Pasak etnologo Liberto Klimkos, nors abi šios dienos yra ypatingos, senajai lietuvių tradicijai Vėlinės yra svarbesnės negu Visų šventųjų diena. „Visų šventųjų diena labai prasminga, ji primena tuos, kurie maldoje per metų ratą buvo pamiršti, ir dabar, besibaigiant bažnytiniams metams, reikia juos prisiminti. Bet į mūsų tautos atmintį yra labai giliai įsirėžusios Vėlinės“, – Lietuvos radijo laidoje „Tarp Rytų ir Vakarų“ kalbėjo etnologas.
Laidos vedėjas Rimgaudas Geleževičius perskaitė filosofo, Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus prie Šventojo sosto ir Maltos ordinui Vytauto Ališausko teiginius, jog Katalikų bažnyčios tradicijoje Visų šventųjų diena yra aukštesnio rango nei Vėlinės, nors pastaroji taip pat labai svarbi diena ir, skirtingai nei mes kartais manome, švenčiama visame katalikiškame pasaulyje.
„Visų šventųjų dieną mes, liaudiškai tariant, pagerbiame visus, kurie yra danguje. Pagerbiame visą dangiškąją bažnyčią, pagerbiame visus šventuosius ir ne tik tuos, kurie yra kanonizuoti, bet ir apskritai visus. O Vėlinės yra artimųjų žmonių prisiminimų šventė“, – V.Ališausko mintis perdavė R.Geleževičius.
Mūsų senojoje tradicijoje ypač svarbios išvakarės. Ne tiek svarbios Kalėdos, kiek svarbios Kūčios. Netgi Velykų rytas mums ne tiek svarbus, kiek svarbi ta šeštadienio vakaro liturgija. Ne tiek svarbios pačios Vėlinės, bet jų išvakarės.“Tuo tarpu etnologės G.Kadžytės manymu, pagrindinis mirusiųjų pagerbimo laikas lietuvių tradicijai yra ne lapkričio 1-oji ar 2-oji, o naktis tarp jų. Esą būtent ši naktis yra tikrosios Vėlinės. „Mūsų senojoje tradicijoje ypač svarbios išvakarės. Ne tiek svarbios Kalėdos, kiek svarbios Kūčios. Netgi Velykų rytas mums ne tiek svarbus, kiek svarbi ta šeštadienio vakaro liturgija. Ne tiek svarbios pačios Vėlinės, bet jų išvakarės“, – sakė tyrinėtoja.
Anot G.Kadžytės, pagal tradiciją, naktį iš Visų šventųjų dienos į Vėlines turi būti ateinama prie kapų, „pasilabinama“ su mirusiaisiais, jiems atnešamos dovanos ir uždegamas žiburėlis Vėlių nakčiai.
Tradicijų atplaišos
L.Klimka pasakojo, jog Visų šventųjų dieną į krikščionišką kalendorių VII amžiuje įvedė popiežius Bonifacas IV. Vėlinės krikščioniška švente tapo 988 metais, kai jas pradėjo minėti Prancūzijos vienuoliai benediktinai. Vėliau ji ir į Lietuvą atkeliavo kaip katalikiška šventė, tačiau čia jau buvo susiformavusi mirusiųjų pagerbimo dienos tradicija, kylanti iš žemdirbių praktikuojamos agrarinės magijos.
Pasak etnologo, Vėlinių diena greičiausiai yra atėjusi iš derliaus šventės. „Kai visi žemės darbai padaryti, viskas sukaupta į aruodus, į kluonus suvežta, ateina laikas padėkoti dievams, kurie globoja žemės derlumą, ir lietų, ir vėją, ir visas gamtos stichijas, bet kartu ir protėvių vėlėms, kurios padėjo sulaukti šito derliaus. Štai čia ir matome tos šventės reliktus“, – tvirtino tyrinėtojas.
Mokslininkas atkreipė dėmesį, jog svarbiausias minėtos šventės akcentas – bendros vaišės. Istoriniuose šaltiniuose užfiksuota papročių į kapines atsinešti maisto ar netgi kai kurių ritualinių gėrimų: alaus ar midaus. G.Kadžytė pridėjo, jog ši tradicija mutavusi egzistuoja ir dabar. Aplankę mirusių artimujų kapus, lietuviai užsuka pasisvečiuoti pats netoliese gyvenančias gimines.
