Apie tai, kodėl keršijama Vytautui Landsbergiui „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“ su žurnaliste Daiva Žeimyte kalbėjosi atsistatydinusi Laisvės premijos komisijos narė Dalia Kuodytė, Seimo narys Linas Balsys bei politologas Lauras Bielinis.
– Laisvės premija atsirado 2011 m., premija siekia 5 tūkst. eurų, ji teikiama kasmet Sausio 13-ą dieną per iškilmingą Laisvės gynėjų dienos minėjimą. Pone Balsy, kodėl Jūsų manymu profesorius Vytautas Landsbergis premijos nevertas?
– Man asmeniškai labai skaudu, kad Lietuva per 25 metus liko sukiršinta, pasiskirsčiusi į kažkokias puses. Reakcija tiek Seime, tiek visuomenėje parodė, kad profesorius, kurį, kaip asmenybę, labai gerbiu ir pripažįstu jo svarbą Lietuvos nepriklausomybei, vis dar ne vienija tautą, o skaldo. Premija turi vienyti tautą. Profesorius irgi kovojo ir vienijo, bet yra tarptautinė praktika, kad tokios premijos aktyviai veikiantiems politikams neturėtų būti teikiamos. Iš profesoriaus tikėjausi išgirsti, kad jis gerbia išrinktą Seimą, kad jis dirba ne dėl premijos, o išgirdau nepasitenkinimą, pagiežą. Tol, kol ši pavardė sukels arba labai teigiamas, arba labai neigiamas emocijas, šios premijos skirti netikslinga.
– Ponia Kuodyte, atsistatydinote iš Laisvės premijos komisijos narių. Kaip ten viskas vyksta? Komisija dirba skaidriai?
– Nesuvokiu tų priekaištų dėl neskaidrumo. Argumentai, kuriuos girdžiu, man kelia nuostabą. Pagal komisijos nuostatus yra balsuojama, jei nesurenkama pakankamai balsų, balsuojama tarp dviejų kandidatų ir renkamas vienas.
– (L. Balsys) 18 reglamento punktas sako, kad jeigu yra interesų konfliktas, komisijos narys privalo nusišalinti. S.Pečeliūnas – konservatorių partijos narys, I.Degutienė – viena partijos vadovių. Aiškus konfliktas, nes balsavo dėl jų partijos garbės pirmininko.
– (D. Kuodytė) Aš pati pirmoji pasiūliau V.Landsbergį, ne I.Degutienė. Susiklostė tradicija, kad vienais metais premija teikiama Lietuvos veikėjui, kitais metais – užsienio. Ne V.Landsbergį pažemino politikai, kalbėdami apie pasisakymus, charakterio savybes, o pažemino Lietuvą ir tą pačią Sausio 13-ą, kai tai buvo stipriausias telkiantis faktorius. Prisiminkit J.Basanavičių, gyvenimo pabaigoje iš jo buvo tyčiojamasi, jį ignoravo. Tai nereiškia, kad šių žmonių neliko, liko darbai ir ženklas istorijoje. Antradienį pametėm svarbiausią dalyką – jo nuopelnai yra nepaneigiami.
– Ponia Kuodyte, kodėl nesusižinojote nuotaikų prieš balsavimą?
– Aš turėjau viltį, kad mes sugebėsime pakilti virš savo ambicijų, smulkių įsižeidimų, pamiršti kai kuriuos dalykus.
– Pone Bielini, kaip Jūs vertinate šią situaciją?
– Seimas yra politinė institucija, kurią sudaro politikai, o kiekvienas iš jų atstovauja tam tikras pozicijas. Jei prieš balsavimą numanoma, kad jie savo principus patrauks į šalį ir balsuos objektyviai, žvelgiant iš istorijos perspektyvų, to nebus. Jie politikai ir jie savo pozicijas reikškia kiekvienu klausimu. Taip yra ir taip turi būti visada. Gal bendrai reikia pakeisti šį reglamentą. Jeigu norime duoti istorinį vertinimą, tą turi daryti ne politikai, turintys politinio vertinimo prioritetus.
Jeigu norime duoti istorinį vertinimą, tą turi daryti ne politikai, turintys politinio vertinimo prioritetus, mano L.Bielinis.
– Ar galima nuvertinti profesoriaus nuopelnus? Ar reiktų konstatuoti, kad jis nevertas tos Laisvės premijos?
– Abejoju, greičiausiai vertas. Jeigu premiją bandysime realizuoti per Seimo sprendimą, tai Seime dauguma turi būti politiškai palaikantys jo principus.
– Jei tai būtų ne V.Landsbergis, ar būtų kilusios tokios politinės muštynės? Galbūt tai galėjo būti savotiškas kerštas ir prezidentei?
– Viskas priklausytų nuo asmenybės. Gali būti, kad kažkas iš Seimo narių nešioja užantyje pyktį. Visi esame tokie patys, visi mes esame kažkam kažką pasakę tokio, dėl ko negali atleisti arba myli iki šiol.
– (D.Kuodytė) Tai visiškai nesvarbu. Visi puikiai prisimenam, kas vyko prieš 25 metus. Jeigu mes gerbiam savo valstybę, vertinam tai, ką iškovojom, tai ar kiekvienas, kuris save laiko politiku, negali prisiminti, kad jis yra žmogus, kuris galbūt stovėjo prie laužų, tūnojo po lova. Visi mes gyvename šioje laisvoje valstybėje.
– (L.Bielinis) Istorinėje perspektyvoje tai taps vertinimu. Šiandien yra asmeniniai subjektyvūs vertinimai tų žmonių. Kiekvienas iš tų žmonių atsimena pagal save, savo pasaulėžiūrą.
– Pone Bielini, ar šis balsavimas parodė, kad vis dar yra labai aiški takoskyra tarp kairiųjų ir dešiniųjų?
– Be jokios abejonės. Ir čia yra tam tikras nebalsavimo pretekstas. V.Landsbergio pozicija kairiųjų atžvilgiu yra labai kategoriška.
– Ponia Kuodyte, antradienį atsirado kitas siūlymas – Komunistų partiją pripažinti gyventojų genocido vykdytoja, Jūs irgi pasirašėte po ta rezoliucija. Kas čia? Kerštas už V.Landsbergį?
– Nežinau, kodėl tik antradienį A.Ažubalis užregistravo. Tas dokumentas atsirado žymiai seniau. Nesiečiau šių dviejų dalykų, kad čia kažkokio keršto bangos. Kam mes čia galim atkeršyt?
– (L.Balsys) Labai skaudu, kad prasideda tokie dalykai. Per 25 metus santarvės tautoje neturim, o ši premija turėtų vienyti. Antradienį skambėjo argumentai, kad turim įprasminti Sausio 13-ą ir dėl to profesorius V.Landsbergis yra to simbolis. Atsiprašau, man simbolis būtų Loreta Asanavičiūtė. Jis tuo metu likimo dėka atsidūrė toje pozicijoje ir garbingai, gerai pasirodė, bet aš šią premiją šiais metais būčiau skyrusi paprastam Lietuvos žmogui. Jei mes nebūtume ten sėdėję, nei V. Landsbergis, nei kiti politikai būtų nieko nepadarę.
– Kas bus daroma toliau? Ar laisvės premiją kitais metais kas nors gaus?
– (D. Kuodytė) Manau, kad ne. Kiek žinau, pasirengę atsistatydinti didesnė dalis komisijos narių.
– Pone Balsy, ar profesorius V.Landsbergis visiškai nevertas premijos, ar ją galėtų gauti vėliau?
– Manau, kad ši premija buvo sumanyta visai ne tuo tikslu. Gal turėtų, gal neturėtų, bet tikrai ne dabar.
