Pasakojimą apie Kryžių kalną reikėtų pradėti nuo profesoriaus Alfonso Motuzo išaiškinimo, kas iš tiesų tai yra? Profesorius yra pavadinęs šį kalną dvasiniu portalu. Tarp ko? Galbūt šio ir ano pasaulio?
Tikslesni detalizavimai tik viską sugadintų. Profesorius teigia, kad šio kalno reikšmę žodžiais sunku apibūdinti – kaip ir patį tikėjimą. Tikrą tikėjimą, o ne religines tradicijas bei apeigas.
A.Motuzo žiniomis, pirmieji kryžiai ant šio kalno galėjo atsirasti po žiauriai numalšinto 1863 metų sukilimo. Daugybė aukų buvo palaidota artimiesiems nežinomose vietose.
Kryžius ant kalno atstojo kryžių ant nerasto artimojo kapo. Tai palaipsniui vystėsi iki to, kad kryžius čia žmonės pradėjo nešti laimėje ir nelaimėje, gyviems ir mirusiems.
Tai toli gražu nėra nėra vien krikščioniškas reiškinys. Daug kas pasako, jog čia yra Jurgaičių (Domantų) piliakalnis, menantis pagoniškąją Žiemgalą.
Kryžių kalną kaip dvasinį portalą pripažįsta kiekvienas, kuris čia būdamas tai pajaučia. Apie lietuviškumą ar bet kokį tautiškumą čia neverta nė galvoti – jis visiškai nesvarbus. Visai tikėtina, kad pirmuosius kryžius čia pastatė per sukilimą pražudytų Lietuvos lenkų bajorų artimieji.
Dažnas mėgsta kartoti, kaip daug Kryžių kalnas kentėjo sovietmečiu. Tarsi pats kalnas jaustų skausmą. Kalno sugyvinimas, sužmoginimas, anot profesoriaus, ir daro šią vietą šventa.
Pirmoji Marija statyta naktimis
Kaip ir daugelis piliakalnių Kryžių kalnas vizualiai turi dvi viršūnes. Ant vienos labiausiai išsiskiria Jėzaus skulptūra, o ant kiek žemesnės – Marijos. Taip buvo ne visada.
Pakalniškių, Pikelių, Daugmaudžių, Novogreckių ir Statulų šeimos 1978-aisiais, nebodami pavojaus, naktimis pastatė Marijos skulptūrą.
Marijos istorija Kryžių kalne prasideda 1978 metų balandžio 29-osios naktį. Tuomet kelios šeimos slapčia pamūrijo Marijos skulptūrai postamentą.
Šiame slaptame veiksme dalyvavo Pakalniškių, Pikelių, Daugmaudžių, Novogreckių ir Statulų šeimos. Kalnas buvo ką tik nulygintas buldozeriu – styrojo keli kryžiai ir nenupjauti beržai.
„Moskvičiumi“ buvo atvežtos statybines medžiagas ir įrankiai. Sustojo kiek atokiau, nes kareiviai buvo perkasę aplinkinius kelius. Slinko ir mūrijo. Netoliese – kareivinės, iš kurių žmones galėjo bet kada pastebėti ir suimti.
Po savaitės, kai postamentas sustingo, tokiu pat būdu buvo pastatyta ir Marijos skulptūra. Šią kažkokiais keliais gavo Pikeliai. Skulptūrą taip pat slaptai jau buvo pašventinęs Šiaulių klebonas.
Jau po penkerių metų darytoje nuotraukoje užfiksuota skulptūra be galvos. Kareiviai ja naudojosi kaip taikiniu. Po nakties galva vėl atsidurdavo savo vietoje. Taip ir gyvavo ji – sužeista sužalota – iki pat 1993-ųjų.
Kalbama, kad visi, kurie visaip tyčiojosi iš Kryžių kalno, vėliau laimingo gyvenimo neregėjo. Žmonės iki šiol pasakoja apie ligas ir nelaimes, kurios persekiojo buldozerininkus, tarsi jie būtų lyginę Černobylio atliekas.
Marijos atgimimas ir griūtis
Popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo vizitas 1993-aisiais į Lietuvą kėlė didžiules religines aistras ir ambicijas. Anuomet uolus katalikas panevėžietis Alvydas Veberis nusprendė, kad pavargusią Mariją popiežiui yra gėda parodyti.
Beje, Marija buvo smarkiai aprūkusi po ką tik kalne vykusio gaisro, kurį sukėlė neatsargiai deginamos žvakės.
A.Veberio pastatyta Marija neišgyveno dviejų dešimtmečių. 2011-ųjų rudenį ją nugriovė pats statytojas, mat pasikeitė jo religiniai įsitikinimai.
Pats finansavo naujos skulptūros gamybą ir pastatymą. Senoji skulptūra mistiškai dingo.
Sakoma, kad kažkur buvo palaidota – kaip žmogus. Tikėtina, kad monsinjoras Kleopas Jakaitis 1994-aisiais ją palaidojo Kryžių kalno papėdėje.
A.Veberio pastatyta Marija neišgyveno dviejų dešimtmečių. 2011-ųjų rudenį ją nugriovė pats statytojas, mat pasikeitė jo religiniai įsitikinimai.
Maža to, jis su savo darbininkais skulptūrą subaladojo į šipulius ir skeveldras suvertė į šalia tekančią Kulpės upę. Netrukus duženas atrado žygeiviai.
Tąkart A.Veberis, paklaustas, kodėl skulptūrai tarsi tyčia buvo išdaužytos akys, gynėsi – tai provokacija! Žadėjo pabarti darbuotojus, kad ne vietoje išpylė statybinį laužą.
Postamentą A.Veberis gražiai atnaujino ir ant jo užkėlė jo religines dogmas atitinkantį reikalą – dvi antkapius primenančias akmenines lentas su dešimčia Dievo įsakymų. Vienas šių įsakymų ir nulėmė skulptūros likimą.
Griovėjas lentoje užrašė tik nuotrupas, nes visas įsakymas yra daug ilgesnis. Būtent antrasis A.Veberiui leido suprasti kadaise klydus – „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo... Jiems nesilenksi, nes aš...“ Po daugtaškio belieka pratęsti – „sudaužysiu į šipulius“.
Marija vėl gimė paslapčia – lyg sovietmečiu
Marijos likimas po jos sudaužymo vystėsi itin paslaptingai. Įvykis kai kuriuos tikinčiuosius supriešino. Vieni šaukė, kad tokia yra natūrali kalno raida, o kiti buvo pasirengę pakloti didžiulius pinigus už naują Marijos skulptūrą. Tuo pačiu metu naktį kažkas nuvertė A.Veberio akmenines lentas.
Nuolat Kryžių kalne besilankantis ūkininkas iš Pasvalio rajono yra iš tų antrųjų. Jis netrukus – taip pat paslapčia – pamūrijo naują postamentą šalia jau esančio ir ėmėsi uoliai ieškoti padoraus dydžio Marijos. Senasis postamentas jam netiko. Gal suterštas kitatikio prakaitu?
Ūkininkas ant kalno turi įrengęs kelias užrakinamas metalines dėžutes ir jose nuolat palieka įjungtą radijo imtuvą ar mišių įrašą.
Pasvalietis sakė, kad juodojoje rinkoje tokią Mariją galima įsigyti už 8000 litų. Kol kas laikinai ant naujojo postamento simboliškai pastatė mažytę skulptūrą.
Ūkininkas ant kalno turi įrengęs kelias užrakinamas metalines dėžutes ir jose nuolat palieka įjungtą radijo imtuvą ar nenutrūkstamą mišių įrašą.
Niekas jo neteisia už tai, tačiau nepatenkintų yra nemažai. Labiausiai tai erzina kitus religinius fanatikus.
Taip pat yra keletas hiperaktyvių religingųjų, kurie išplėšia ūkininko dėžutes ir imtuvus mėto į Kulpę. Mat čia yra šventa vieta ir tokioms nesąmonėms – ne vieta.
Finalas buvo kiek netikėtas. Kažkas vieną naktį uoliai pasidarbavo – nukeltas lentas su įsakymais mandagiai pastatė į metalinį rėmą, ant senojo postamento užkėlė baltumu švytinčią Mariją, o ūkininko mūrą paliko tuščią. Šis per kelias savaites lyg samanomis užsitraukė rožančiais ir kryželiais.
Galima tik spėlioti, kad čia slapčia bus įsikišusi Bažnyčia – ji tąkart nestojo niekieno pusėn. Tiesiog ramiai viską atstatė į vietas, nekreipdama dėmesio į jokius fanatikų ar viešai pasireiškusiųjų veiksmus ar investicijas.
Kalno aura pasikeitė per dešimtmetį
Kryžių kalnas, nepaisant kančių ir stebuklingų išgijimų, pastaraisiais dešimtmečiais tam tikram žmonių sluoksniui yra ir pajamų šaltinis.
Iki 2006-ųjų rugsėjo viskas vystėsi natūraliai. Prieigose dūzgė prekeiviai, o papėdėje, ties kiekvienu takeliu, klūpojo elgetos. Tokia tvarka susiklostė per daugelį metų ir atrodė monumentali – nekintama.
Vėliau paaiškėjo, kad šalia kalno vykstanti prekyba yra gana stichiška bei finansiškai neįrėminta, o vargšus elgetas į „darbo“ vietą raudonu „Volvo“ vežioja pensininkas kriminalistas. Tiksliau – jis ir organizuoja šį verslą.
Kai buvo išaiškinta ir paviešinta tokia Kryžių kalno mafija, pečius surėmė rajono valdžia ir bažnyčia. Kaip negražu prieš pasaulio tikinčiųjų bendruomenę!
Gal tai ir ne mafija, tačiau naujiems veidams ir šviežiems vėjams čia vietos nėra.
Netrukus visi elgetos buvo išvaryti, o prekeiviams išrūpintos vietos naujai pastatytame Turizmo informacijos centre. Tiksliau – šalia jo. Kruopščiai kiekvienam atrėžta po 80 centimetrų prekybinio ploto.
Iki šiol darbuojasi čia tie patys prekeiviai, tačiau dabar lyg ir turi po metrą. Mat kažkas iš prekeivių per pastaruosius metus išėjo amžinybėn ar emigravo.
Gal tai ir ne mafija, tačiau naujiems veidams ir šviežiems vėjams čia vietos nėra. Turbūt nebuvo ir anksčiau, tačiau Pupų dėdei prekiauti savo kasetėmis niekas netrukdė.
Dar po kelių metų kalnas buvo smarkiai iškasinėtas. Šalia traktorių uoliai triūsė ir archeologai. Taip buvo statomas naujas ir galingas Kryžių kalno apšvietimas.
Ar tai daugiausia, ką gali ištverti kalnas?
Atskirą savo istoriją turi ir neseniai suremontuota bei kultūriniu paveldu pakrikštyta Jono Pauliaus II-ojo koplyčia šalia Kryžių kalno.
Kalnas viską ištveria ir toliau lyg veidrodis rodo neiškraipytą žmonijos veidą.
Žvelgiant iš kitos pusės – tai absoliučiai šiuolaikiškas statinys, kuriame architektas sudėjo visas profesines ambicijas – rąstinę stoginę surentė ant bunkeriui prilygstančio pamato. 1993-aisiais ji kainavo per 100 tūkst. litų.
Kryžių šventovę iki šiol savaip šventina „davatkos“ ir bedieviai, eiliniai egoistai ir balansuojantys ant išprotėjimo ribos. Tačiau kalnas viską ištveria ir toliau lyg veidrodis rodo neiškraipytą žmonijos veidą.
Mistiška, kad po Verbų sekmadienio kilusį gaisrą sako sukėlęs A.Veberio kraštietis panevėžietis – pensininkas Juozas Vancevičius.
Nemistiška, kad, visai kitaip nei Marijos griovėjas, degintojas sako tai padaręs ne iš dvasinio nušvitimo, o norėdamas atkreipti dėmesį į savo žemiškas teisines problemas.
