2015 12 31

Kunigas Antanas Saulaitis: „Savi namai nėra vienintelis būdas būti Bažnyčia“

Jėzuitų kunigas Antanas Saulaitis,1949 metais su šeima emigravęs į JAV ir tarnavęs misijose San Paule, Brazilijoje, bei Čikagoje, teigia, kad lietuvių katalikiškos bendruomenės yra vienos iš ilgiausiai išlaikančių gimtąją kalbą ir kilmės bruožus liturgijoje. Tačiau būna ir taip, kad lietuviškai nebemokantys išeivių palikuonys prašo, jog Evangelija šv. Mišių metu būtų skaitoma dviem kalbomis: anglų ir lietuvių. „Tai reiškia daug daugiau, nei tik suprasti gimtąją kalbą“, – interviu sakė dvasininkas.
Antanas Saulaitis
Antanas Saulaitis / Martynas Vidzbelis/Scanpix

– Jūsų 1969 m. JAV vykę kunigystės šventimai lietuvių kalba – svarus įvykis lietuvių išeivijos lietuvybės gilinimo raidoje. Tai – tuometės lietuvių bendruomenės gyvumo JAV požymis ir – simboline prasme – Jūsų paties gyvenimas, jungiantis tikinčiuosius, išsibarsčiusius žemynuose. Pasidalinkite, kaip šį įvykį išgyvenote Jūs, išeivijos lietuvis. Ar tai buvo sudėtingas, ar savaime suprantamas žingsnis?

– Su šeima JAV atsidūrėme 1949 metais, lankiau lietuvių mokyklą, priklausiau lietuviškai šv.Juozapo parapijai, namuose visuomet kalbėjomės lietuviškai, iki pilnametystės lankiau lituanistų mokyklą, su pora metų jaunesne sesute baigėme šešių savaičių lituanistikos programą Jėzuitų universitete – viskas labai lietuviška.

Kai tėvai mane aplankydavo, aš jų klausdavau, ar dar nekalbu keistai, nes būdavo, kad pusę metų negirdžiu lietuvių kalbos. 

Tik seminarijoje buvau vienintelis lietuvis. Kai tėvai mane aplankydavo, aš jų klausdavau, ar dar nekalbu keistai, nes būdavo, kad pusę metų negirdžiu lietuvių kalbos. 

Artėjant kunigystės šventimams, pasibaigus Vatikano II Susirinkimui, vyravo didelis entuziazmas išlaikyti kunigų tautinę tapatybę, tad buvo nuspręsta, jog visi 12 seminaristų, kurie su manimi 1969 metais turėjo būti įšventinti kunigais, išsiskirstys į jų kilmę palaikysiančias parapijas.

Nieko nelaukdamas tariausi su vyskupu Vincentu Brizgiu, kuris tuo metu tarnavo Čikagoje, jog priimsiu šventimus lietuvių kalba.

Mano sesuo išvertė apeigų tekstus iš lotynų kalbos, šventimuose dalyvavo išeivijos lietuvių kunigai, nemokantys kalbos buvo išmokyti pasakyti tuos lemtingus kelis sakinius, lietuvių kalba giedojo choras... Jaučiau, kad aš priklausau tiems žmonėms ir jie priklauso man –  jų labui.

– Ar sakramentai, liturgija lietuvių išeivių katalikiškose bendruomenėse pažymėtini kokia nors specifine raiška, apeigų skirtumais, jų supratimu ir poreikiu?

– Įprasta, jog tautinės ir religinės grupės išeivijoje yra labiau konservatyvios, nei namuose. Šaltiniai sako, jog yra išeivių grupės, kurios ilgiausiai išlaiko gimtąją kalbą ir kilmės bruožus liturgijoje.

Pirmosios vietos šiame sąraše tenka armėnų, graikų ir ukrainiečių tautoms. Jie, žinoma, kitų apeigų.

Tačiau kiti, tarp gausaus sąrašo kitų tikybų bendruomenių, pagal minėtą rodiklį, yra lietuviai.

Lietuviai pasižymi tuo, jog liturgijoje bent jau giedamos giesmės ir skaitiniai ar Eucharistinė malda yra lietuvių kalba, nors lydintis kunigas yra vietinės tautybės.

Yra pavyzdžių, jog bendruomenė, įsteigta prieš 130 metų, kurios nariai šiandien jau nebesupranta lietuvių kalbos, vis dar reikalauja, jog Evangelija šv. Mišių metu būtų skaitoma dviem kalbomis: anglų ir lietuvių. Tai reiškia daug daugiau, nei tik suprasti gimtąją kalbą.

Kitas gerasis pavyzdys: nors santuokos išeivijoje sudaromos dažniau mišrios, nei tos pačios tautybės, lietuviai pasižymi tuo, jog liturgijoje bent jau giedamos giesmės ir skaitiniai ar Eucharistinė malda yra lietuvių kalba. 

Nors lydintis kunigas yra vietinės tautybės.

Valdas Kopūstas/Scanpix/Antanas Saulaitis
Valdas Kopūstas/Scanpix/Antanas Saulaitis

Tiesa, matydavau, jog laikomasi ir namų koplytėlių, koplytstulpių ar kryžių prie namų tradicijos, šv. Rašto skaitymo namuose, maldos laidotuvių apeigose prie kapo duobės (šią tradiciją perėmė ir meksikiečiai).

Santuokos sakramento apeigos turi tautiškumo elementų: kartais tuokiamasi su tautiniais rūbais, palaiminus žiedus jaunavedžių rankos surišamos lietuviškomis juostomis, o po apeigų jie palydimi tautiniams šokiams būdingu žmonių išsirikiavimu į tunelį, tiltą.

Dargi, Brazilijos lietuviai yra perėmę Eucharistinės maldos portugališką versiją, – ją išvertę iš portugalų kalbos į lietuvių kalbą, kadangi joje – daugiau bendruomeninių atliepų. Tai nėra koks nors lietuvių bruožas, tik liudijimas, jog yra gražus prisitaikymas prie vietinių bendruomenių. 

– Net jei neteisingai formuluoju: kur jautėte didesnę savo tarnystės lietuvių bendruomenėms būtinybę: San Paule ar Čikagoje? Jei pastebite esminių skirtumų, kaip manote, kas jiems turėjo didžiausios įtakos?

– Brazilijos išeivių bendruomenė yra vyresnė, emigrantų dauguma čia – 1926-1929 m. Braziliją pasiekę lietuviai. Tarnaudamas San Paule, sutikau lietuvių palikuonių, atvykusių 1888-1890 metais. Šiuo požiūriu lietuviškosios sąmonės puoselėjimas Brazilijoje buvo būtinesnis nei JAV, kur misionieriavo daugybė lietuvių kunigų, jose buvo 100 lietuvių parapijų. 

Tai – pirma priežastis, bet yra ir asmeninė, dvasinė. Man tikrai atrodė, jog būtina pažinti pasaulį, nebejusti patogumo gyvenant vien savo kultūroje, jaučiau, kad savi namai nėra vienintelis būdas būti Bažnyčia.

– Ar išeivijos lietuviams reikėjo organizuoto „masalo“, prijaukinimo, vėliau – nuoseklaus jų katalikiško ugdymo, ar tikėjimas, parapijos gyvenimas jiems labiau – išugdyta iš kartos į kartą einanti gyvenimo dalis?

– Ta karta, kuri atvyko iki 1939 m., buvo labai darbščiai nusiteikusi lietuviškumo, religingumo atžvilgiu. Be abejo, juos apjungė Lietuvos Vyčių (Knights of Lithuania) organizacija.

Parapijų laikraščiai, kuriuose spausdinamos pastarosios žinios apie Lietuvą, lietuvių bendruomenių veiklą išeivijoje.

Šios kartos dauguma buvo tikrai parapijiniai žmonės, mažuma – komunistuojančių ar nusistačiusių prieš Bažnyčią. Labai svarbu, jog JAV misionieriavo gausios jėzuitų, pranciškonų vienuolijos, saleziečių misijos Pietuose, JAV lietuviškas mokyklas, ligonines steigusios seserys kazimierietės, Nukryžiuotojo Kristaus seserys. 

Vėlesni – dipukai, tai mano karta, atėjusi po 1945 m., buvo įvairesnė, tačiau labai imliai perėmė lietuviškumo sąrangą – glaustis prie parapijų. Iki pat šiandien pokario išeiviai savo vaikus siunčia į katalikiškas mokyklas, gimnazijas, jei pajėgia, – ir į universitetus.

JAV aktyvi informacijos sklaida, ryšys tarp bendruomenių.

Parapijų laikraščiai, kuriuose spausdinamos pastarosios žinios apie Lietuvą, lietuvių bendruomenių veiklą išeivijoje.

Taip žmonės pasiekdavo vieni kitus ir tai stiprino kultūrinį ryšį: po laikraštėlio išsiuntimo galėjai būti tikras, jog Kaziuko mugėje dalyvaus lietuviai iš skirtingų valstijų. 

15min.lt nuotr. /Projektą „Laisvės kovų anatomija“ rengia VšĮ „Dokumentikos namai“, projektą remia Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondas
15min.lt nuotr. /Projektą „Laisvės kovų anatomija“ rengia VšĮ „Dokumentikos namai“, projektą remia Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis