– Kada pirmą kartą išgirdote apie Teofilių Matulionį? Kokia buvo judviejų „pažintis“? Kuo jis jus patraukė, atkreipė jūsų dėmesį?
– Man teko laimė augti Molėtų rajone, kuris yra labai „teofiliškas“, nes to krašto aukštaičiai tikrai pamaldūs, taip pat ir Teofilius Matulionis ten yra savas. Jo mama ir tėtis kilę iš Molėtų rajono, Alantos seniūnijos. Nuo 1990 metų, kai pradėjau patarnauti šv. Mišiose, kone kasdien mindžiau bažnyčios slenkstį. Tada man, vaikui, pirmiausia į akis krito vyskupo Teofiliaus portretas, kuris kabojo kaimiškose rajono bažnytėlių zakristijose. Neiškęsdavau nepaklausęs, kas gi yra šis žmogus, tokiu skvarbiu žvilgsniu ir šiek tiek užsisvajojusiu veidu žvelgiantis iš nuotraukos. Tada ir sužinojau, kad tai mūsų kraštietis, kankinys, šventasis.
Vėliau su didžiausiu įdomumu ne kartą skaičiau Stanislovo Kiškio biografinę knygą apie Teofilių Matulionį. Man tada jo gyvenimas pasirodė kaip tikras nuotykis, kuriame Dievas žmogų vedė per didžiausius išbandymus, bet iš visur jis sugebėjo išeiti nepalūžęs. Kažkuo tikrai priminė biblinį Jobą, kuris, ir visko netekęs, neprarado pasitikėjimo Dievu. Jo istorija mano gyvenime tapo herojišku pasakojimu.
Stanislovo Kiškio knygoje perskaičiau, kad Teofilius, baigdamas penktą klasę, iš geometrijos turėjo neigiamą pažymį ir per egzaminą gavo dvejetą, todėl turėjo palikti mokyklą ir mokytis privačiai. Aš pats trečioje klasėje buvau paliktas už rašybą sėdėti antrus metus, tad skaitydamas tą knygą suradau draugą, kuriam galėjau pasiguosti.
Nepaprastai didelį įspūdį paliko Česlovo Stonio režisuota, aktorių trio atliekama literatūrinė kompozicija, kurią mes, mokiniai, žiūrėjome Molėtų kultūros namų salėje 1997 metais. Tada manyje kažkas įvyko: skambančios patriotinės dainos, arkivyskupo gyvenimo pasakojimas padarė didžiulį emocinį poveikį, tam tikra prasme įsimylėjau T.Matulionį kaip asmenybę, kuri labai gražiai atskleidžia meilę Dievui, Tėvynei ir žmogui. Tai asmenybė, kuria negali nusivilti, nes ji neturi jokių vertybių išdavimo drumzlių.
Vėliau, kai per Mišias pradėjau skaityti skaitinius ir visuotinę maldą, vis įdėdavau Kaišiadorių vyskupo patvirtintą invokaciją „Suteik malonę, kad mūsų vyskupas Teofilius būtų paskelbtas šventuoju“. Tiesiog buvo gera jį prisiminti, nors ir nelabai tikėjau, kad taip greitai ims ir išauš beatifikacijos diena. Tačiau kas, jei ne malda, palaiko viltį?
2009 metais Kaišiadorių vyskupas įgaliojo mane padėti atsikuriančiai vyskupijos Gyvojo Rožančiaus draugijai, kurios vienas iš uždavinių buvo melstis prašant beatifikacijos malonės ir padėti geriau pažinti arkivyskupo asmenybę. Tada turėjau progų savo kukliomis jėgomis prisidėti organizuojant paskaitėles, piligrimines keliones, susibūrimus prie Teofiliaus kapo Kaišiadoryse.
– Kuo jums asmeniškai artimas ir brangus Teofilius?
Jei šiandien Teofilius gyventų, tikrai turėtų savo tviterio, feisbuko paskyras.
– Didelį įspūdį paliko Teofiliaus balsas. Kai pirmą kartą išgirdau, negalėjau patikėti, kad tai jo balsas. Klausydamas jo tembro jauti, koks tai nepaprastai geras žmogus, švelnus ir tėviškas, negirdėti jokio gyvenimo nuovargio, jokios prislėgtumo natos. O kalbą dar puošia ir išlikusi aukštaitiška tarmė.
Apskritai Teofilius parodo visai kitokį kankinystės paveikslą, negu kai kurie klaidingai įsivaizduoja kankinius, tokius išsikamavusius ir prislėgtus. Mane jo asmenybė įkvepia nesiskųsti, neverkšlenti ir nemurmėti. Tiesiog nesusenti dvasia, nes sieloje jis išliko jaunas net ir išgyvenęs neeilines gyvenimo patirtis, tiesiog įkopęs į kančių Everestą.
Jo jaunatviška siela atsiskleisdavo ne tik per pomėgį greitai važiuoti, bet ir per sugebėjimą nustebti, nors atrodytų, kad tiek mačiusio žmogaus jau niekuo nenustebinsi. Jis iki mirties troško vis ką nors naujo sužinoti, išmokti. Jei šiandien Teofilius gyventų, tikrai turėtų savo tviterio, feisbuko paskyras, panašiai, kaip kai kurie mūsų vyskupai jas turi ir sėkmingai prabyla savo ganomiesiems skaitmeninėse erdvėse.
– Ar Teofiliaus asmuo, jo kunigiška, vyskupiška patirtis padeda kunigo tarnystėje ir kaip?
– Teofilius labai mylėjo kunigystę, o meilė juk nesibaigia su mirtimi. Ypač globojo jaunus kunigus, klierikus. Viename iš pokalbių Šeduvoje užfiksuota, kaip jis būgštavo, kad sutanoms gautą medžiagą senesnieji kunigai išsidalys ir klierikams neduos. Tad šiandien jis man yra mokytojas ir globėjas.
Mane asmeniškai jis moko daugelio dalykų. Pavyzdžiui, stropumo, tvarkingumo, pareigingumo. Vien tik į jo rašyseną pasižiūrėjęs gali matyti tvarkingumą ir kruopštumą. Aš dažnai pagalvoju: „O ką kunigas Teofilius darytų?“ Netgi pasidėjau jo paveikslėlį klausykloje. Prašau jo pagalbos klausyti išpažinčių su didesniu atidumu, tėvišku dvasiniu vedimu, taip pat susikaupimo šv. Mišių aukos metu, stiprybės kovoje už tyrumą. Prisimenu jo kuklų gyvenimą, neturtą, ir tai mane sugrąžina ant žemės, jei, spalvingų reklamų apsvaigintas, užsisvajoju apie prabangą ir nepelnytus patogumus.
Mane taip pat žavi, kad Teofilius Matulionis niekada nesiekė aukštų postų, geresnių vietų, neatliko jokių žygių ir neieškojo svarbių pažinčių, kad gautų paaukštinimą. Bažnytinę hierarchiją labai gerbė ir buvo jai klusnus, tačiau į jos gretas jėga nesiveržė. Mylėjo kunigystę ir į ją su didžiausiu rimtumu žvelgė kaip į malonę perteikiant gyvąjį Kristų, bet ne kaip į lengvesnį gyvenimą ar galimybę daryti karjerą.
Prisimenu jo kuklų gyvenimą, neturtą, ir tai mane sugrąžina ant žemės, jei, spalvingų reklamų apsvaigintas, užsisvajoju apie prabangą ir nepelnytus patogumus.
Man patinka, kad arkivyskupas turėjo puikų skonį ir rūpinosi grožiu. Jis tą labai dažnai pabrėždavo kalbėdamas viešai, netgi jo paskutiniajame vyskupiškame laiške rašoma: „Šventadieniais gausiai rinkotės į bažnyčias, daugiausia gražiai išpuoštas, gražiai užlaikomas, šventų Mišių, pamokslų klausėte, šventomis skambiomis giesmėmis Dievą garbinote.“ Manau, kad reikia iš naujo atrasti grožio prasmę ir svarbą, nes ši tema šiek tiek nustumta į šoną.
Šiandien arkivyskupas Matulionis aktualus ir dėl misionieriško pašaukimo. Jis ne tik rūpinosi misijomis, bet ir buvo pats tikriausias misionierius, tiesiog degantis misijų liepsnele. Nuo misijų Rusijoje jo niekas negalėjo sustabdyti – nei bolševikų grasinimai, nei kvietimas pasilikti ramesniam gyvenimui Amerikoje. Net ir tapęs Kaišiadorių vyskupijos ordinaru, jis nesiliovė rūpintis misijomis ir popiežiui Pijui XII rašė, kad neatsisako kiekvieno akmens išjudinti, žadindamas misionierišką veiklą savo vyskupijoje. Šiandien misionieriškoji tarnystė ir iš savo kiemo išeinanti kunigystė būtina. Apie tai dažnai kalba ir savo pavyzdžiu rodo popiežius Pranciškus. Arkivyskupo Matulionio tarnystė gražiai atskleidžia abi pamatines Katalikų Bažnyčios kolonas – ganytojiškąją apaštalo Petro ir misionieriškąją apaštalo Pauliaus dvasią.
– Ar įžvelgiate skirtumų tarp ano meto, kai kunigavo Teofilius, ir šiandienos kunigo tarnystės? Kokie jie?
– Skirtumų tikrai daug. Stipriai pasikeitė pats žmonių gyvenimo būdas, nes technologijos padarė poveikį žmonių gyvenimui, bendravimui. Pasikeitė religingumas, sumažėjo jautrumas aplinkai ir, nors technologijos žadėjo palengvinti žmogaus gyvenimą, vis dėlto žmogus dažnai jaučiasi labai apkrautas ir įtrauktas kažkur kitur, bet ne į savo vidų, todėl vis mažiau laiko atranda maldai. Pasikeitė pamaldumas, pagarba šventiems dalykams. Kai kurie dalykai šių laikų žmogui tapo tiesiog nebeiškalbingi. Tačiau sielos troškulys niekur nedingo.
T.Matulionio gyventu laikotarpiu pamaldose dalyvaudavo daug žmonių, nes Bažnyčia buvo laikoma laisvės balsu, o šiandien dažnai norima parodyti, kad Bažnyčia yra vos ne atsilikimo, progreso stabdymo balsas. Nors yra žmonių, kurie sugeba atsirinkti ir atskirti, kur yra tiesos žodis, o kur tiesiog reitingų brakonieriavimas. Gyvenimas pasikeitė ir dėl drastiškai sumažėjusio gyventojų skaičiaus kaime, kuriame ilgus amžius telkėsi mūsų tautos išlikimo syvai.
Garbingasis Teofilius ir visas jo gyvenimas yra tik susitikimo tiltas, vedantis mus Dievo artumo link.
Vis dėlto kunigystė savo reikalingumo ir grožio neprarado. Sunkumų visais laikais buvo ir bus. Šioje žemėje nėra nei tobulos vietos, nei tobulo laiko. Kiekvienam laikui savi iššūkiai, tačiau duodama reikalinga malonė ir asmenybės. Pamatinės gyvenimo vertybės nepakito, pagrindiniai žmogaus troškuliai irgi išliko, pasikeitė tik priemonės, sąlygos, tačiau kova už gėrį ir toliau vyksta žmogaus širdyje. Šioje kovoje Kristaus Evangelija ir šventieji sakramentai yra stiprybės šaltinis visais laikais, todėl gerų kunigų visuomet reikės.
– Birželio 25-ąją arkivyskupas ir kankinys Teofilius bus paskelbtas palaimintuoju. Kokia šio įvykio reikšmė Lietuvai ir visai Bažnyčiai? Kodėl toji diena bus istorinė?
– Tai ne tik istorinis, bet ir antgamtinis įvykis. Man norisi perfrazuoti visą Velykinį šlovinimą Exultet ir vietoj nakties giedoti apie dieną – tikrai šioji diena palaiminga: joje dangus su žeme, Dievas su žmonija suartėja. Tai mūsų suartėjimo su Dievu diena.
Garbingasis Teofilius ir visas jo gyvenimas yra tik susitikimo tiltas, vedantis mus Dievo artumo link. Ši beatifikacija bus tarsi mūsų tautos Pirmoji Komunija, kai reikia ruoštis priimti kažką labai švento, stengtis būti geram, apsivalyti ir daryti pasiryžimus. Pats Teofilius, gyvendamas Šeduvoje, per vieną pokalbį gyrėsi ir džiaugėsi, jog suskaičiavo 11 Lietuvos kandidatų į šventuosius. Jam buvo svarbu, kad Lietuva turėtų savo šventųjų. Jis tikrai nori mus užtarti.
Beje, kai kurie sako, kad ši beatifikacija užklupo labai netikėtai, staiga ir nepasiruošus. Bet čia toks Teofiliaus stilius, staigmenos jam nebuvo naujiena. Ne sykį gyvenime atsirasdavo labai netikėtai ir nelauktai padarydavo esminių darbų. Pavyzdžiui, 1933 m. niekas nesitikėjo, kad tarp grįžtančių kalinių yra ir vyskupas. Jo pasirodymas buvo tikra staigmena. Tačiau, atėjus okupacijų metui, jo išgyventa bolševikų priespaudos patirtis pastatė jį į pirmąsias gretas. Didelis netikėtumas buvo ir jo grįžimas 1956 m. iš Vladimiro kalėjimo ir Potmos invalidų namų. Daug žmonių galvojo, kad jis jau miręs, net meldėsi kaip už mirusį. Ir vėl per tuos 6 gyvenimo metus Lietuvoje jis tapo didžiausiu persekiojamos Bažnyčios autoritetu ir nuveikė svarbių darbų.
Taigi, jis lyg feniksas, vis iškylantis iš užmaršties pelenų. Šis jo netikėtas iškilimas yra nepaprastai didelė Dievo dovana mūsų tautai. Teofilius savo gyvenimo pavyzdžiu taip pat mus moko su meile priimti vieniems kitus, siekti vienybės, nekerštauti ir nesiskųsti vienam kitu.
Teofilius savo gyvenimo pavyzdžiu mus moko su meile priimti vieniems kitus, siekti vienybės, nekerštauti ir nesiskųsti vienam kitu.
Beatifikacijos šventėje pamatysime, kad Teofilius nutiesė draugystės ir pasitikėjimo tiltus su visais mūsų šalies kaimynais. Atvyks svečių iš Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos ir Rusijos, kadangi jis dirbo tų tautų žmonėms, laimėjo jų pagarbą bei pasitikėjimą, nes Evangeliją iškėlė aukščiau už kitus interesus.
– Kaip manote, ar beatifikacijos šventė yra skirta tik praktikuojantiems katalikams ir kodėl?
– 1990 metais kovo 11 dieną, likus kelioms minutėms iki Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo, į Aukščiausiosios Tarybos tribūną atsistojo Sibiro lagerių moteris, politinė kalinė Jadvyga Bieliauskienė ir pradėjo drąsinti Laisvąjį Parlamentą, kalbėdama apie kankinius: „Mes esame stiprūs, apie mus, prieš mus ir šalia mūsų yra nesuskaitoma galybė mūsų kankinių, mūsų didvyrių kovotojų, kurie krauju atpirko mūsų laisvę. Jie netikintiems pavyzdys, tikintiems – didelė mistinė galia. Jie mūsų talkininkai, budintys ant mūsų laisvės kelio, jie padės mums būti vieningiems, nugalėti didžiausius sunkumus. Būkime vieningi, taurūs ir būsime laisvi.“
Tarp tų kankinių arkivyskupas T.Matulionis stovi pirmose gretose – pabuvojęs apie 11 kalėjimų ir praleidęs juose 16 metų, 4 kartus teistas, naktimis tardytas, muštas, nuodytas, badavęs, sunkiai dirbęs, sėdėjęs karceryje, 4 metus gyvenęs tremtyje, atlaikęs kratas ir šmeižtus, netekęs sveikatos. Įdomu, kad kritiniu Lietuvos laisvės laiku, 1991 m. sausio mėnesį, Lietuvos Nepriklausomybės Kovo 11-osios akto originalas buvo paslėptas Kaune pas kardinolą Vincentą Sladkevičių, arkivyskupo Teofiliaus Matulionio įpėdinį, jo slapta konsekruotą vyskupu.
Beatifikacijos šventė skirta visiems, tai nėra tik įvykis, tai daugiau dvasia – palaiminimo dvasia. Per palaimintąjį ateis palaiminimas visai mūsų šaliai. Ji savo visuotinumu panaši į Sąjūdžio mitingus ar Baltijos kelią, kurių labai trūksta šiame valstybės gyvenimo etape. Kankinio Teofiliaus asmenyje pagerbiame daugybę kitų mūsų žmonių, tapusių nacizmo ir bolševizmo ideologijų aukomis.
Nekantraudamas laukiu tos dienos, kai galėsiu garsiai melstis: „Palaimintasis kankiny Teofiliau, melski už mus“ ir pabučiuoti jo šventą relikviją.
