Profesorius Vytautas Ališauskas sako, kas popiežius Pranciškus išties pratęsė Jono Pauliaus II antrojo politiką, kad Europos šalys ir regionai turi bendradarbiauti. Tačiau, V.Ališausko žodžiais, Pranciškus siuntė ir kitokią žinią. Kalbose minėdamas Sibirą, getą, ragino atsigręžti į šiuos skaudžiausias istorijos akimirkas. Bet tuo pačiu pabrėžė – neturime ilgėtis praeities, kuri buvo skausminga.
„Kalbėjo apie tai, kad mūsų patirtis turi tapti pagrindu ateičiai. Jis netgi perspėjo, kad nepradėtumėme didžiuotis ar jaustis turintys ypatingų privilegijų dėl savo kentėjimo ir kad žaizdos neturi tapti nostalgijos pagrindu. Mes neturime pradėti ilgėtis tos praeities, kuri buvo skausminga vien dėl to, kad gal tada mes jautėmės prasmingiau gyvenantys“, – teigia V.Ališauskas.
Pasak katalikų radijo „Mažoji studija“ redaktorės Rūtos Tumėnaitės, jau tai, kad popiežius atvyko į Lietuvą parodo, jog ji nėra kažkoks užribis.
„Jis atvyko į Europos Sąjungos valstybę, ką daro labai retai, ir tuo jis nori parodyti, kad būdami maži, būdami pakraštyje ir tikrai būdami tokioje sankryžoje gana nesėkmingoje ,nes, kiek karų ėjo, visi pro čia, vis dėl to galima įsilieti į tą tautų sąjungą. Ir Pranciškus ne kartą sakė, kad Europa išliks jei ji vienysis, o ne užsidarinės į savo atskirus tautinius ir kitokius getus“, – sako R.Tumėnaitė.
Pontifiko ganytojiškas keliones po pasaulio šalis stebintis kunigas Antanas Saulaitis neabejoja – kiekviena Pranciškaus kalba, malda, siųsta žinia dar ilgai bus analizuojamos arba tiesiog liks daugelio širdyse.
Popiežius žinią siunčia ir kunigams, ragindamas nepamiršti savo pašaukimo. Kauno katedroje susitikęs su Baltijos šalių dvasininkais, ragino juos būti arčiau žmonių. Šventojo tėvo žodžiais: „Viešpats nori ganytojų vyrų ir moterų kaip žmonių, o ne valstybinių klierikų“.
