Jis pirmininkauja Valstybės pažangos tarybai, kuriančiai šalies pažangos viziją „Lietuva 2030“ ir siekiančiai išgryninti, kur link Lietuva turėtų eiti per ateinančius 20 metų bei kur ir kas ji turėtų būti 2030-aisiais.
15min.lt kalbasi su A.Kubiliumi apie jo viziją, kaip Lietuva atrodys po 20 metų.
– Pradėkime nuo Jūsų vizijos. Lietuva 2030-aisiais. Kas mes, kaip valstybė, esame Europoje ar galbūt pasaulyje?
– Strategijos kūrimas ir buvo susietas su noru sukurti ambicingą viziją, kokia Lietuva galėtų būti po 20 metų, stengiantis įžvelgti pagrindines galimybes ir svarbiausius iššūkius. Aš Lietuvą po 20 metų matau kaip vieną iš labai stiprių Šiaurės Baltijos regiono šalių, sugebančią konkuruoti pasaulinėje ekonomikoje. Matau Lietuvą kaip valstybę, kuri remiasi sumaniomis technologijomis ir protu. Tam mes turime visas galimybes. Žinoma, kad šią viziją įgyvendintume, turime keistis ne tik mes, esantys valdžioje, bet turi keistis ir visuomenės mąstymas bei daug kitų dalykų.
– Per 20 nepriklausomybės metų ne kartą piešėmė Lietuvos, kaip Europos centro, regiono centro ar „auksinės Europos provincijos“ viziją. Tačiau iki šiol mūsų ambicijos gerokai pranoko galimybes. Europos žiniasklaidai nebuvome įdomūs net tuomet, kai šventėme nepriklausomybės 20-metį. Kuo remdamasis darote prielaidas, kad per ateinančius 20 metų sugebėsime tapti tuo, kuo nesugebėjome tapti iki šiol?
Mes tikrai galime labai daug pasiekti. Bet reikia nešvaistyti laiko ir labai aiškiai matyti pagrindinius iššūkius, žinoti, ką turime keisti savo ekonomikos, švietimo politikoje, ugdyti kūrybinę visuomenę ir žmonių gebėjimą nebijoti konkuruoti pasaulyje.– Atskirkime du dalykus. Prieš 20 metų Lietuva turėjo labai aiškią ir ambicingą viziją, kurią jį sugebėjo įgyvendinti: tapti nepriklausoma, sukurti demokratiją, atkurti žmogaus teises, sukurti rinkos ekonomiką, tapti Europos Sąjungos ir NATO nare. Lietuva tai pasiekė ir tai yra labai daug. Bandymai lygiagrečiai kurti įvairius šalies įvaizdžius buvo galbūt ir ne visai sėkmingi užsiėmimai.
Bet šiuo metu mes bandome realiai pažvelgti į ateinančius 20 metų, įvertindami ir tai, kur Lietuva nuėjo per pirmąjį dvidešimtmetį, kokie iššūkiai mūsų laukia. Pažangos taryboje susirinkę išmintingi, įvairiose srityse – versle, moksluose, kultūroje ar politikoje – daug pasiekę žmonės.
Matau vieną gerą dalyką: visų akys žiba noru pirmiausiai išsigryninti aiškią perspektyvą, kokia Lietuva gali būti, o tada jos siekti. Mes piešime labai realistišką perspektyvą. Lietuva yra netoli daug pasiekusių ir puikiai globalioje ekonomikoje konkuruojančų Skandinavijos valstybių. Iš kitos pusės turime dideles naujas rinkas – Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos. Mes tikrai galime labai daug pasiekti. Bet reikia nešvaistyti laiko ir labai aiškiai matyti pagrindinius iššūkius, žinoti, ką turime keisti savo ekonomikos, švietimo politikoje, ugdyti kūrybinę visuomenę ir žmonių gebėjimą nebijoti pasaulinės konkurencijos.
– Kokią Lietuvą matote 2030-aisiais: kiek etninių lietuvių čia gyvena, kiek lietuvių gyvena svetur? Kokia kalba kalbame? Koks transportas važiuoja miestų gatvėmis?
– Be abejo, kalbėsime lietuviškai. Lietuvių bus panašiai tiek, kiek yra dabar – nei daug daugiau, nei daug mažiau. Gali būti, kad šalies gatvėse girdėsime daugiau užsienio kalbų. Kalbant apie automobilius, žymiai daugiau automobilių bus varomi elektra, o ne benzinu.
– Kas, Jūsų manymu, 2030 m. bus šalies ekonomikos pagrindas? Ir kokių socialinių garantijų galės tikėtis žmonės?
– Ekonomikos pagrindas bus daug labiau išplėtota aukštųjų technologijų paslaugų pramonė. Tai, ką mes matome dabar – į Lietuvą ateinančios informacinių technologijų bendrovės, kuriančios čia savo centrus, tai Lietuva šioje srityje bus labai stipri. Šiandien kaip tik pasidžiaugėme į Lietuvą ateinančiomis labai didelėmis biotechnologijų įmonėmis. Lietuva bus stipri kaip tik ten, kur reikia ne daug darbo rankų, o reikia proto ir išminties. Šia kryptimi pastaruoju metu yra labai sparčiai judama.
Kalbant apie socialines garantijas, galiu pasakyti tik tiek, kad per ateinančius 20 metų pasaulis labai sparčiai keisis. Jei 20-ame amžiuje pripratome, pavyzdžiui, prie konvejerinės gamybos, kolektyvinių darbo santykiųtai 21-ame amžiuje tai labai sparčiai keičiasi ir keisis ir judės vis didesnio individualumo link. Taigi 2030-aisiai žmogės galbūt dirbs žymiai ilgiau, nebūtinai išeidami iš darbo sulaukę tam tikrą pensijinį amžių, bet senatvė bus tikrai žymiai labiau aprūpinta.
– Ką išvys į Didžiasalį 2030-aisiais užklydęs turistas?
– Galbūt labai gražų miestelį. Lietuvoje vystysis keli labai stiprūs centrai. Bet lygiai taip pat matysime ir labai didelę gyvenimo provincijoje pažangą. Kokybės prasme – kokiuose būstuose žmonės gyvens, kaip atrodys kaimai ir miesteliai. Gerbūvis provincijoje, mano manymu, sparčiai vysis gerbūvį mieste.
– Jei valstybės biudžeto nesmaugtų deficitas ir turėtumėte galimybę įgyvendinti tris projektus – nesvarbu, valstybiniu ar savivaldos lygmeniu, kokie projektai tai būtų?
– Pirmiausiai investuočiau į kurį nors universitetą, darydamas jį pasaulinio lygmens universitetu. Antra, bandyčiau pritraukti kurio nors pasaulinio lygmens universiteto filialo atidarymą Lietuvoje – galbūt Harvardo ar Massachusettso. Trečia, investuočiau į visiškai mažus vaikus, darželinukus, ir bandyčiau juos pradėti ugdyti tikromis kūrybinėmis asmenybėmis. Kaip ugdyti šį kūrybiškumą, galima diskutuoti.
– Kaip įsivaizduojate šiandien mažiausią visuomenės pasitikėjimą turintį Seimą 2030 m.? Kokių pokyčių tikitės?
– Manau, kad demokratija iki 2030 m. pasaulyje tikrai nežlugs ir kažin ar mes apsieisime be parlamento. Bet lygiai taip pat manau, kad Lietuvos visuomenėje bus daug daugiau pasitikėjimo savimi ir tarpusavio pasitikėjimo. Tuomet ir pasitikėjimas savo išrinktu parlamentu turėtų padidėti.
– Jau įvyko ne vienas Valstybės pažangos tarybos posėdis. Ar galite įvardinti kelias Jums labiausiai įsiminusias idėjas / pasiūlymus, nuskambėjusius šių posėdžių metu?
Lietuva bus stipri kaip tik ten, kur reikia ne daug darbo rankų, o reikia proto ir išminties. Šia kryptimi pastaruoju metu yra labai sparčiai judama.– Susirinkę buvome jau ne sykį, bandydami apčiuopti pagrindinius Lietuvos iššūkius per ateinančius 20 metų. Trumpai ką galima pasakyti, kas bus per sekančius 20 metų – pirmiausiai mums patiems reikia įveikti vidines baimes ir nebijoti kaitos, nebijoti globalios konkurencijos. Antra, įgyti visus reikalingus gebėjimus labai sparčiai besikeičiančiame pasaulyje, pažinti pasaulio įvairovę – mokytis užsienio kalbų, naudotis pačiomis moderniausiomis technologijomis, kad lietuvių nuo pasaulio gyventojų neskirtų didelė takoskyra. Trečia, turime įdiegti jaunimui kūrybinės drąsos ir gebėjimo savo kūrybines idėjas paversti konkrečiais rezultatais. Kurti ir dirbti yra labai svarbus reikalas, ko mes turime siekti.
– Valstybės pažangos taryba – graži iniaciatyva. Kas turėtų įtikinti šalies gyventojus, kad tai ne dar vienas populiarumo vaikymasis ir skambūs žodžiai? Per dvidešimt metų pasikeis ne viena valdžia, ar Lietuvos vizija, kurią nupiešite Jūs, bus įdomi kitom valdžioms?
– Niekada nebus taip, kad visi su viskuo sutiktų. Bet Pažangos tarybos strategijos rengimą matome kaip procesą, susidedantį iš dviejų labai svarbių dalių. Pirmoji iš jų – tai, ką mes galime patys įvardinti kaip svarbiausią ir ambincingą Lietuvos viziją. Antroji – numatymas, kaip pasiekti, kad pati visuomenė kuo plačiau dalyvautų tokios vizijos svarstyme. Tam skiriame nemažai dėmesio.
Populiarumo siekimas tikrai būtų visiškai keistai suprantamas. Tiesiog yra natūralus noras, yra žmonių, kuriems rūpi susėdus tartis ir susitarti dėl to, kaip galime atrodyti per ateinančius 20 metų ir kokius dalykus turime daryti.
– Jūsų rankose – 2030 m. žurnalas „The Economist“, kuriame – žinutė apie Lietuvą. Kas joje parašyta?
– Manau, kad taip ir bus parašyta – kad geriausia vieta investuoti į globaliai konkurencingą ekonomiką yra Lietuva.
– Kokioje Lietuvoje pats norėtumėte gyventi po 20 metų?
– Tokioje, kokią sukursime. Viskas su Lietuva yra gerai. Kartais tiesiog esame savimi pernelyg nepatenkinti. Turime iššūkių, turime įveikti savo vidinius, iš praeities ateinančius kompleksus, bet turime visas galimybes būti čia, regione, labai sėkminga šalimi, gebančia globaliai konkuruoti. Nematau kokių nors ypatingų lietuviškų kliūčių šitokiam rezultatui pasiekti.
