Pokalbyje su antropologu, religijų tyrinėtoju Sauliumi Matulevičiumi svarstome apie religijos vietą visuomenės ir žmogaus gyvenime, o taip pat keliame klausimą, ar įmanoma religijos atsisakyti.
– Kas atsitiko, kad mes atsidūrėme tokioje situacijoje, kai religija yra suprantama kaip grėsmė visuomenei? Gal tai nėra labai unikalus, šiam laikmečiui būdingas reiškinys?
– Šį klausimą reikėtų išskaidyti į kelias dalis. Visų pirma, kaip mes atėjome iki to, kad kalbame apie tokį apibendrintą dalyką kaip religija. Žvelgiant iš antropologinės perspektyvos, apie religiją kalbėti nėra paprasta. Antra, klausimas – kas atsitiko, kad mes ėmėme religiją laikyti kliūtimi?
Ir trečia, reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad Vakaruose analizuodami religiją ir jos trūkumus iš tikrųjų kalbame apie krikščionybę, tiesa, dabar jau ir apie islamą, bet dažniausiai – krikščionybę. Tad šiuo atveju apie religiją reikėtų kalbėti ne bendrai, bet išskiriant vieną konkretų atvejį – krikščionybę.
Apie religiją, kaip reiškinį, buvo pradėta kalbėti apie XVI ar XVII a. Iki tol, pavyzdžiui, antikos lakais religija buvo suvokiama kaip ritualai arba atliekama teisinga pareiga dievams. Vėliau terminas „religija“ iš esmės reiškė viena – krikščionybę, nebuvo žinoma daug religijų ir religija nebuvo tapatinama su religingumu. Artėjant Apšvietos laikotarpiui susidūrėme su faktu, jog pasaulyje yra daug religijų, kurios yra institucionalizuotos ir turi stiprų turinį. Ir štai buvo pradėta kalbėti ne apie religiją daugiskaitos forma — kaip daug religijų. Religijų gausos akivaizdoje imta kalbėti apie religingumą, kaip Dievo ar dvasingumo paiešką, ir apie religiją, kaip reiškinį.
Apšvietos epochoje religija ir religingumas buvo sugretinti su tamsiu, neracionaliu protu, kildinta ir sutapatinta su prietarais bei magija. Pastarieji elementai buvo suprantami kaip tikrieji religijos ir religingumo pradmenys, tad natūraliai religiją pradėta priešinti mokslui, įsivyravo supratimas, kad išsivysčiusiai visuomenei nebereikia religijos. Šis procesas buvo suprantamas kaip tam tikra visuomenės evoliucija: magija, religija, mokslas. Tad iš čia ir kilo ta mintis, jog religija stabdo progresą. Tai yra Apšvietos epochos mitas, kuris yra labai gajus ir šiandien, mūsų viešojoje erdvėje, populiariojoje kalboje, vaizduojamajame mene, pavyzdžiui, kino žanre.
– Vis tik mokslas juda į priekį, išsilavinimo daugėja, tačiau nepanašu, jog religingų žmonių mažėja. Ar mums vis dar trūksta išsilavinimo?
– Daugybė tyrimų rodo, kad pasauliui tapus kur kas labiau išsilavinusiam nei anksčiau ir išsilavinimui daug labiau paplitus visuomenėje, pasaulis netapo mažiau religingas. Pavyzdžiui, sociologas Peteris Bergeris iš pradžių savo darbuose labai rėmėsi sekuliarizacijos teorija, sakančia, jog vystantis mokslui ir visuomenei, natūraliai turės sumažėti religijos, nes mokslas atsakys į tuos klausimus, į kuriuos dabar atsako religija. Vėliau savo karjeroje jis viešai pripažino, kad klydo, pasak jo, pasaulis yra lygiai taip pat religingas šiandien, kaip jis buvo visada.
Pasauliui tapus kur kas labiau išsilavinusiam nei anksčiau ir išsilavinimui daug labiau paplitus visuomenėje, pasaulis netapo mažiau religingas.
Pažvelkim į šviesiausius pasaulio protus, tuos, kurie yra labiausiai išsilavinę, mokslo korifėjai, naujovių, technologinių ir kitų išradimų kūrėjai. Tarp jų yra labai daug tikinčių žmonių. Tad arba čia yra kažkas negerai tai sekuliarizacijos teorijai, arba kažkas negerai tiems žmonėmis. Tačiau kaip mokslininkai jie jau yra pirmosiose gretose. Pavyzdžiui, kardinolas Ratzingeris (dabar popiežius emeritas Benediktas XVI). Jį galima vertinti įvairiai, bet, jei esame sąžiningi, neišvengiamai turime pripažinti, jog jis, dar prieš tapdamas popiežiumi, buvo garsus pasaulinio lygio akademikas, jo darbai yra pripažįstami ir vertinami visame pasaulyje. Pagal Apšvietos idealus, jis turėtų būti būti aukščiausio išsilavinimo lygio, bet vis tik labai religingas. Ir čia tik vienas iš daugybės pavyzdžių.
Tad Apšvietos pranašystė, jog universitetai turėtų „nudvasinti“ žmones, apšviesti juos, nesipildo. Dar daugiau, yra nemažai pavyzdžių, rodančių, jog išsilavinimas, kaip tik atvirkščiai, atveda prie religijos.
– Dar vienas svarbus ir iškalbingas mūsų vyraujančio supratimo apie religiją ir jos vietą mūsų gyvenime bruožas – ne visų religijų atžvilgiu mes elgiamės vienodai. Ieškoti įkvėpimo, nusiraminimo ir prasmingumo, pavyzdžiui, Rytų religijose yra gana madinga, net egzotiška perkelti ir savo gyvenimuose pritaikyti tam tikrus tų religijų elementus. Tuo tarpu religiją, su kuria mes užaugome, esame linkę kur kas labiau kritikuoti.
– Sakydami, kad mums nereikia religijos, žmonės labai dažnai turi galvoje būtent krikščionybę, nes Vakarų pasaulyje tai yra dominuojanti religija. Antra, krikščionybė yra labai nepatogi religija visų pirma dėl to, kad ji buvo pirmoji religija, metusi iššūkį politinės galios absoliutumui. Nes iki tol religija visada buvo šalia politinės galios, politika buvo vykdoma pasitelkiant ir religiją, kartais imperatoriai buvo laikomi dievais.
Krikščionybė turėjo pakankamai jėgos pasipriešinti politikams, norėjusiems ją naudoti savo galios sustiprinimui. Kartais, tapusi institucija, ji turėjo pakankamai jėgos pati „paimti valdžią“. Tik, mano nuomone, visais tais atvejais, kai Bažnyčia įsiveldavo į politiką, ji pati nuo to nukentėdavo. Teokratinė visuomenė, kurią valdo religiniai lyderiai, niekada nebuvo krikščionybės palaikoma idėja. Iš esmės ji priešinosi religijos politizavimui (skirtingais istorijos tarpsniais skirtingu intensyvumu). Tačiau objektyviai krikščionybė buvo ta jėga, kuri pirmą kartą meta iššūkį politinės valdžios absoliutumui. Pasaulietinė valdžia ar valdovas, krikščionybės požiūriu, patys iš savęs negali būti teisės ir teisingumo šaltinis, pasaulietinė valdžia yra aukštesnės teisės ir teisingumo vykdytoja. Virš jos yra Dievas, kuris yra teisingumo ir teisės šaltinis.
Visais tais atvejais, kai Bažnyčia įsiveldavo į politiką, ji pati nuo to nukentėdavo.
Krikščionybė, kaip religija, yra labai nepatogi todėl, kad, visų pirma, ji sukuria ribotos valstybės fenomeną. Bet kuri politinė galia nemėgsta būti ribojama. Tas pats ir individualiame lygmenyje. Krikščionybė nepatogi, nes nuolat primena, jog pats žmogus neturi absoliučios galios net sau ir savo gyvenimui.
– Kaip galėtume apibrėžti religiją, žvelgdami iš antropologinės perspektyvos? Ar žmogui ji yra būtina?
– Antropologija nekelia klausimo, ar religija yra neišvengiama. Antropologija gali pasakyti, kad religija yra sutinkama visur. Tik reikia išsiaiškinti, ką mes vadiname religija. Ar yra visuomenių be religinių institucijų? Taip, yra ir buvo. Ar yra visuomenių, kurios neturėjo tikėjimų, kuriuos mes dabar vadiname religiniais? Ko gero, ne, bent jau nėra duomenų, kad tokių visuomenių yra buvę.
Žmogus patiria tikrovę keliais lygmenimis. Jis patiria tikrovę, su kuria tiesiogiai susiliečia savo pojūčiais, juslėmis. Tačiau jis turi ir kitokių tikrovės patirčių, tokių, kurių neįmanoma nusakyti tais pačiais terminais ir neįmanoma joje būti taip pat, kaip būname materialioje, pojūtinėje tikrovėje. Tad iš tos kitos, nematerialios tikrovės patyrimo, sąlyčio su ta kita tikrove ir kyla tai, ką mes vadiname religija. Ir to, ko gero, pakeisti neįmanoma.
Michel Foucault, poststruktūralizmo filosofas, iškėlė tokią mintį, kuri privertė mane suklusti. Jis klausė, kaip mes galėtume iš savęs „išimti“ tą poreikį turėti viršesnę už save tikrovę? Ir čia mes prieiname prie žmogaus psichologijos gelmių.
Gražina Gudaitė neseniai išleistoje savo monografijoje kalba apie įvairias santykio su autoritetu dimensijas: santykis su savimi, kaip autoritetu, su kitu, kaip autoritetu, ir santykis su autoritetu, kuris yra aukštesnis už patį žmogų. Tinkamai sureguliuoti santykiai visuose šiuose lygmenyse yra žmogaus sveikatos požymiai. Augdamas ir bręsdamas žmogus supranta kito primetamą autoritetą ir išmoksta su tuo gyventi, vėliau žmogus susigrąžina savo „autorystę“ ir supranta, kad tam tikrose srityse jis pats yra autoritetas. Galiausiai jis užauga ir ima suvokti, kad jo autoritetas yra ribotas, ir natūraliai prieina prie klausimo, kas dar yra, ko iki šiol nepažinau? Ir čia prasideda paieškos to viršesnio autoriteto.
Ko gero, panaikinti tos aukštesnio autoriteto dimensijos poreikio žmogaus sąmonėje, kaip apie tai svarstė Fuko, nepavyks. Tačiau išmokti sveikai ir visavertiškai sugyventi su autoritetu visuose šiuose lygmenyse, kiekvienam iš autoritetų – tiek asmeniniam, tiek aukštesniajam priskiriant deramą vietą, yra didelis psichologinis iššūkis. Ir yra daugybė strategijų, kaip žmogus bando nuo to iššūkio pabėgti. Bandymas panaikinti vieną iš tų dimensijų nebūtinai yra sveikatos požymis.
-
13 popiežiaus Pranciškaus citatų įvairiais gyvenimo klausimais
-
Popiežius sako, kad religinė priespauda paskatino Baltijos šalių krikščionis vienytis
-
80-metį švenčiantis S.Tamkevičius: reikia ne bėgti iš Lietuvos ir dejuoti, o daugiau dirbti
-
Siūlymas pripažinti senovės baltų religinę bendriją nugulė Seimo stalčiuose
– Net jei nepanaikinsime tos dimensijos – aukštesnio už save autoriteto ir nepakeisime žmogaus poreikio ir polinkio turėti santykį su kažkuo aukštesniu, gal galime pakeisti to, ką mes vadiname religingumu, objektą?
– Istorijoje turime daug pavyzdžių, kai buvo bandoma tą objektą pakeisti. Komunizmas, fašizmas, Apšvietos ir šiuolaikiniai socialinių eksperimentų vykdytojai bando kažkuo pakeisti Dievą. Juo gali tapti idėja, ideologija, partija, kažkoks konkretus asmuo.
Jei nelieka religijos, nelieka aukštesnių standartų, į kuriuos atsižvelgiant toji politinė galia yra tikrinama.
Pašalinus Dievą visuomenė tampa sekuliari, valstybė tampa sekuliari ir neapribota. Galiausiai mes grįžtame prie politinės galios ir jos ribojimo klausimo. Jei nelieka religijos, nelieka aukštesnių standartų, į kuriuos atsižvelgiant toji politinė galia yra tikrinama, iš jos reikalaujama atsakomybės.
– Mokslas gali tapti religijos pakaitalu?
– Saintizmas. Tai yra vadinama saintizmu, kada tu galvoji, kad mokslas atsakys į visus klausimus, net į tuos, kurie iš tiesų priklauso egzistencinei sričiai. Tai yra tikras opiumas ir manija imtis atsakinėti į klausimus, kurie iš tiesų nėra mokslo sritis. Tai buvo Apšvietos idėja, kad mokslas kompensuos viską, bet šiuolaikinis mokslas jau yra kitoks.
Geras mokslas apsibrėžia savo sritis ir neišeina iš savo kompetencijos ribų. Įsivaizduokime, kažkokiu būdu mokslas įrodo, kad egzistuoja siela. Tuo remiantis mokslas negalėtų daryti išvados, jog tikrai egzistuoja Dievas, toks atradimas leistų sakyti tik tiek, kad egzistuoja nematerialios substancijos siela. Mokslas turi savo ribas, o tas mokslas, kuris jas peržengia ir ima atsakinėti į tuos klausimus, į kuriuos atsakyti negali, yra ne mokslas, o ideologija.
– Postsovietinėje visuomenėje, kuri turi sudievintos ideologijos ir partijos sudievinimo patirtį, atrodo, kad priimtinesnis kelias būtų – privataus dievo kūrimas, kur niekas kitas negali nurodyti, kaip ir kuo tikėti.
– Kiekvienas žmogus gali susikurti sau Dievo pakaitalą, gali susikonstruoti sau patinkančią mozaiką, pasiimti tai, kas priimtina, kas netrukdo, neriboja. Tačiau, grįžtant prie anksčiau aptartų santykio su autoritetu plotmių, tai nėra sveikas santykis su aukštesniu autoritetu ir net sveikas santykis su savimi, kaip autoritetu. Kurdamiesi sau patogų dievą mes neatsižvelgiame į savo tikrovę, į tai, kad esame riboti ir kad ne viskas nuo mūsų priklauso.
Bet tai yra labai suprantama reakcija. Tai yra savotiškas maištas, pasipriešinimas autoritetui, kuris netinkamai naudojosi savo galia, piktnaudžiavo tuo autoritetu. Tai yra vadinama totalitarizmo trauma. Tik ar toks visuminis viršesnio autoriteto atmetimas yra tinkama, sveika reakcija? Tiesa, pirmiausia mes turime susigrąžinti savo „autorystę“, iš naujo patirti ir suprasti, ką aš pats galiu. Tai yra labai svarbaus žmogaus brendimo žingsnis ir, ko gero, – visuomenės.
Bet mes turime atpažinti ir reflektuoti kitą savo tikrovės plotmę, tam tikras duotybes, nuo kurių esame priklausomi, pavyzdžiui, žmogus yra sociali būtybė, kuriai būtinas kitas. Todėl mes buriamės į bendruomenes, kuriame šeimas. Net patys sėkmingiausi žmonės pripažįsta, kad yra riboti, vieni nieko negali padaryti.
Aš esu labiau linkęs kalbėti ne apie religiją bendrai, bet apie krikščionybę dėl vienos priežasties: ji turi didelį istorinį ir teologinį paveldą. Čia žmogaus dvasinės dimensijos išpurentos ir pačioje krikščioniškoje, katalikiškoje tradicijoje jau yra labai daug padaryta „namų darbų“, kurių mums nebereikia atlikti. Pavyzdžiui, čia galime rasti daug apmąstymų, kaip kurti santykį ir su savimi, ir su kitais, ir su Dievu, kad neprisiimtume sau daugiau atsakomybės, nei reikia, kad nesusikurtume savo individualaus Dievo ar velnio. Toji tradicija gali mums padėti suprasti, kur yra mūsų pačių asmenybės ribos ir kur slypi mūsų neišnaudotas potencialas.
