„Ežeinis, morka, tikroji rūgštynė, kietis, bajorė, nakviša, geltonžiedė liucerna, perluotis, kraujažolė, įvairios smilgos“, – skindama puokštę pievoje prie Klaipėdos universiteto pagrindinių pastatų Herkaus Manto gatvėje, vardijo Botanikos sodo koordinatorė, biologė prof. Asta Klimienė.
Universiteto profestorius, hab. dr. Sergejus Oleninas vienas pirmųjų ėmė kalbėti apie tvariąsias pasaulio praktikas. Pievos natūraliai eigai jau senokai paliktos prie Skandinavijos, JAV universitetų.
Eidamas į susitikimą su žurnalistais jis atkreipė dėmesį į kontrastą tarp šienautų ir nešienautų pievų. Ties prekybos centru matomi nupjauti, tačiau išdegę plotai. Nešienauti plotai prie universiteto žydi, žolė yra kur kas žalesnė.
„Mokslininkai sako, kad jei norime kažką pakeisti – mūsų miestai turi tapti žaliaisiais. Pirmiausia, – mes užtikriname bioįvairovę, sutaupome degalus pjovimui, padidiname gamtos gebėjimus paimti anglies dioksidą“, – vardijo profesorius.
Jaunesnysis mokslo darbuotojas, biologinės įvairovės tyrinėtojas Robertas Staponkus teigė vaikščiodamas po pievas pastebėjęs ir bent keturias penkias rūšis kamanių, o šių populiacija pastaraisiais metais smarkiai nyksta. Ilgėliau palikus plotus nepjautus – būtų galima pamatyti ir tipinius pievų drugius.
„Nešienauti yra naudinga – neturėsime išdegusios žemės, tiesiogiai nešildoma dirva. Tyrimai rodo, kad nešienautoje pievoje vidutiniškai būna apie 2,5 laipsnio vėsiau, nebėra taip karšta, tai irgi svarbu, nes kai įkaista žemė – jau būna dykumos karštis“, – dėstė argumentus mokslininkas. Jis atkreipė ir į malonų kvapą, ypač rytais.
Universiteto prorektorius Benediktas Petrauskas teigė, kad pievos buvo nupjautos tik kartą – pavasarį. Paprastai tekdavo jas šienauti po 4-5 kartus specialiu traktoriuku. Dabar planuojama pjauti tik rudenį, kai augalai bus jau subrandinę sėklas.
„Ar toks modelis tiktų visam miestui? Sunku pasakyti. Reikia žiūrėti, kai kur gal ir investuoti, kad piktžolių neprivistų“, – kalbėjo A.Klimienė.
Anot jos, pievos prie universiteto su metais gali tik gražėti.
Vaikščiodama po pievas ji suskaičiavo apie dvidešimt skirtingų rūšių augalų.
Ji pastebi, jog dėl vis labiau šylančių vasarų pasaulyje keičiasi ir miestų aplinkos tvarkymo mados – trumpai pjautas vejas ten, kur tai įmanoma, keičia pievų ar karščiui atsparesnės augalijos želdynai, į žydinčių augalų klombas taip pat keliauja pievų augalai, įvairios smilgų rūšys. Taip ima keistis ir gėlynai Klaipėdos centre.
