžios sektoriumi, kad reikiamos technologijos ir infrastruktūra kurtų laukiamą vertę pacientams, gydytojams ir pačioms sveikatos priežiūros įstaigoms.
Anot A.Pundzienės, tolesnei skaitmeninės sveikatos priežiūros plėtrai praktikoje būtina vystyti su nuotoline sveikatos priežiūra susijusias inovacijų ekosistemas ir daugiašales procesų platformas.
„Proveržis visų pirma turi įvykti mąstyme, kad skaitmeninės sveikatos priežiūros paslaugos yra įmanomos tik veikiančioje ekosistemoje, kurioje darniai bendradarbiauja įvairių sričių specialistai, verslas ir valstybė. Sudėtingose sistemose, kokios yra skaitmeninės sveikatos priežiūros paslaugos, be gerai veikiančio moderatoriaus, skirtingų disciplinų kompetencijos prieinamumo, tinkamos teisinės bazės ir duomenų prieinamumo nebus kuriama norima vertė“, – apibendrina pašnekovė.
