Dalis olandų įrangos nugrimzdo į vandenį, bet bendrovės komanda nė nebandė jos ieškoti ir išsikelti. Matomumas palei jūros dugną toks prastas, kad specialistai negaišo laiko dar kartą nardindami 6,5 tonos robotą. Įranga į dugną nugrimzdo kartu su nulūžusiais orlaivio sparnais.
„Buvo priimtas sprendimas papildomai sutvirtinti lėktuvo variklį ir galą. Ir įvyko, ko labiausiai bijojome – nulūžo abu lėktuvo sparnai. Tai reiškia, kad lėktuvas kėlimo metu laikėsi ant sparnų, o pakėlus jis prarado savo pagrindinę sutvirtinimo vietą. Atkėlus jį iki 8 metrų jis pradėjo nuo bangavimo labai stipriai linguoti ir įvairios jo dalys pradėjo trūkinėti“, – apie operaciją pasakojo Nyderlandų bendrovės „Mammoet“ atstovybės Lietuvoje vadovas Edvinas Ivanauskas.
Į dugną nugrimzdus sparnams, orlaivis laikėsi tik ant papildomų sutvirtinimų ties varikliu ir galu. Taip pritvirtintas ir nuolat judantis lėktuvas kėlė realią grėsmę narams. Lūžtančios jo dalys bet kada galėjo kliudyti kurį nors narą ir nugramzdinti jį į dugną.
„Turint omenyje bangavimą, tai manau, kad dar nėra niekur buvę tokios sudėtingos operacijos. Įsivaizduokite, kad lėktuvą siūbuoja beveik metro aukščio banga. O narai po vandeniu mato, kaip jis siūbuoja ir jo dalys atsiskyrinėja – nėra lengva vykdyti operaciją toliau“, – įspūdžiais dalinosi E. Ivanauskas.
Nepaisant ekstremalių sąlygų, bendrovės „Mammoet“ komanda ryžosi iškelti lėktuve per pirmąją jo apžiūrą įstrigusį karių robotą. Tačiau bandymas baigėsi nesėkme – robotas nukrito gylyn.
„Mes buvome aptikę jį, bandėme atkelti iki nemažo lygio. Bet jis pabėgo nuo mūsų ir jau antrą sykį aptikti nebegalėjome. Matomumas po vandeniu yra labai prastas, o ir pats robotas judėdamas dar labiau sudrumsčia vandenį“, – pasakojo E. Ivanauskas.
Laivo pakėlimo operacijoje dalyvavo 6 narų komanda. Jie dirbo pakaitomis. Narams duota užduotis buvo įvykdyta – piloto Adolfo Mačiulio kūnas buvo iškeltas. Jis rastas tarp piloto kėdės ir salono. Antrojo piloto – Alvydo Selmistraičio – kūnas neaptiktas.
