Tyrimo užsakovas – Klaipėdos miesto savivaldybės administracija.
Tyrėjams keltas uždavinys – identifikuoti gamtines vertybes bei nustatyti preliminarių saugotinų teritorijų ribas Klaipėdos girininkijos Klaipėdos, Melnragės ir Girulių miškuose. Priežastis, paskatinusi atidžiai, įvairiais pjūviais revizuoti 1118 ha miško teritoriją – visuomenės susirūpinimas pavieniais kirtimais, susijusiais su šioje zonoje veikiančių ūkio subjektų (pvz., geležinkeliai) veikla, infrastruktūros objektų plėtros planai.
„Panašus tyrimas šioje teritorijoje buvo atliekamas 2012-aisiais, kuomet buvo inventorizuotos šiame miške esančios europinės svarbos buveinės. Tyrėjai tuo metu išskyrė tik dvi kategorijas – medžiais apaugusios pajūrio kopos bei pelkėtus miškus. Po dešimtmečio teritorijos vaizdas pasikeitęs – turime didesnę buveinių įvairovę, o saugotinos europinės svarbos buveinės sudaro maždaug trečdalį miško teritorijos (291 ha). Toks didelis padengimas būdingas tik rezervatams ar kai kurioms kitoms saugomoms teritorijoms Lietuvoje“,– sako tyrimui vadovavęs biologas dr. Robertas Staponkus.
Jis drauge su kolegomis iš KU Jūros tyrimų instituto pakvietė uostamiestyje dirbančius žiniasklaidininkus apsilankyti naujai fiksuotoje miško buveinėje – Vakarų taigoje. Pagal Europos Bendrijos aplinkosauginius reglamentus, taip vadinami natūralūs seni spygliuočių ir mišrūs miškai. Lietuvoje tokio tipo miškų netrūksta, tačiau jie paveikti miškininkystės. Kaip EB svarbos buveinės išskiriami plotai, turintys daug natūralaus miško požymių.
„Čia kitoks miškas. Nuvažiavęs vos 20 km nuo jūros, tokio jau nerasi. Vienoje teritorijoje turime smėlynus, pelkynus ir net taigą. Netoli Vasaros estrados formuojasi dar viena buveinė – Sausieji ąžuolynai. Jeigu iš ten selektyviai būtų kertamos brandą pasiekusios pušys ir paliktume vien ąžuolus, galėtume suformuoti pajūryje itin retą buveinę“,– apie atradimus Klaipėdos pašonėje plytinčiuose miškuose pasakojo dr. R.Staponkus.
„Šiaurinėje miesto dalyje esantys miškai, be jokios abejonės, didžiausias Klaipėdos turtas, paveldėtas iš senųjų klaipėdiškių. Istorija rodo, jog pasodinę mišką, akylai jį prižiūrėdami ir saugodami, jie išgelbėjo miestą nuo užpustymo smėliu, uosto įplauką ir krantus nuo užnešimo bei erozijos. Šiandien per šimtmečius susiformavęs miškas mums, klaipėdiečiams, ir švaraus oro, ir poilsio oazė, kurią turime saugoti bei prižiūrėti“,– įsitikinęs vienas šio tyrimo iniciatorių KU profesorius, habil. dr. Sergejus Oleninas.
Mokslininkų parengtose tyrimo išvadose, pateiktose Klaipėdos miesto savivaldybei, siūloma planavimo dokumentuose išgryninti Girulių miško apsaugos ir naudojimo prioritetus.
Vienu iš bendrojo plano sprendinių, sustiprinančių gamtinio kraštovaizdžio apsaugą, galėtų būti sprendimas čia steigti savivaldybės kraštovaizdžio draustinį. Tai leistų išsaugoti retas bei nykstančias laukinių augalų, grybų ir gyvūnų rūšis bei jų bendrijas ar buveines. Taip pat suformuluotos mokslininkų rekomendacijos dėl identifikuotų miško buveinių priežiūros, dėl miškotvarkos veiksmų saugotinose teritorijose. Akcentuota invazinių ir svetimžemių rūšių stebėsenos bei naikinimo būtinybė.
Daugiau apie buveines
- Buveinė – tai vieta, kurioje augalas ar gyvūnas įprastai auga ir gyvena.
- Daugybei rūšių gyventi ir išgyventi būtini miškai, dar daugiau – kai kurioms rūšims gyvuoti reikalingos tam tikros sąlygos: pakankama drėgmė, pūvantys medžiai, tam tikras dirvožemis ir pan.
- Buveinės gali būti įvairaus dydžio: gali užimti didelius miško plotus arba būti vienas atskiras medis.
- Lietuvos miškuose iš viso aptinkama 14 natūralių miško buveinių tipų.
Istorinis ekskursas: kodėl miestui svarbūs Klaipėdos-Melnragės ir Girulių miškai?
- Istoriniai šaltiniai rodo, kad miškas Klaipėdos šiaurinėje dalyje yra sodintas žmogaus siekiant kelių tikslų – užkardyti pustomo smėlio miestiečių ariamiesiems laukams keltą grėsmę ir stabilizuoti įplauką į Klaipėdos uosto sąsiaurį, siekiant apsaugoti ją nuo smėlio sąnašų.
- Pirmasis potvarkis draudžiantis kirsti žalius medžius minimas jau XVII a., o už nepaklusnumą gyventojams grėsė bausmės.
- 1835 m. miško atsodinimu rūpinosi Klaipėdos pirklių sąjunga, o nauji želdynai buvo saugojami išleidžiamais potvarkiais.
- 1835 m. buvo draudžiama vaikščioti sutvirtintomis kopomis, skinti augalus, kirsti želdynus (Klaipėdos krašto valdžios žinios 1924).
- Miškai ir biologinė įvairovė buvo saugomi ir vėliau, Klaipėdos uosto direkcija leido policinius paliepimus: 1905 m. išleistas paliepimas apie retų augalų išsaugojimą; 1906 m. paliepimas apie pajūrio kranto, Kuršių įlankos pakrančių apsaugą; 1924 m. Klaipėdos kraštą prisijungus prie Lietuvos, buvo panaikinti senieji potvarkiai ir išleistas naujas paliepimas, kuriuo buvo draudžiama vaikščioti kopomis, išskyrus pravestus kelius, jūros pakrantėse skinti ar kitaip žaloti augalus, prekiauti retais pajūrio augalais, be leidimo sodinti ar kirsti daigynus, be leidimo vykdyti kokius nors žemės kasimo darbus, gabenti žemes ar smėlį, 600 m. nuo pajūrio ar įlankos draudžiama buvo kasti duobes ir griovius. (Klaipėdos krašto valdžios žinios 1924).
- 1944-1945 m. dėl karo veiksmų Girulių giria smarkiai nukentėjo. Norint išsaugoti pajūrio kopas bei želdynus, 1960 m. Girulių miško teritorijoje (613 ha plote) buvo įsteigtas Girulių botaninis – zoologinis draustinis, kurio pagrindinės saugomos vertybės buvo pajūrio miško bendrijos ir gyvūnija.
- 1992 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Nr. 1-2913 įsteigus Pajūrio regioninį parką Girulių botaninio-zoologinio draustinio dalis pateko į regioninį parką, likusi teritorija į Klaipėdos miesto rekreacinę teritoriją.