Kaip prisimena jo kolegos, Dzidas nebuvo toks dailininkas, kuris dienų dienas sėdi prie teptuko. Tiek laiko jis neturėjo. Nors buvo ypatingai kruopštus, jo kūriniai dažniausiai buvo proginiai. Juose buvo ir sarkazmo, ir naujų formų ir medžiagiškumo imitacijų ir simbolių. Kartais atrodydavo, kad jis piešia kaskart iš naujo tą patį paveikslą, ir vis jo neįveikia. Tarsi nuolatinė kova su primygtinai pasąmonės siūlomais vaizdiniais.
Nuo trečio kurso Dzido gyvenimas ypatingai gražiai susiliejo su Klaipėda, su Dailės akademija, su jūra ir audra. Tad baigęs studijas, atvyko dirbti į pajūrį, į Paminklų restauravimo–konservavimo institutą. Jaunam architektui nereikėjo aiškinti, kas yra architektūros paminklas, jis žinojo daugiau. Sėkmingai įsijungė į Klaipėdos dramos teatro restauracijos kūrybinę grupę, ekspozicinius planšetus piešė anglimi. Tačiau niekas nežino, kodėl taip sukasi gyvenimo kelias: praradimai ir išsiskyrimai lydėjo ir jį.
„Šiandien mes turime Dzido darbus. Žinome, ko jie verti. Žinome, kad tai PostPost modernizmo paskutinė pakopa prieš įžengiant pasauliui į instaliacinį meną, kuriame galima instaliuoti viską, kas po meninio akto vėl tampa gyvenimo nieku“, – teigė kūrėjai.
Izidoriaus Žilinsko kūrybos paroda atidaroma antradienį, 17.30 val. ir veiks iki lapkričio 16 d.
