Su klebonu Viliumi Viktoravičiumi ketvirtadienio pavakarę susitikome parapijos raštinėje. Čia tarsi vaistinėje buvo pilstomi ką tik Telšiuose pašventinti aliejai, visus metus naudojami krikštui ir kitiems sakramentams. Anot kunigo, ši savaitė yra išskirtinė unikaliomis, tik kartą per metus vykstančiomis apeigomis ir tradicijomis. V.Viktoravičius neslepia, jog ir patiems kunigams tenka prisiminti ritualus, kurie nepersmelkti kasdienės rutinos.
– Ką tik sugrįžote iš Telšių ir bažnyčios raštinė pakvipusi aliejais. Užsiminėte apie aliejų šventinimo mišias. Papasakokite, kokie tai aliejai ir kam jie naudojami?
– Ši Didžioji savaitė tuo ir pasižymi, jog po Verbų sekmadienio netrukus ateina Didysis ketvirtadienis, kai rytiniu laiku Vyskupijos katedrose, o mūsų katedra Telšiuose, visos Vyskupijos kunigai renkasi į iškilmingas aliejų šventinimo mišias. Tai aliejai, kurie kiekvienoje bažnyčioje naudojami per krikštą, kunigystės sakramentą, sutvirtinimo sakramentą, ligonių patepimo sakramentą. Šitie aliejai šventinami tik kartą metuose.
Kaip tik ruošiame, parsivežėme naujai pašventintus aliejus, persipilstome į mažus indelius, kurie naudojami praktiškai. Turime rezervą, iš kurio vėliau pasipildome. Yra visai vyskupijai po 3–5 litrų talpos, paprastai kunigai po pašventinimo aliejus išsipilsto. Mes parsivežam tokius indelius ir kaip vaistinėje suruošiame naujus aliejus.
Čia dėžutėje turime trijų rūšių aliejus, štai šis – bekvapis alyvuogių aliejus naudojamas ligonių patepimui. Štai čia užrašyta katechumeno aliejus – bekvapis aliejus, vienas iš dviejų, naudojamas krikštui, trečias indelis – Krizma, naudojamas sutvirtinimo, kunigystės sakramentams. Į šį yra įpilama kvapnaus balzamo, parvežto iš Romos, tad šis aliejus kvepia. Tai karališkas aliejus – valstybių monarchų galvos, kurie tapdavo karaliais, buvo tepamos šiuo aliejumi.
– Užsiminėte apie aliejų, skirta ligonių patepimui. Kokiems būtent ligoniams gali būti naudojamas šis aliejus, ar jis skirtas gulintiems mirties patale?
– Čia jau kalbame apie mitus. Pas mus gi taip yra, kai jau žmogus be sąmonės, viena koja grabe, lekiam kunigo. Iš tiesų, jei žmogus susirgo rimta liga, jo laukia operacija, nepaisant to, kad šiuolaikinė medicina sako, kad 99 procentai, jog pagysim, bet bus patiriama narkozė, tai rimtas reikalas, visą laiką galima ateiti, atlikti išpažintį ir mes suteikiame ligonio patepimo sakramentą.
Tai gali būti vaikštantis žmogus, išoriškai nepasakysi, jog jis serga. Mūsų, būna, klausia, ar galima gauti patepimą netikėtai į ligoninę atsigulus. Didžioji dalis žmonių kviečia kunigą tada, kai gydytojas sako, kad jau viskas... Tačiau visos šios maldos yra viltingos, kad žmogus grįžtų prie darbų, keliautų. Šis sakramentas gali būti teikiamas ne vieną kartą.
– Pastebima, kad Šv. Kalėdos visuomenėje tapo gana sukomercintos, nebe tokios sakralios. Ar Šv. Velykos labiau išlaiko tradicijas?
– Velykos – pati reikšmingiausia mūsų tikėjimo šventė, Jėzaus prisikėlimo minėjimas, pats esminis mūsų tikėjimo momentas. Jei nebūtų Jėzaus prisikėlimo, neturėtų jokio skonio visas tikėjimas.
Pavyzdžiui, kodėl per Velykas yra zuikis, kad ir šokoladinis. Jis nieko bendra su Velykom neturi. Niekas nesugeba man paaiškinti. Du nesuderinami dalykai. Vištą galiu suderinti su kiaušiniu. Turiu paaiškinimą, kodėl kiaušinis yra šv. Velykų simbolis.
Kalėdos – tai sukomercinimas, graži šventė, bet atmeskime visus blizgučius ir kas lieka? Mano asmeninis pastebėjimas – prieš Kalėdas vyksta išsidraskymas į išorę, lekiama į renginius kolektyvuose, darbovietėse, mokyklose, mieste. Prieš Velykas viskas sukoncentruota į pačią bažnyčią. Mums nereikia kažkur lakstyti, Velykos – prasmės, tikrumo šventė.
Yra kai kurių dalykų, kurių nesuprantu. Pavyzdžiui, kodėl per Velykas yra zuikis, kad ir šokoladinis. Jis nieko bendra su Velykom neturi. Niekas nesugeba man paaiškinti. Du nesuderinami dalykai. Vištą galiu suderinti su kiaušiniu. Turiu paaiškinimą, kodėl kiaušinis yra šv. Velykų simbolis. Kiaušinis – kaip kapas, viščiukas iš kapo išsirita, ne iš išorės išleidžiamas, o iš vidaus. Jėzaus prisikėlimas taip pat buvo iš vidaus, ne iš išorės jį kažkas prikėlė. O zuikis? Kuo čia dėtas, iš kur atsiradęs? Kodėl ne varna..?
– Užsiminėte apie aliejų šventinimo apeigas. Ar prieš šv. Velykas esama ir daugiau išskirtinių apeigų?
– Šiuo laiku ir yra patys didžiausiai tokie dalykai. Po aliejų šventinimo ketvirtadienio vakarą turime paskutinės vakarienės šv. Mišias. Yra keletas galimybių – prieš mišias kunigas gali plaukti išrinktiems vyrams kojas, gali neplauti.
Šiais metais pas mus nebuvo plaunamos, bet po mišių turime misteriją, aptinkamą Lietuvoje ir Lenkijoje, ko galbūt nėra kitose pasaulio šalyse. Liaudiškai tariant, turime Jėzų kalėjime – garbinimo altorių. Po mišių, visa komunija, švenčiausiasis sakramentas yra nepaliekamas bažnyčioje, parnešamas į raštinę, bažnyčia lieka tuščia.
Išstatytas monstrancijoje (monstrancija – vienas brangiausių ir meniškiausių katalikų liturginių reikmenų. Monstrancijos laikiklyje yra įdėta Ostija, kai ji yra rodoma bei garbinama per pamaldas ir procesijas, – red. past.) švenčiausiasis sakramentas iškilmingai per bažnyčią nešamas į garbinimo altorių ir ten paliekamas. Penktadienį visą dieną žmonės gali pasimelsti, nes Jėzus buvo ketvirtadienio vakarą suimtas ir uždarytas kalėjime. Tai buvo būtent ketvirtadienį. Taip mes prisimename tuos įvykius.
Turime tokią misteriją – prieš nešant sakramentą turime švento rašto tekstus, yra žvakės prie altoriaus, kurių dvylika, kaip dvylika apaštalų. Skaitant raštus mes po truputį tas žvakes užgesiname ir kartu slopsta bažnyčioje šviesos. Jėzų išdavė Petras – užgeso žvakė, pabėgo mokiniai – užgeso žvakė, dar kažkas atsitraukė nuo Jėzaus – užgeso, taip belieka vienintelė žvakė, kuri simobolizuoja patį Jėzų Kristų. Tai vyksta tik ketvirtadienio vakarą. Tai nėra liturginis dalykas, bet mes jį darome pas save, antrus metus, kaip apmąstymą, kad Jėzus pasilieka vienas kalėjime.
– Velykinis savaitgalis išskirtinis ir tuo, kad penktadienį visame pasaulyje nevyksta mišios, jų nelaiko net Popiežius. Šiomis dienomis mirus žmogui bažnyčiose neaukojamos mišios.
Šiomis dienomis bažnyčiose nėra jokių laidotuvių, galime palydėti į kapines, tačiau nei penktadienį, nei šeštadienį neaukojamos mišios už mirusiuosius. Šiomis dienomis mirus žmogui melsimės tik antradienį.
– Iš tiesų, Didysis penktadienis yra ta diena, kai vyksta miesto gatvėmis kryžiaus kelias. Suimtas Jėzus buvo vedamas ne kažkur, o per turgų, per gatves, į nukryžiavimo vietą. Praėjus kelią kunigai grįžta į savo parapijas, mišios nėra laikomos, vyksta kryžiaus išaukštinimo pamaldos. Penktadienį visame pasaulyje niekas neaukoja mišių, net popiežius. Tai tarsi simbolizuoja – nėra Dievo, Dievą nužudo žmogus. Tai vienintelė tokia diena per metus.
Matote, visi kryžiai bažnyčiose šiuo metu uždengti. Taip apie pora savaičių. Penktadienį per šias pamaldas, giedant, iškeliant kryžių, atidengiamas vienas, kitas, trečias kampas, yra visuotinė ilga malda, kur meldžiamės už bažnyčią, popiežių, žydų tautą, nepažįstančius Dievo. Po to žmonės gali prieiti eilute pagarbinti kryžių, pabučiuodami, prisiliesdami.
Tai išskirtinės dienos ir kunigams, nes ne kasdien vedamos tokios apeigos, reikia pasikartoti, kas po ko vyksta, išsiskirstyti pareigybėmis, daug mistikos ir šventimo.
Šiomis dienomis bažnyčiose nėra jokių laidotuvių, galime palydėti į kapines, tačiau nei penktadienį, nei šeštadienį neaukojamos mišios už mirusiuosius. Šiomis dienomis mirus žmogui melsimės tik antradienį.
– Šeštadienio vakarą prie bažnyčių degs laužai, o pačios bažnyčios skendės tamsoje, jose iš rankų į rankas pasklis žvakių liepsna. Šis vakaras vadinamas Velyknakčiu – kas tai?
– Šeštadienio vakaras vadinamas Velyknakčiu, prasideda saulei nusileidus. Mūsų bažnyčioje 21 val. vyks pamaldos, kurios trunka dvi su puse valandos. Daug išskirtinių dalykų. Pirmiausia išeiname į lauką, bažnyčia skendi tamsoje, o prie laužo šventinama ugnis. Uždegama velykinė žvakė, simbolizuojanti, jog pradžioje buvo Dievas, kuris įsikūnijo į Jėzų Kristų, Dievas, kuris alfa ir omega, pradžia ir pabaiga, ir mes įžengiame su velykine žvake į bažnyčią. Dieviška šviesa pasireiškia per Jėzų Kristų.
Pirmiausia nuo velykinės žvakės savo žvakes užsidega patarnautojai, tuomet bažnyčioje leidžiama užsidegti visiems, ne savo degtukais, o būtent nuo velykinės žvakės.
Kaskart krikšto metu tai matome, nes kunigas, pakrikštijęs vaiką, uždega žvakę nuo velykinės žvakės. Tai vėlgi nuo Jėzaus simbolio perteikia krikštu, kad tapai Jėzaus draugu, tai draugystės su Jėzumi ženklas.
Po to einame prie altoriaus su šia žvake, vyksta velykinis šlovinimas, tamsoje, žvakių šviesose.
Nuo ketvirtadienio vakaro nutyla visi bažnyčių varpai, varpeliai, o Velykų naktį vėl atgyja. Velyknaktį turime vandens šventinimą. Suaugę, kurie nekrikštyti, pakrikštijami tą naktį, yra krikšto pažadų atnaujinimas visiems žmonėms, apšlakstomi šventu vandeniu. Kad ir mažas lašelis primena mums krikštą, kurį priėmėme.
Šeštadienio popietę turime Velykų valgių šventinimą, taip pat ir Velykų dieną po kiekvienų mišių – kas kiaušinių, kas kokį patiekalą Velykų stalui atsineša.
– Prieš Velykas bažnyčiose nusidriekia eilės prie klausyklų. Kaip kunigas nusimeta tą nuodėmių naštą, kurią išklauso iš šimtų žmonių lūpų?
– Turime įsakymą bažnyčios – bent apie Velykas atlik išpažintį ir priimk šv. Sakramentą. Taigi, žmonės, kurie visiškai pamiršę, ateina. Bažnyčias aplanko gerokai daugiau žmonių. Dėl to mūsų bažnyčioje šią savaitę kasdien dienos metu sėdi klausykloje kunigas, žmonės ateina be streso, nereikia stovėti eilėse. Taip darome tik prieš šventes.
Išpažinties tokia specifika... Tu rūpiniesi tuo žmogumi, kol jis su tavimi kalba, paskui viską paleidi, uždarai dureles ir viskas. Net jei žmogus atėjęs man sakytų, tą ir aną sakiau, sakyčiau – nežinau. Susikoncentruoju į tą momentą, neišsinešu nieko. Pradėjus tarnauti tai sunkiau, o vėliau išmoksti... Yra tam tikros taisyklės psichologų ir kunigų – negali priimti asmeniškai kitų žmonių džiaugsmų ir bėdų. Tu esi tu, jis yra jis. Gali jam padėti, turi pareigą jam atleisti, bet nepersiimi jo nuodėmių.
– Šv. Velykos šiemet gali būti baltos ir priminti žiemą. Kokių jūs turite atsiminimų apie šią šventę?
– Mano gimtasis miestas yra Telšiai. Pamenu, Telšių katedra išsiuntė mus, klierikus, daryti rinkliavą. Vaikščiojome sniego sustumtais kalnais, po du metrus buvo sustumta, žmonės buvo aplipę tuos kalnus, į bažnyčią tiesiog netilpo. Buvo įspūdinga, Velykoms buvo tiek sniego! Koks buvo mėnuo – nepamenu, prabėgo jau dvidešimt keleri metai.
