Labai padeda ir tai, kad per dešimtmetį situacija šalyje tikrai pasikeitė: keičiasi tiek pats priklausomybės supratimas, tiek visuomenės ir darbdavių požiūris į sergančiuosius.
„Tikrai matau pokyčius visuomenėje, darbo rinkoje. Kai man skambina potencialūs darbdaviai, ieškodami žmonių ir būdami visiškai ramūs dėl jų praeities, suprantu, kaip toli pažengėme. Prieš kokius aštuonerius metus tai būtų sunkiai įsivaizduojama situacija. Kai į bendruomenę kreipiasi žmonės, nelaukdami, kol liga progresuos ir priklausomybė juos pasiglemš, – visa tai man yra ženklai, kad tikrai judame į priekį. Tiesa, lėtokai ir dar nemažai pokyčių turi įvykti“, – sako K. Dvareckas.
Kai į bendruomenę kreipiasi žmonės, nelaukdami, kol liga progresuos ir priklausomybė juos pasiglemš, – visa tai man yra ženklai, kad tikrai judame į priekį
Svarbiausia – kas tu esi šiandien
Paklaustas apie situaciją darbo rinkoje ir tai, ar bendruomenės nariai po reabilitacijos susiduria su sunkumais įsidarbindami, kunigas teigia, jog įsilieti į darbo rinką didelių sunkumų nėra.
„Dabar situacija tokia, kad reabilitaciją pabaigę žmonės galėtų darbus keisti kad ir kas savaitę. Darbuotojų paklausa didžiulė. Jei anksčiau mums tekdavo daug pastangų įdėti, kartais net darbdaviams laiduoti už įsidarbinti norintį žmogų, tai šiandien pusiau juokais sakau, kad esame neformalus Užimtumo tarnybos filialas – man skambina, ieško norinčių dirbti ir statybose, ir aptarnavimo ar apželdinimo srityje, gamyklose. Žinoma, dažniausiai tai nėra aukštos kvalifikacijos reikalaujantis darbas, pajamos taip pat nėra labai didelės, tačiau darbo tikrai yra“, – sako K. Dvareckas.
Tuomet iš kur tas visuomenėje įsitvirtinęs įsitikinimas, kad darbdavius gąsdina žmogaus praeitis, kad socialinę atskirtį patiriantiems žmonėms sunkiau rasti darbą?
„Nes kažkada tai buvo svarbu. Bet šiandien – vis mažiau. Nuoširdžiai sakau, darbdavys labiausiai žiūri, kas tu esi šiandien, ką gali ir moki. Nuo to viskas prasideda, bet ne nuo klausimų apie gyvenimo istoriją ar prašymų giminės medį nupiešti. Taip, kartais pasitaiko, kad potencialiam darbdaviui sužinojus apie žmogaus praeitį, jis parodo šiek tiek didesnį įtarumą, bet jeigu pamato, kad šiandien tu dirbi ir taip diena iš dienos – keliai ne tik tam žmogui, bet ir kitiems bendruomenės nariams atsiveria“, – pasakoja „Aš esu“ bendruomenės įkūrėjas.
Specialia socialine kampanija „Lygink rūbus, ne žmones“ taip pat siekiama atkreipti visuomenės bei darbdavių dėmesį į socialinę atskirtį patiriančių asmenų galimybes darbo rinkoje, paskatinti suteikti naujo gyvenimo šansą visiems žmonėms nepaisant jų praeities, negalios ar patirtų traumų.
Labiausiai slegia antstoliai
Su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduria naują gyvenimo puslapį verčiantys buvę priklausomi asmenys, kas kelia daugiausiai sunkumų?
„Iššūkių tikrai nemažai, tačiau turbūt didžiausias iš jų su kuriuos susiduria daugelis – iš praeities žmogų besivejančios skolos ir antstoliai. Dabartinė tvarka šiems žmonėms tikrai nėra palanki, o ir darbdaviai daug labiau nei žmogaus praeities baiminasi būtent antstolių. Darbdaviams tai reiškia didelius papildomus administracinius kaštus, o žmogui – žinojimą, kad ilgą laiką jis turės gyventi labai kukliai, nes didžioji jo pajamų dalis keliaus antstoliams. Sakydamas pajamų, turiu omeny ne tik darbo užmokestį, bet ir, pavyzdžiui, finansinę tėvų paramą. Labai apmaudu, kad žmonės negali jaustis saugūs žinodami, jog jiems visada pakaks lėšų būtiniausioms išlaidoms“, – situaciją aiškina K. Dvareckas.
Pasak jo, pasaulyje egzistuoja įvairūs šios problemos sprendimo būdai, o viena patogiausių sistemų veikia Vokietijoje. Čia žmonės gali turėti socialinę banko kortelę, kurioje esančios lėšos yra skiriamos tik jų reikmėms ir neprieinamos antstoliams.
„Žinojimas, kad išsilaisvinęs iš priklausomybės, tačiau esi priklausomas nuo skolų, slegia ir psichologiškai. Matau, kad dabar daugiau pastangų tenka įdėti ne žmonėms padedant susirasti darbą, bet motyvuojant juos darbe likti. Mintys, kad penkerius, o gal net septynerius metus turėsi gyventi išties kukliai, o aplink save matysi kolegas ir bendraamžius, kurie gali sau leisti kur kas daugiau – nemenkas iššūkis jautriai asmenybei. Tačiau turime ir daug pavyzdžių, kai žmonės su tuo susidoroja, atranda savyje jėgų, patenka į palaikančią aplinką ir grįžta į gyvenimą“, – patirtimi dalijasi kunigas.
Priklausomybės supratimas keičiasi
K. Dvareckas sako, kad apie besikeičiančią situacija signalizuoja ir tai, kad į bendruomenę ieškodami pagalbos vis dažniau kreipiasi žmonės, vos tik užčiuopę, kad gali turėti priklausomybės ligą.
„Lėtai, tačiau auga žmonių sąmoningumas, supratimas, kas yra priklausomybė. Sprendžiu pagal tai, kad anksčiau daugiau kreipdavosi tie, kurie, kaip aš sakau, ne tik dugną pasiekę, bet ir jį pramušę – visko netekę. Štai šiandien vis daugiau žmonių, išdrįsusių kreiptis į bendruomenę ir specialistus yra dar nepatyrę didelių praradimų, turi darbus, šeimas. Tuomet žiūriu į juos ir galvoju: žaviuosi ir didžiuojuosi tavim, kad jau matai problemą, kad turi drąsos ir nebelauki, kas bus toliau. Nes šios ligos kelias, deja, seniai žinomas ir nieko nekeičiant jis visiems labai panašus“, – pasakoja kunigas.
Anot jo, visuomenėje priklausomybė taip pat vis dažniau suprantama kaip psichikos ir elgesio liga, turinti liekamųjų reiškinių.
„Daugėja tų, kurie supranta, kad tai nėra žmogaus kaltė ar atsakomybė, kad tai nėra stigma, o visų pirma – liga. Ji gydoma, kontroliuojama ir žmonės pasveiksta. Tokiam suvokimui formuotis padeda ir garsiau kalbantys specialistai, ir žmonės, kurie dalijasi savo patirtimi, ir žiniasklaida, jautriai paliečianti šias temas. Augame kaip visuomenė ir tai labai džiugina, bet mūsų visų dar laukia ilgas kelias“, – įsitikinęs K. Dvareckas.
